Šuo bijojo, kad tai vėl bus vaikas, kurio nepavyks išsaugoti

Vilkšunė net nepasisuko į grotas, kai Rasa dar kartą pastatė dubenėlį su sudrėkintu pašaru. Šuns akyse nebuvo nei alkio, nei įtarumo — tik tuščias žvilgsnis į kampą, kur prieš dvi dienas gulėjo šiaudai su dviem šuniukais. Dabar ten liko tik įdubimas ir šalta grindų plokštė.

Ruduo Kaune tais metais buvo tikras: lietus be pertraukos, gatvėse klanai iki kelio, o prieglaudos kieme — purvas, kurį reikėjo semti kastuvu, kad išvis būtų galima praeiti nuo vartų iki voljerų. Skardinis stogas dundėjo taip, kad Rasa su Ingrida turėdavo šaukti viena kitai per keletą metrų.

— Ji jų ieško, — pasakė Ingrida, atsistojusi už nugaros su šluota rankose. — Aš viską išvaliau, patalynę pakeičiau. O ji vis uosto ir uosto.

Šunį jos pavadino Berta. Rado ją rugpjūčio pabaigoje pririštą prie stulpo netoli Panemunės turgaus — su dubenėliu vandens, su antkakliu, viskas tvarkingai, tarsi šeimininkas. Tik Berta buvo nėščia. Niekas formaliai nieko blogo nepadarė — tiesiog paliko gyvūną kelkraštyje mirti kartu su būsimais šuniukais.

Du mėnesius ji atsigavo. Pradėjo ėsti, leisdavosi glostoma, net Ingridai leido iškedenti gaurus ant šonų. Prieš savaitę naktį atsivedė du šuniukus. Abu buvo per silpni. Iki ryto liko tik Berta.

Pienas vis tiek atėjo. Nuo to buvo dar sunkiau.

— Klausyk, — Ingrida staiga atsitiesė. — O jeigu jai paduotume svetimą?

— Ką svetimą?

— Šuniuką. Bent vieną. Ji pradės maitinti, persijungs. Skaičiau, kad šunys taip priima.

Rasa pažiūrėjo į ją, kaip žiūrima į žmogų, siūlantį kažką visiškai teisingo ir visiškai neįmanomo.

— Ir kur aš tau paimsiu naujagimį šuniuką? Prieglaudoje niekas dabar neatsivedė. Kaimuose irgi ne sezonas.

— Parašysim socialiniuose tinkluose, — nenusileido Ingrida. — Kas nors turi didelę vadą, motina netempia visų. Būna visko.

Skelbimą Rasa perrašė keturis kartus. Iš pradžių išėjo per sausai, paskui per graudžiai, paskui pamiršo įdėti telefono numerį. Paskelbė pusę septynių vakaro ir po to kas penkiolika minučių tikrino telefoną. Persiuntimų buvo daug. Širdučių dar daugiau. „Laikykitės, mergaitės", „jėgų jums", „vargšė šunytė". O šuniuko nebuvo.

Kitą dieną, apie ketvirtą valandą, voljeruose pakilo toks lojimas, kad merginos ne iš karto suprato, kas vyksta. Prieglaudoje tylos apskritai nebūna, bet šitas lojimas buvo kitoks — taip sutinka svetimus prie vartų.

Už tvoros stovėjo du vaikai. Berniukas, kokių devynerių, per didelėje striukėje su sulūžusiu užtrauktuku, ir mažesnė mergaitė rausva kepure ant šono. Abu šlapi, abu verkę. Mergaitė kažką spaudė prie krūtinės po neužsegta striuke.

— Teta, — pradėjo ji ir tuoj pat kūkčiojo. — Teta, paimkite jį, prašau.

Ji ištraukė iš po striukės mažytį pilką kačiuką. Didumo su delną, aklą, prigludusiu prie kūno kailiuku, cypiantį taip plonai, kad garsas beveik dingdavo lietuje.

— Mes jį prie konteinerių radome, — greitai kalbėjo berniukas, tarsi bijodamas, kad jam neleis pabaigti. — Ten buvo dėžė, o jis vienas liko. Parsinešėm namo, o mama pasakė — ne. Pas mus močiutė gyvena, jai nuo kačių sunku kvėpuoti, tai tikra tiesa, aš nemeluoju.

