Svetimas šešėlis prie durų

Darželyje dar kvepėjo žemėmis ir gėlėmis, nors saulė jau beveik nusileido už Alytaus daugiabučių. Aš sėdėjau ant virtuvės palangės, sukdama rankose tėčio paliktą kavos puodelį, tą su atskilusia ąsele. Jis vis sakydavo, kad šiame puodelyje kava kažkodėl skaniausia. Dabar puodelis buvo tuščias, kaip ir namas.

Laidotuvės baigėsi prieš keturias valandas. Dar skambėjo ausyse kunigo balsas, dar jutau ant peties kaimynės Vandos ranką. O dabar jau stovėjau virtuvėje ir žiūrėjau, kaip pro vartus įsuka tamsiai mėlynas visureigis. Gintaro automobilis. Ir priekyje sėdėjo ne jis vienas.

Jiedu įėjo nė nepasibeldę. Gintaras – mano buvęs vyras, su kuriuo išsiskyrėme prieš ketverius metus, ir Ingrida – moteris, pas kurią jis išėjo, palikęs mane su šešerių metų sūnumi ant rankų. Dabar jie stovėjo mano tėčio koridoriuje taip, lyg čia būtų jų namai. Ingrida nusipurė nuo švarkelio nematomas dulkes ir apsidairė su tokia savininkiška panieka, kad man suspazdėjo širdis.

— Na, Gabriele, — prabilo ji, nė nepasveikinusi. — Gal jau gali susikrauti daiktus? Po testamentinio skaitymo šitas namas bus mūsų. Nėra čia ko ilgiau užsibūti.

Aš sugniaužiau puodelį taip, kad net pirštai pabalo.

— Ką tu čia šneki? — vos ištariau. — Koks testamentinis skaitymas? Tėtis mirė vakar. Mes dar net į notarą nevažiavome.

Ingrida šyptelėjo – taip, kaip šypsosi žmogus, žinantis ką nors, ko nežino kiti. Tą akimirką Gintaras pažiūrėjo į ją, ne į mane. Ir jo veide pamačiau ne pasitikėjimą, o baimę.

— Viskas bus aiškiau, kai notarė perskaitys paskutinę valią. Mes tik norime, kad būtum pasiruošusi, — tarė ji ir apsisuko ant kulnų.

Kai durys užsitrenkė, aš vis dar sėdėjau sustingusi. Bet vienas žodis, kurį Ingrida ištarė besisukdama – „pas mus“ – man nedavė ramybės. Ji pasakė „pas mus ateis notarė“. Ne „pas jus“, ne „pas tave“. „Pas mus“. Iš kur ji žinojo, kad notarė išvis ateis į namus, o ne kvies pas save? Iš kur toks pasitikėjimas, tarsi ji jau būtų mačiusi dokumentą?

Kitą rytą paskambinau notarei. Ponia Stančiuvienė buvo tvarkiusi mūsų šeimos dokumentus dvidešimt metų. Kai papasakojau apie vakarykštį apsilankymą, ji minutėlę tylėjo.

— Gabriele… yra vienas dalykas, kuris man kelia nerimą.

— Tas faktas, kad Ingrida kalbėjo apie testamentą taip, tarsi jau būtų jį perskaičiusi.

Pauzė.

— Atvažiuokite pas mane rytoj rytą, prieš oficialų skaitymą. Turiu jums kai ką parodyti.

Notarės kontora buvo mažytė, įsikūrusi senamiestyje, po kaštonu. Įėjusi pamačiau ne tik ponią Stančiuvienę. Šalia jos sėdėjo Mantas – mano brolis, su kuriuo nebendravome jau pusantrų metų, nuo to karto, kai tėtis atsisakė jam duoti pinigų dar vienam verslui.

— Mantai? Ką tu čia veiki?

Jis nuleido akis.

— Gavau skambutį iš Ingridos. Prieš dvi savaites, — ištarė tyliai. — Ji sakė, kad tėtis nori viską padalinti. Kad tu slepi tikrąjį testamentą.

Man užėmė kvapą.

— Ir tu patikėjai?

— Turėjau skolų, Gabriele. Jie pažadėjo padėti, jei paremsiu juos.

Ponia Stančiuvienė padėjo ant stalo rudą voką.

— Štai ką jūsų tėvas atnešė man prieš du mėnesius. Liepė atplėšti tik tokiu atveju, jei kas nors bandys ginčyti jo valią.

