Jis liepė man dingti iš baseino, nes verkė mano 7 mėnesių anūkė – tada padavėjas jam padovanojo tai, ko jis niekada nepamirš

Saulė klykė taip, tarsi jai būtų skaudėję visą gyvenimą. Aš stovėjau iki kulkšnių vandenyje, bandžiau ją supti, siūliau buteliuką, tikrinau sauskelnes – niekas nepadėjo. Urtė ir Liepa sustojo prie seklumos krašto, susigūžusios, tarsi būtų kaltos, kad jų mažoji sesutė negali nurimti.

Ir tada iš po skėčio pakilo jis. Lininiai marškiniai, akiniai nuo saulės, oda ruda kaip ant grilio kepta višta. Žvilgtelėjo į mane taip, tarsi būčiau ką tik išmindžiojusi jo pusryčius.

– Ar aš mokėjau už tai, kad klausyčiau svetimo kūdikio spiegimo? – jo balsas nuaidėjo per visą baseino zoną. – Susirinkit savo darželį ir eikit iš čia.

Aš norėjau atsakyti, bet gerklėje sustojo gumulas. Urtė sugriebė man už rankos, jos pirštai buvo lediniai, nors saulė kepino nugarą.

– Bet mes tik ką atvažiavom, – sušnibždėjo Liepa.

Tiesą sakant, aš vos įkalbėjau save nusipirkti tuos dienos bilietus. Šešiasdešimt aštuonerių aš vėl auginu tris vaikus. Mano duktė Rūta mirė tą naktį, kai gimė Saulė. Gydytojai išgelbėjo naujagimę, bet mano mergaitės – ne. Dar liko Urtė, aštuoneri, ir Liepa, penkeri. Jų tėvas Dainius dingo praėjus trims savaitėms po laidotuvių. Paliko visas tris prie mano namų durų ir atsiuntė vienintelę žinutę: „Toks gyvenimas ne man. Atleiskit.“

Tą pavasarį gavau globos dokumentus. Pinigų buvo lygiai tiek, kad sąskaitos tilptų už sausainių dėžutės, bet ir tai ne visada. Taupiau kiekvieną eurą. Kai Urtė vieną popietę įbėgo iš kiemo visa šlapia ir uždususi paklausė: „Močiute, ar galėtume kada nors nuvažiuoti prie tikro baseino?“, aš beveik pasakiau „ne“. Bet pamačiau, kaip ji žiūri į mane – taip, kaip žiūrėdavo Rūta, kai dar tikėjo, kad viskas gyvenime įmanoma.

– Kaip nors sugalvosiu, – pažadėjau.

Po kelių dienų suskaičiavau sutaupytus centus ir nupirkau dienos bilietus į Birštone esantį nedidelį šeimos viešbutį. Urtė ir Liepa net šokinėjo iš laimės. Tą rytą susikroviau sumuštinius, rankšluosčius, kremą nuo saulės, sauskelnes, buteliukus, atsarginius rūbelius Saulei. Kai atvažiavome, mergaitės nuskubėjo į seklumą, klykdamos iš džiaugsmo. Dešimt minučių viskas atrodė tobula.

O tada prabudo Saulė.

Ir dabar šis vyras rėkė ant manęs taip, tarsi būčiau įsibrovėlė.

– Aš darau viską, ką galiu, – pratarė man, o balsas drebėjo. – Atsiprašau.

– Nereikia man tų atsiprašinėjimų, – jis nusiėmė akinius. – Čia ne vieta kūdikių lopšeliui. Visiems bus geriau, kai jūs iš čia išeisit.

Baseino zonoje stojo mirtina tyla. Mačiau, kaip pora po skėčiu susižvalgė, kaip jauna mama prisitraukė savo vaiką arčiau. Urtė pamažu lipo iš vandens, jos lūpos virpėjo. Liepa vis dar laikėsi už baseino krašto, pirštukai pabalo.

– Žadėjai, – sušnibždėjo ji.

– Žinau, – atsakiau.

