Apyrankė su įrašu: Niekada nesustok ieškoti

Turgaus aikštė Panevėžyje tą šeštadienio rytą kvepėjo šviežia duona ir šlapiu asfaltu.

Moteris parkrito tiesiai priešais duonos kioską. Viena ramentis lūžo pusiau, ir ji liko gulėti ant grindinio, sunkiai gaudydama kvapą, viena ranka spausdama krūtinę.

Niekas nepajudėjo.

Aplink jau buvo susirinkęs žmonių ratas – kas su pirkinių krepšiais, kas tiesiog praeidamas. Visi žiūrėjo. Niekas nepriėjo.

Prie vaistinės durų stovėjo moteris kailiniu paltu, rankoje telefonas su naujausiu modeliu. Ji net nepasisuko į kritusiąją, tik sumurmėjo kažkam šalimais:

– Reikėtų tokius žmones sulaikyti namuose, kol atšyla. Slidu gi.

Tada pasigirdo žingsniai.

Sunkūs batai. Lėti. Tikslūs.

Per žmonių ratą praėjo vyras odine striuke – aukštas, su žila barzda, motociklininko ženklais ant rankovės. Jis nieko nesakė. Tiesiog priklaupė, paėmė antrąją moters ramentį, nupūtė nuo jo dulkes ir atsargiai padėjo šalia jos.

Moteris kailiniu paltu susikryžiavo rankas.

– Ko spoksote? Čia niekas nemirs.

Vyras jos neklausė. Jis pažvelgė į plyštantį pirkinių krepšį, iš kurio ant šlapio grindinio išslydo kažkas mažo ir blizgančio.

Sidabrinė apyrankė. Sena, subraižyta, tokia, kokių seniai nebemadingos.

Jis pakėlė ją. Pavertė kitu šonu.

Jo veidas sustingo.

Viduje buvo išgraviruota keturi žodžiai, jau beveik nutrinti nuo laiko: *Niekada nesustok ieškoti.*

– Simonai, – pasakė moteris ant žemės, dar neatgavusi kvapo. – Dievulėliau. Simonas Vaitkus.

Jis pakėlė galvą.

– Aš niekam nesakiau to vardo nuo vienuolikos metų.

– Aš tau jį daviau. Pati su Rūta prie krikštynų stalo ginčijomės, ar "Simonas", ar "Lukas". – Moteris sunkiai atsisėdo, remdamasi į sveikąjį ramentį. – Aš Ona. Tavo tetos. Rūtos sesuo.

– Teta Ona. – Jis pasakė tai lėtai, kaip žodį svetima kalba. – Teta Ona turėjo nuvažiuoti į Vokietiją pas vyrą.

– Nuvažiavau. Ir sugrįžau, kai tavo mama negrįžo iš ligoninės. – Ji parodė į jo rankoje laikomą apyrankę. – Antrą tokią pačią aš pardavinėjau pas juvelyrą praeitą savaitę. Tris tūkstančius devynis šimtus pasiūlė. Nepardaviau. Reikėjo detektyvui mokėti, o aš vis tiek nepardaviau.

Kailiniu paltu moteris žengė žingsnį atbulai.

– Kas… kas čia vyksta?

Niekas jai neatsakė.

Ona pasižiūrėjo į ją pirmą kartą atidžiai.

– O tu, Rimanta, apsimesk, kad nepažįsti. Kaip visada.

Prieš Rimantai spėjus atsakyti, prie turgaus privažiavo juodas visureigis ir sustojo stačiai priešais kioskus. Iš jo išlipo trys vyrai tamsiais kostiumais.

– Ponia Vaitkutė, – tarė vienas jų, žengdamas artyn, – advokatas liepė jus parvežti. Dabar.

– Niekur ji nevažiuos, – atsakė Simonas, nekeldamas balso, ir atsistojo tarp jų ir Onos.

Vyras kostiumu žvilgtelėjo į apyrankę jo rankoje, po to į minią, kuri buvo sustojusi arčiau nei jam patiko, ir sumurmėjo kažką į ausinę. Antrasis pastvėrė Rimantą už parankės.

