Įpėdinė, apie kurią jis nežinojo

Kristina stebėjo, kaip mergytė eina scenos link Vilniaus labdaros vakaronėje „Vaikų ateitis“, ir visi kristalų sietynai Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė, atrodė, net nutilo.

Mergaitei nebuvo ir trejų, ji buvo apsirengusi susiglamžiusia aksomo suknele, tamsia kaip naktis, ir mažame kumštyje spaudė sudraskytą nuotrauką. Kristinos nuotrauką. Kristinos dukrą.

„Mama,“ – prieš trisdešimt sekundžių sušnabždėjo Viltė, pirštu rodydama į vyrą scenoje. „Tai dėdė iš nuotraukos.“

Ir tada ji pabėgo, vingiuodama tarp stalų, apkrautų šampano taurėmis ir deimantų vėriniais, tiesiai pas Edviną Rimkų, kuris stovėjo už pakylos ir dėkojo visiems už tikėjimą antrosiomis galimybėmis.

Kristinai plaučiai pasidarė kaip betonas.

Ji planavo šį momentą dvejus metus. Surežisavo. Išrepetavo. Bet dvimetė su suglamžyta nuotrauka ir klaustuku sugadino visą scenarijų.

Edvinas užsikirto viduryje kalbos. Nuleido korteles su užrašais. Jo naujoji žmona – Simona, buvusi jo įmonės plėtros direktorė, moteris, kuri kažkada bučiavo Kristiną į skruostą ir vadino ją *kovotoja* – taip stipriai suspaudė jo alkūnę, kad pabalo pirštų sąnariai.

Viltė sustojo per tris žingsnius nuo scenos ir pakėlė nuotrauką. Tai buvo nerežisuota akimirka iš dienos, kai Edvinas uždarė savo pirmojo biurų pastato sandorį. Kristina pati tada fotografavo. Jis juokėsi, buvo prakaitavęs, jaunas.

„Ar tu mano tėtis?“ – paklausė Viltė, jos balsas skambėjo baisioje tyloje.

Kristina pajuto, kaip du šimtai galvų atsigręžė į jos stalą. Ji lėtai pakilo. Leido suknelei – smaragdinei, pirktai už pinigus, kurių jis nė karto nepalietė – atlikti savo darbą.

*Dveji metai*, – pagalvojo ji. *Dveji metai nuo tada, kai jis paskelbė, kad mūsų santuoka nevaisinga. Dveji metai nuo tada, kai jis susikrovė odinį lagaminą ir pasakė, kad vaikai „nebeaktualu“.*

Ji išsitraukė iš rankinės užklijuotą rudą voką.

Ir visa salė sulaikė kvapą.

—

Tą naktį jų dideliame mediniame name Žvėryne teigiamas testas buvo paslėptas chalato kišenėje, dar drėgnas nuo vaistinės maišelio.

Ketverius metus Kristina ir Edvinas bandė visko. Specialistus. Injekcijas. Akupunktūrą. Tylų grįžimą namo po kito nesėkmingo bandymo, jo ranka be gyvybės gulinti ant pavarų svirties, o ne ant jos kelio. Ji pradėjo tikėti, kad jos kūnas yra užrakinta patalpa.

Tada, tą antradienį, dvi rožinės juostelės.

Ji prispaudė abi rankas prie pilvo ir verkė taip smarkiai, kad turėjo atsisėsti ant vonios kambario grindų. Galvoje jau formavosi vardas – *Viltė*. Jų stebuklas.

Tada ji išgirdo jo balsą apačioje, švelnų ir artimą taip, kaip su ja jis nebuvo bendravęs mažiausiai metus.

„Aš jai pasakysiu šiandien vakare, Simona. Dokumentai parengti nuo pirmadienio.“

Kristina sustingo ant laiptų aikštelės.

Simonos balsas pasiekė per telefono garsiakalbį, spenguliuojantis, bet aštrus. „Tu tai kartoji šešis mėnesius, Edvinai. Arba padarai, arba aš baigiu.“

„Padarysiu. Pažadu. Tik leisk man susitvarkyti savaip.“

*Susitvarkyti savaip.*

Jis taip sakė, kai reikėjo tvarkyti stogą, kai strigo verslo sandoris, kai pati Kristina klausė, ar galbūt jie galėtų kol kas nebe bandyti ir tiesiog būti vienas kitam gana. Jis *sutvarkė* ją.

Ji neįėjo į miegamąjį. Palūkėjo.

Kai Edvinas pagaliau atėjo viršun, jis nešėsi plonytį odinį aplanką ir išrepetuotą veido išraišką vyro, kuris mintyse jau buvo parašęs pranešimą spaudai. *UAB „Rimkus Property“ vadovas Edvinas Rimkus pradeda naują gyvenimo skyrių, sutelkia dėmesį į šeimą.*

Aplankas nukrito lovos gale.