Jausmas, kad vėl jas nuvyliau, užgulė krūtinę taip sunkiai, kad vos galėjau kvėpuoti. Pradėjau lankstyti rankšluosčius.

Ir būtent tada pamačiau moterį su viešbučio švarkeliu. Ji stovėjo prie registratūros stiklo, žiūrėjo į tą vyriškį, paskui greitai pasitikrino svečių sąrašą planšetėje. Jos veidas pasikeitė – tarsi būtų pamačiusi vaiduoklį. Ji skubiai dingo administratorės kabinete.

Aš buvau per daug susijaudinusi, kad apie tai galvočiau. Urtė stovėjo šalia manęs, kovodama su ašaromis.

– Ar mes ką nors blogo padarėm?

– Ne, saulute. Kartais suaugę žmonės tiesiog turi blogų dienų.

Staiga prie mūsų priėjo padavėjas. Jaunas vyrukas, vardu Linas, laikė rankose nedidelę dėžutę su kaspinu. Bet jis nėjo prie mūsų – jis žingsniavo tiesiai prie to arogantiško vyro.

– Pone Kęstuti, – tarė Linas pakankamai garsiai, kad girdėtų visi aplinkui. – Mūsų administratorė Regina prašė jums tai asmeniškai įteikti. Jūs esate mūsų dviejų šimtasis šios dienos svečias.

Kęstutis iš karto atsitiesė, išpūtė krūtinę.

– Pagaliau kas nors čia parodė šiek tiek klasės.

Jis čiupo dėžutę su tokia šypsena, tarsi lauktų prizo. Atplėšė popierių, pakėlė dangtelį – ir jo veidas iš lėto tapo baltas kaip neseniai nukritęs sniegas.

Dėžutėje gulėjo įrėminta laikraščio nuotrauka ir senas, pageltęs laiškas.

– Mūsų administratorė atpažino jūsų pavardę, – paaiškino Linas. – Ji prisiminė jus iš straipsnio, kurį daug metų laiko savo kabinete.

Nuotraukoje buvo gerokai jaunesnis Kęstutis. Jis stovėjo šalia senyvos moters ir dviejų mažų vaikų. Užrašas po nuotrauka skelbė: „Labdaros fondas „Močiutės delne“ – viltis močiutėms, auginančioms našlaičius anūkus“.

– Prieš daug metų jūs įkūrėte labdaros organizaciją močiutėms, kurios augina vaikus, likusius be tėvų, – tęsė Linas. – Tas straipsnis mūsų administratorei suteikė vilties pačiu sunkiausiu metu.

Aplink baseiną niekas nejudėjo. Net oras atrodė sustojęs. Linas atlenkė po nuotrauka gulintį laišką.

– Jį parašė viena iš moterų, kurioms jūsų fondas padėjo.

Ir tada jis garsiai perskaitė vieną sakinį.

– „Meldžiuosi, kad Kęstutis niekada nepamirštų tų močiučių, kurioms jo dar reikia.“

Kęstučio rankos drebėjo. Jis griebėsi už krėslo atlošo, tarsi kitaip būtų nugriuvęs.

– Tai buvo prieš daug metų, – suriko jis. – Aš tuo nebeužsiimu. Pasikeičiau.

– Taip, pone, – ramiai atsakė Linas. – Mes pastebėjome.

Urtė timptelėjo man už rankovės.

– Močiute, kodėl jis toks piktas?

Aš pažvelgiau į moterį nuotraukoje. Ji buvo maždaug tokio pat amžiaus kaip aš, su tokiais pačiais ratilais po akimis nuo bemiegių naktų, su tokia pačia viltimi, sumišusia su nuovargiu.

– Jis prisiminė tą žmogų, kuriuo kadaise buvo, – pasakiau.

Tą akimirką iš viešbučio išėjo administratorė Regina. Aukšta moteris su susegtais plaukais ir ramiomis, bet tvirtomis akimis. Ji priėjo prie Kęstučio ir stabtelėjo.

– Pone Kęstuti, aš turiu paprašyti jūsų palikti teritoriją.

Jis spoksojo į ją, tarsi nesuprasdamas, ką išgirdo.