— Jis pats valgyt nemoka, — pridūrė mergaitė. — Norėjom pipete, o jis neima.

Berniukas išsitraukė iš kišenės sudrėkusius popierinius pinigus ir smulkius. Ant šlapios delnies gulėjo kelios monetos ir suglamžyti banknotai.

— Štai. Tai maistui. Aš kamuoliui taupiau, bet kamuolys palauks.

Rasa ir Ingrida žvilgtelėjo viena į kitą. Mintis atėjo abiem vienu metu, ir abi bijojo ją ištarti garsiai.

— Pinigus pasidėk, — pasakė Rasa berniukui. — Rimtai, pasidėk, sudrėks. O kačiuką duokit čia. Laikykite, kad jūsų radiniui labai pasisekė. Atrodo, jis turės mamą.

— Tikrą? — nepatikliai perklausė mergaitė.

— Pažiūrėsim.

Vidiniai jokio tikrumo nebuvo. Priims ar ne. Ir ar apskritai priims ne šunį.

— O galim mes ateiti? — mergaitė jau šluostė nosį pirštine. — Jis Pupsis vardu. Aš sugalvojau.

— Ateikite, — linktelėjo Ingrida. — Tik su suaugusiais.

Kačiuką šildė kokias dvidešimt minučių. Ingrida uždėjo ant radiatoriaus seną vystyklą, Rasa laikė Pupsį delnyse ir šildė kvėpuodama, kaip šildoma sušalusius pirštus. Jis liovėsi cypti ir pradėjo krutėti — jau šis tas.

Į voljerą įėjo abi kartu. Berta pakėlė galvą ir žiūrėjo, neatsikeldama.

— Berta, mergyt, — Rasa atsisėdo tiesiai ant šiaudų, uždėjo ranką jai ant kaklo. — Žiūrėk. Žiūrėk, ką aš tau atnešiau.

Šuo įtempė kūną, uostė orą, o paskui pakilo lėtai, kaip pakyla kas nors, kas nebetiki, kad verta tikėtis. Priėjo prie Rasos delnų, uostė kačiuką ilgai, iš visų pusių — sprandą, uodegą, pilvuką. Pupsis suriko, jausdamas šalia didelį šiltą kūną, ir tas riksmas nulėmė viską: Berta atsigulė šalia, apglėbė kačiuką letenomis ir pradėjo laižyti, tarsi visą tą laiką laukė būtent šito.

— Ima, — sušnibždėjo Ingrida, nedrįsdama pajudėti nuo durų. — Rasa, ji ima.

Pupsis surado spenelį per penkias minutes — tarsi kūnas pats žinojo, ką daryti, net jei protas nesuprato, kad tai ne jo rūšis. Berta gulėjo nejudėdama visą naktį, tik retkarčiais pakeldama galvą patikrinti, ar dar ten. Iki ryto pienas nustojo kelti skausmą.

Vaikai — Tomas ir Ugnė, kaip paaiškėjo iš registracijos knygos, kur mama, atėjusi po dviejų dienų, įrašė kontaktus — ėmė lankytis kiekvieną šeštadienį. Mama, Vilma, iš pradžių stovėjo prie vartų susikryžiavusi rankomis, paskui pati ėmė nešti sausų pašarų maišelius, „nes vaikai kabina ant manęs sąžinę".

Praėjus mėnesiui prieglaudos direktorė Rasa gavo skambutį iš savivaldybės — dėl stogo virš bloko A pagaliau atsirado pinigų, komunalinio ūkio programa dengia dalį remonto. Suma buvo nedidelė, aštuoni šimtai eurų, bet to pakako medžiagoms. Rasa pasirašė sutartį su meistru tą pačią savaitę, o čekį prisegė prie sienos administraciniame kambaryje — kad matytų, kai bus sunku tikėti, jog kažkas dar keičiasi į gerą pusę.

Berta liko prieglaudoje dar tris mėnesius. Sausio pabaigoje ją paėmė šeima iš Girionių — jau kartu su Pupsiu, kurio niekas nė nebandė atskirti. Kai Ugnė sužinojo, kad Pupsis važiuoja gyventi kartu su Berta, ji vėl verkė — bet šįkart iš palengvėjimo, sugniaužusi delne popierių su nauju adresu, kad galėtų kada nors užsukti pasižiūrėti, kaip jiems sekasi.