„Aš buvau nelaimingas, Kristina. Tu tai žinai.“

Jos ranka nuslydo į chalato kišenę ir užsičiaupė aplink testo juostelę. Plastikinė lazdelė, laikanti žemės drebėjimą.

„Ar tikrai žinau?“ – paklausė ji.

„Nedaryk to sunkiau. Simona ir aš… mes norime to paties. Ateities. Šeimos. Mes su tavimi iki to niekada nenuėjome.“

*Pataisa*, – pagalvojo ji. *Mes niekada nenuėjome, nes tu nustojai ateiti į gydytojo vizitus. Nes žiūrėjai į telefoną per dviejų savaičių laukimą. Nes Simona, tikriausiai, jau buvo nėščia, su tuo, ką tokie vyrai kaip tu palaiko meile.*

„Kas ten tavo kišenėje?“ – staiga paklausė jis.

Kristina galėjo jam parodyti. Galėjo stebėti, kaip jis sugriūna. Galėjo jį įsprausti vaiku, kurį jis ką tik pareiškė, jog niekada su ja neturės.

Bet žodis *nevaisinga* dar skambėjo ausyse. Jis to nepasakė, bet prasmė buvo aiški: ji sugedusi įranga. O Simona, kurios kūnas nebuvo išbandytas metais vilties ir skausmo, buvo atnaujinimas.

Ji paleido testą.

„Niekas, kas tau dabar liečia.“

Edvino žandikaulis sukietėjo. „Namas priklauso Rimkaus šeimos fondui. Automobiliai, sodyba Trakuose – visa apsaugota. Nesugalvok nesąmonių.“

Ak. Štai ir atsirado. Grasinimas po atsiprašymo.

Kristina lėtai linktelėjo. „Mano advokatas paskambins tavo.“

Jis nusikvatojo – tuo bejausmiu, pašaipiu juoku, kurį taupė jaunesniems kolegoms ir padavėjams. „Tu neturi advokato.“

„Tai rytoj tau bus labai pamokoma diena.“

Iki aušros jis buvo išvykęs. Iki mėnesio pabaigos Simona miegojo jų lovoje. Iki pirmo sniego Kristina gyveno dviejų kambarių nuomojamame bute Žirmūnuose, pildydama ligoninės formas skiltyje „Tėvas: atsisako nurodyti“, spausdama seserį už rankos, kol gydytoja tarė: *„Ji tobula, Kristina. Visiškai tobula.“*

Viltė turėjo jo akis. Jo absurdiškai tobulą duobutę skruoste. Net mažą raukšlelę tarp antakių, kai ji susikaupusi dėliojo kaladėles.

Bet jos pavardė buvo Kazlauskaitė. Kristinos pavardė. Moters, kuri atstatė savo gyvenimą iš griuvėsių ir paslėpė tiesą banko saugojimo dėžutėje, laukdama tinkamiausio momento sudeginti jo pasaulį.

Tas momentas buvo dabar.

—

Vakaronė buvo surengta pagerbti Edviną ir Simoną Rimkus už jų „nenuilstamą atsidavimą vaikų labui“. Fondas, teikiantis stipendijas globos namų vaikams. Kilnu, jei nekreiptum dėmesio į tai, kad jis paliko savo negimusį vaiką net nepasiteiravęs, ar ji egzistuoja.

Viltė tebelaikė nuotrauką pakėlusi.

Edvino lūpos atsivėrė ir užsivėrė. Simonos šnabždesys perskrodė tylą: „Pasakyk, kad ji meluoja, Edvinai. Pasakyk kažką.“

Jis būtų galėjęs. Kristina matė jį meluojant bankininkams, valdybai, net savo mamai per jų vestuvių vakarienę. Jis buvo virtuozas.

Bet tada Rasa Jankauskienė, Kristinos advokatė – moteris pilkos spalvos kostiumu ir šypsena, aštria kaip skalpelis – priėjo prie Kristinos ir padėjo rudą voką ant arčiausiai stovinčio aukotojų stalo.

„Prieš atsakydamas, pone Rimkau,“ – pasakė Rasa, jos balsas skambėjo be mikrofono, „galbūt norėsite tai atversti. Paryškinta eilutė trečiame puslapyje turėtų viską paaiškinti.“

Salė jau nebekvėpavo.

Edvinas nejudėjo.

Tad renginio garso technikas, vaikinas su žiedu nosyje, nei dienos vyresnis nei dvidešimt du, atplėšė voką be leidimo, peržvelgė lapus ir nuėjo prie medijos pulto.

Kristina stebėjo Edvino veidą, kai jis supratosi, kas vyksta. Vaikinas prijungė nuskenuotą dokumentą prie sistemos. Didžiulis ekranas virš scenos – tas, kuriame iki tol sukosi vaikų besišypsančios nuotraukos – mirktelėjo juodai, tada baltai.