– Mano darbuotojai matė, kaip jūs kalbėjote su šita močiute, – tęsė Regina. – Ji yra būtent toks žmogus, kokį jūs kadaise prisiekėte remti. Žmogus, dėl kurio kūrėte savo labdarą.

Kęstutis gaudė orą, bet žodžiai strigo.

– Kai atpažinau jūsų pavardę, – ji akimirką nutilo, – aš tikėjausi, kad jūs vis dar esate tas vyras iš nuotraukos.

Jis nieko nepasakė. Susirinko savo daiktus, paskui pasikišo po pažastimi įrėmintą nuotrauką ir nuėjo pro vartus, lydimas dešimčių akių. Jo žingsniai aidėjo ant trinkelių, tol, kol visiškai nutilo.

Regina atsisuko į mane.

– Man labai gaila. Prašau, pasilikite. Jūsų pramogos, maistas ir pavėsinė – šiandien mūsų sąskaita.

Aš tik linktelėjau, nes balsas būtų užlūžęs.

Linas atnešė limonado Urtei ir Liepai. Mergaitės, dar šiek tiek išsigandusios, bet jau šypsojosi. Netrukus vėl išgirdau jų kvatokimą vandenyje. O Saulė vėl pradėjo nerimti. Aš jau siekiau buteliuko, kai prie manęs priėjo Linas.

– Ar galiu ją palaikyti, kol jūs pailsėsite?

Mano rankos tirpo iš nuovargio. Padaviau jam kūdikį. Jis paėmė ją taip ramiai, tarsi būtų tai daręs šimtus kartų. Pasiūlė tą patį buteliuką, kurį ji prieš tai atstūmė. Ir tada Saulė kelis kartus gurkštelėjo, sumirksėjo ir užmigo jam prie krūtinės.

Regina atsisėdo šalia manęs. Ilgai tylėjo, paskui tarė:

– Aš užauginau savo sesers sūnų po to, kai ji mirė. Tą laikraščio iškarpą laikiau ant stalo visus tuos metus. Ji man primindavo, kad nesu viena.

Jos žvilgsnis nukrypo ten, kur ką tik buvo išėjęs Kęstutis.

– Kai pamačiau, kuo jis tapo, man plyšo širdis. Negalėjau tylėti.

Urtė tuo metu mokė Liepą plūduriuoti. Jos rankos tvirtai laikė sesutę po nugara, ir Liepa pirmą kartą atsipalaidavo vandenyje.

Regina švelniai palietė man alkūnę.

– Atsivežkite mergaites bet kurį savaitgalį. Be jokio mokesčio.

Aš papurčiau galvą, norėjau atsisakyti, bet ji uždėjo ranką man ant rankos ir nieko nepasakė. Tiesiog linktelėjo – vieną vienintelį kartą – ir atsistojo.

Likus popietė viskas buvo taip, kaip svajojau. Urtė vėl ir vėl čiuožė nuo vandens kalnelio. Liepa išmoko plūduriuoti be sesers pagalbos. Saulė ramiai miegojo pavėsyje. Kai saulė pradėjo leistis, Urtė susisupo į rankšluostį ir atsirėmė į mane.

– Močiute, tai buvo geriausia diena gyvenime.

Važiuojant namo, Liepa kietai miegojo ant galinės sėdynės, Urtė spoksojo į besileidžiančią saulę, o Saulė tyliai gugeno iš savo kėdutės.

Vakare, kai mergaitės jau miegojo, aš padėjau neatplėštas sąskaitas atgal už sausainių dėžutės ir pastūmiau dėžutę gilyn, prie sienos. Paskui stovėjau tamsoje prie miegamojo durų. Girdėjau, kaip Urtė pašnibždomis pasakoja Liepai apie vandens kalnelį, kaip jos pirštai tapšnoja per pagalvę, mėgdžiodami čiuožimą žemyn. Saulė ramiai kvėpavo savo lovelėje. Pro užuolaidų tarpą krito siaura geltonos gatvės šviesos juosta, krisdama ant trijų porų batelių, sustatytų prie durų.

Išjungiau šviesą.