– Eime, ponia Vaitkutė. Čia ne vieta.

Ona, dar sėdėdama ant grindinio, suriko:

– Čia tiksliai ta vieta! Čia turguje tu dvidešimt metų pirkai duoną ir mėsą, ir nė karto nepaklausei, kur tavo vyro sūnus!

Rimanta ištraukė ranką iš vyro gniaužto.

– Palikite. – Ji atsisuko į Simoną, ir jos balsas suskambo sausai, be jausmo, kaip skaičiuojant pinigus. – Namas seniai parduotas. Sąskaita uždaryta. Ko tu nori, apyrankės?

– Noriu, kad tu pasakytum vardą, – tarė Simonas. – Mano tikrą vardą. Čia, prie žmonių.

Rimanta patylėjo. Vienas iš kostiumuotų vyrų pažvelgė į laikrodį.

– Simonas, – pasakė ji galiausiai, tyliai, kaip ištrauktum spyglį. – Gerai. Simonas. Ir kas?

Jis nepajudėjo.

– Ir tai, kas yra teisme laukia mano advokato Jurkonio aplanke. Parašo ekspertizė. Auklėtoja iš vaikų namų, kuri atsimena, kaip skubiai keitė mano pavardę. Banko išrašai.

– Senos bylos, – metė vienas kostiumuotas vyras.

– Senos, – pritarė Ona, pagaliau atsistojusi, Simono padedama. – Bet ne pasenusios.

Rimanta nusijuokė, trumpai ir piktai, ir apsisuko eiti prie visureigio. Vyrai kostiumais nusekė paskui ją, nebežiūrėdami nei į minią, nei į Simoną. Visureigis nuvažiavo tiek pat tyliai, kiek atvažiavo – gatve, kurioje jau vėl stovėjo pirkiniais nešini žmonės.

Teismo posėdis vyko sausio pabaigoje. Rimanta atėjo be kailinio – juodu kostiumu, liesa, su veidu, kuris per tris mėnesius pasikeitė daugiau nei per praėjusį dešimtmetį. Ekspertas skaitė ataskaitą apie parašą ant globos sutikimo dokumento – ne Rūtos, suklastotą, ranka, kuri "stengėsi labai panašiai, bet pirštai per daug tiesūs". Rimanta sėdėjo sudėjusi rankas ant kelių ir žiūrėjo pro langą, kur sniegas lipo prie stiklo.

– Ponia Vaitkutė, – paklausė teisėja, – ar jūs ginčijate šią ekspertizę?

Rimanta pakėlė akis. Ji pažvelgė ne į teisėją, o į Simoną, sėdintį salės gale su ta pačia odine striuke.

– Ne. Ne, nebeginčiju.

Tiek. Daugiau nei tą sakinį ji neištarė visą posėdį.

Teismas pripažino dokumentą negaliojančiu ir įpareigojo grąžinti palikimo dalį su delspinigiais. Vienas iš trijų Rimantos butų Palangoje buvo areštuotas kitą savaitę.

Kapinėse Ona parodė jam kapą pirmą kartą – nedidelį akmenį, metalinę plokštelę, kurią laikas padarė pilką. Simonas atsisegė savo apyrankę ir padėjo ją ant akmens krašto, prie Onos jau atsineštos.

– Dvi, – pasakė jis. – Pagaliau dvi vienoje vietoje.

Ona ištraukė iš kišenės sausą glotnų akmenuką, kurį kažkada buvo paėmusi nuo Rūtos kapo, ir uždėjo jį ant apyrankių, kad vėjas jų nenuneštų.

– Rūta sakė, kad užsegdama tau ant riešo, – pasakė ji, – vis kartojo, kad jei kada pasiklysi, apyrankė tave parves namo. Ji klydo tik dėl to, kiek metų tai užtruks.

Simonas pakišo ranką po akmeniu, kad apyrankės neslystų, ir ilgai nieko nesakė.