Atėjo vidurdienis. Oficialus skaitymas vyko čia pat – notarės kontoroje, kur sėdėjome visi: aš, Mantas, Gintaras ir Ingrida. Pastaroji atrodė beveik linksma. Ji sėdėjo pasitempusi, lyg jau lauktų raktų nuo namo, ir tik pirštų galiukais barbeno į rankinuką.

— Pagal paskutinę Jono valią, — pradėjo notarė, — namas Alytuje, Maironio gatvėje, kartu su visu žemės sklypu, lieka išimtinei jo dukters Gabrielės nuosavybei.

Ingridos pirštai sustingo. Šypsena dingo.

— Be to, — tęsė ponia Stančiuvienė, — ponas Jonas nurodo, kad buvęs žentas Gintaras negaus jokios turto dalies, nes yra sulaužęs šeimos pasitikėjimą.

— Protestuoju! — sušuko Ingrida springdama. — Turi būti ir kitas testamentas! Senasis! Kur viskas dalinama po lygiai!

Tada notarė paėmė rudą voką ir atplėšė.

— „Jei jie pasiekė tiek, kad ginčija mano valią, — pradėjo skaityti ji, — vadinasi, aš neklydau. Gintaras nustojo būti mano šeimos dalimi tą dieną, kai pasirinko išdavystę. Jei dabar jis bando gauti šį namą, reiškia, nė kiek nepasikeitė. Mano dukra buvo vienintelė, likusi šalia manęs iki paskutinės dienos. Jai palieku namą, į kurį sudėjau viso gyvenimo triūsą. Žinau, kad ji jį išsaugos.“

Kambaryje įsivyravo visiška tyla. Girdėjau tik savo paties alsavimą. Mantas sėdėjo šalia manęs, rankas susidėjęs ant kelių, ir negalėjo pakelti akių.

— Atleisk, — ištarė vos girdimai. — Jie pasakė, kad tu ruošiesi viską parduoti ir išvažiuoti. Kad tėtis tau nebetiki. Aš… aš turėjau skolų, Gabriele. Tikrai didelių. Maniau, jei padėsiu jiems, gausiu dalį ir galėsiu išsimokėti.

Pasijutau taip, tarsi kažkas būtų įsmeigęs adatą tiesiai man į širdį. Išdavystė iš Manto pusės skaudėjo labiau nei Ingridos arogancija. Juk jis buvo mano brolis. Mes augome kartu tame sode, po ta pačia obelimi, mušėmės dėl paskutinio blyno ir verkėme ant to paties sofos kampo, kai mama mus paliko.

— Tėtis niekada nebūtų pardavęs šeimos dėl pinigų, — ištariau tyliai. — Ir tu tai žinai.

Už mūsų nugarų Ingrida šnypštė ant Gintaro. Ji nusitraukė vestuvinį žiedą ir sviedė jam tiesiai į krūtinę. Žiedas skambtelėjęs nukrito ant parketo.

— Testamentas buvo pakeistas po to, kai mirė? Tai tu man sakei, kad jis nebeprisimena, kad pasirašys bet ką! — ji net nekontroliavo balso.

Gintaras stovėjo lyg suakmenėjęs.

— Dabar nei namas, nei tu man nebereikalingi, — išrėžė Ingrida ir žengė durų link.

Jiems išeinant, notarės kabinete trumpam pakvipo jos kvepalais – saldžiai, aštriai – o paskui liko tik tyla. Gintaras dar akimirką pastovėjo tarpduryje, žiūrėdamas tai į mane, tai į nukritusį žiedą, ir galiausiai išėjo paskui ją, palikdamas duris praviras.

Kai grįžau namo, sodas jau skendo prieblandoje. Vėjas švelniai judino obels šakas. Priėjau prie tėčio portreto kambaryje – juodai balta nuotrauka, kurioje jis dar jaunas, su šypsena, kokią prisimenu iš vaikystės. Šalia portreto stovėjo ta pati atskelta kavos taurė. Nukirpau nuo rožių krūmo vieną žiedą ir padėjau jam prie fotografijos. Vakaras Alytuje buvo tylus, tik kažkur toli lojo šuo. Pirmą kartą per daugybę dienų pajutau, kad namai nebetušti – jie vėl tapo mano. Ir tėčio.