Tada jame pasirodė antraštė didelėmis juodomis raidėmis: *„GENETIKOS CENTRAS – TĖVYSTĖS NUSTATYMO REZULTATAI“*

Ir žemiau:

*Tariamas tėvas: Edvinas Petras Rimkus*

*Tėvystės tikimybė: 99,9998 %*

Salė sprogo aimanomis, fotoaparatų spragsėjimu ir tuzinų telefonų, keliamų aukštyn, lavina.

Viltė, nekreipdama dėmesio į sumaištį, pagaliau ištiesė ranką ir timptelėjo Edvinui už kelnių kraštelio.

„Mama sako, turi sakyti tiesą,“ – pareiškė ji mikrofonams, kuriuos jis pamiršo išjungti. „Tai *svarbiausia*.“

Kažkas nusikvatojo – šlapiu, sukrėstu juoku, kuris plito tarsi įskilusiu ledu.

Simonos veidas iš baltos tapo pilkas. Ji paleido Edvino rankovę ir visiškai žengė žingsnį atgal. „Tu man prisiekei, kad ji negali turėti vaikų. Prisiekei savo tėvo kapu.“

„Simona, aš nežinojau…“

„Tu nežinojai, ar tau nerūpėjo pasiteirauti?“ Kristinos balsas buvo tvirtas, bet viduje jos šonkauliai buvo narvas, kuriame plakė sparnais perkūnijos varnai. „Tu palikai mane tą pačią naktį, kai sužinojau, kad esu nėščia, Edvinai. Tu buvai pernelyg užsiėmęs kraudamasis lagaminą, kad paklaustum, kas mano kišenėje.“

Edvinas žvilgtelėjo nuo ekrano į Viltę, tada į Kristiną. Jo akys buvo sudrėkusios, bet Kristina jau seniai nebe painiojo krokodilo ašarų su atgaila.

„Noriu ją pažinti,“ – sakė jis, balsas trūkčiojo. „Noriu būti jos tėvu.“

Tai buvo pats apgailėtiniausias dalykas, kurį ji iš jo kada girdėjo.

Kristina žengė į priekį, pro stalus su apleistais desertais ir išverstomis vyno taurėmis, ir priklaupė šalia dukros. Ji švelniai ištraukė nuotrauką iš Viltės pirštų ir įsidėjo į rankinę.

„Mieloji, prisimeni, ko mudvi mokėmės?“ – paklausė ji, glostydama Viltės plaukus.

Viltė iškilmingai linktelėjo. „Sakome „ne, dėkoju“, kai žmonės to nenusipelno.“

„Taip, tiksliai.“

Kristina pakilo, pakeldama Viltę ant klubo. Ji atsisuko į savo buvusį vyrą – vyrą, kuris pakeitė šeimą į pranešimą spaudai ir moterį, kuri jau traukėsi prie išėjimo – ir leido tylai tęstis, kol kažkas jame, atrodė, subliūško.

„Nori būti jos tėvas?“ – tyliai pasakė Kristina, kad tik jis girdėtų. „Tada pradėk nuo to, kad paaiškintum visiems šios salės žurnalistams, kodėl tau prireikė sužinoti apie jos egzistavimą iš didžiulio ekrano. Galbūt po to galėsi nupirkti jai gimtadienio atviruką ir atsiųsti į namus, kuriuose prisiekei, kad aš niekada neturėsiu.“

Rasa pasiėmė voką, du kartus barbteldama juo į stalą, ir pasekė Kristiną su Viltė link išėjimo.

Jos buvo beveik praėjusios pozlotintas durų angas, kai už nugaros nutrūko Edvino balsas.

„Kristina, prašau. Ką man daryti?“

Ji nesisuko.

„Pati susigalvok, Edvinai. Turi dvejus metus nebuvimo, kuriuos reikia atstatyti. Aš sunkiąją dalį jau atlikau.“

Lauko oras buvo vėsus ir dvelkė rudens lapais. Viltė nusižiovavo, prigludusi prie Kristinos pečio, ir sumurmėjo: „Mama, dėdė verkė.“

„Žinau, mažute.“

„Ar jam liūdna, kad pametė savo nuotrauką?“

Kristina pabučiavo dukros galvą ir užmerkė akis.

„Manau, jam liūdna, nes jis tik ką supratau, ką prarado. Ir tai nėra tas pats, kas atgailauti.“

Ji susodino Viltę į automobilio kėdutę, tvirtomis rankomis užsegė saugos sagtį ir parvežė jas namo pro tamsią Neries upę, o tuo metu, blizgančioje salėje, labdaros vakaronė tyliai rijosi savo šeimininkus.