Vilniaus pensionas: kaip Rasa išmokė gimines nebe mėgauti svetimu katilu

Vilniaus pensionas: kaip Rasa išmokė gimines nebesimėgauti svetimu katilu

— Tai ir visa vakarienė? — paklausė Giedrė, atkėlusi dangtį nuo keptuvės. Ant viryklės garavo neriebi daržovių sriuba. Prie jos stovėjo lėkštė garuose virtų bulvių be sviesto ir dubenėlis paprastų avižų. Virtuvės tarpduryje sustingo Tomas, Rasos vyro brolis. Jo žmona Giedrė sutrikusi apžvelgė stalą, kuriame nebuvo nei keptos vištienos, nei salotų, nei pyrago su vyšniomis.

— O kur normalus maistas? — nesusilaikė Tomas, apžvelgdamas kuklias lėkštes.

Rasa padėjo prieš svečius samtį.

— Šiandien valgome tai, kas yra.

Svečiai apsidairė vienas į kitą. Tomas prasivėrė lūpas, bet nutilo. Giedrė nervingai tiesino servetėlę. Jie dar nežinojo, kad šis pietų stalas užbaigs begalinę jų nemokamų puotų seriją.

Rasa ir jos vyras Mindaugas gyveno dviejų kambarių bute Žirmūnuose, netoli Neries krantinės. Abu dirbo biure, abu mėgo gaminti. Penktadieniais Rasa sklaidė receptų tinklaraščius ir planavo savaitgalio meniu, o Mindaugas mielai jai padėjo prie viryklės.

— Gal šeštadienį keptume paprikas su faršu? — pasiūlė ji, ir vyras sutikdavo, jau iš anksto pajutęs, kaip kvepia troškinta mėsa su pomidorų padažu.

Svečių jie nebijojo — mylėjo tuos, su kuriais galima sėdėti prie padengto stalo ir kalbėtis apie svarbius dalykus, o ne tuos, kurie ateina pagal grafiką. Prieš kelerius metus Mindaugas padėjo broliui persikraustyti — nešiojo dėžes, ardė spintas, nakvojo ant pripučiamo čiužinio. Nuo to laiko Tomas su žmona Giedre ir dviem vaikais pradėjo retkarčiais užsukti.

Iš pradžių viskas buvo gražiai. Tomas atveždavo tortą, Giedrė — vaisių, vaikai elgėsi padoriai. Sėdėjo visi už stalo, juokėsi, prisimindavo bendrus pažįstamus. Bet pamažu kažkas pasikeitė. Tortai nustojo atkeliauti. Vaisiai taip pat. Užtat vizitai pasidažnėjo. Dabar kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį giminės atsirado tarpduryje arčiau pietų ar vakarienės laiko. Įspėti apie atvykimą jie seniai pamiršo. Giedrė galėjo parašyti žinutę dešimt minučių prieš skambutį durimis:

— Mes čia pro šalį važiavome. Užsuksim, ar ne prieš?

Kartais atvažiuodavo ir visai nepranešę. Svečiai neklystamai atsirado tada, kai bute tvyro ką tik keptos bandelės ar troškinio kvapas. Giedrė visada pirma lipo į virtuvę.

— Oi, kaip skaniai kvepia! — sušukdavo ji, pakeldama puodų dangčius. — Mes šiandien net nieko nevirėme.

Tomas tuo tarpu sėdosi prie stalo ir pamažu dėstė naujienas, kol vaikai šeimininkiškai raustė šaldytuve, ieškodami kažko saldaus. Po kiekvieno tokio vizito šaldytuvas gerokai ištuštėdavo, o Rasai teko plauti kalną indų ir rinkti trupinius nuo stalo.

Ypač nemalus atvejis atsitiko šeštadienį prieš Rasos motinos jubiliejų. Dvi dienas Rasa praleido virtuvėje. Kepė antieną su obuoliais, pagamino tris salotas, iškepė pyragą su vyšniomis. Produktams išleido 47 eurus — specialiai taupė tam iš dviejų atlyginimų kelias savaites iš anksto.

— Rytoj didelė diena, — pasakė ji Mindaugui vakare, su pasitenkinimu žvelgdama į pilną šaldytuvą. — Viskas paruošta.

Bet šeštadienį, vienuoliktą valandą ir septynias minutes, nuskambėjo durų skambutis. Tarpduryje stovėjo Tomas, Giedrė ir abu vaikai.

— Mes pro šalį važiavom! — džiugiai paskelbė Giedrė, nusivilkdama striukę.

Rasa atsargiai mėgino užsiminti, kad maistas paruoštas rytdienos švente.

— Rytoj mamai jubiliejus, specialiai dvi dienas gaminau, — pasakė ji, tikėdamasi, kad svečiai supras teisingai.

Giedrė tik numojo ranka:

— Nagi, dar pagaminsi. Tu meistrė.

Per keletą valandų svečiai sunaikino beveik pusę šventinių atsargų. Vaikai pasiekė pyragą — iš jo liko tik vyšnių dėmės ant lėkštės. Nuo antienos liko pusė. Vakare Rasa atidarė šaldytuvą, pastovėjo prie jo ir tylomis sudėliojo likusius indus taip, kad tuštuma mažiau kristų į akis. Pirštai jai drebėjo, kai dėjo folijos lakštą ant pyrago likučio. Jai gėlė ne dėl produktų. Gėlė dėl savo rankų, dviejų dienų, ryto kvapo nuo šviežios tešlos.

Tą vakarą ji pagalvojo apie tai tiesiai, nesigraudendama: giminės atvažiuoja ne dėl bendravimo. Jiems tiesiog patinka skaniai pasimaitinti svetimomis sąskaitomis.

Vakare pirmas apie tai prakalbo Mindaugas.

— Aš jau seniai pastebiu, — pasakė jis, žiūrėdamas į stalą. — Tik nežinojau, kaip tai pavadinti. Ir su broliu nemalonu kalbėti.

Rasa nieko neatsakė. Bet abu supratę, kad tylėti ilgiau nebegalima.

Ginčytis ir aiškintis sutuoktiniai nesiruošė. Vietoj to sugalvojo kitaip.

— Padarykime eksperimentą, — pasiūlė Rasa trečiadienio vakarą. — Tiesiog paruošim savaitgaliui paprastą maistą. Pažiūrėsime, kas bus.

Mindaugas šyptelėjo:

— Manai, kad bus poveikis?

— Manau, taip.

Penktadienį Rasa užvirė avižinę košę be sviesto, iškepė neriebią daržovių sriubą, išvirė kopūstus ir pagamino kompotą be cukraus. Daugiau nieko. Visa kita — mėsą, sūrį, dešrą, saldumynus — jie sudėjo į šaldiklį ir ant viršutinės spintelės lentynos. Šaldytuvas atrodė pabrėžtinai kuklus.

Sekmadienį viskas vyko kaip įprasta. Durų skambutis pasigirdo apie vienuoliktą. Tarpduryje — Tomas, Giedrė, vaikai. Giedrė jau šypsojosi, traukdama orą nosimi — bet šįkart kvapo nebuvo. Ji pažįstamai nuėjo į virtuvę ir pažvelgė į keptuvę. Šypsena blėso. Atidarė šaldytuvą. Uždarė. Atidarė vėl, kaip tikėdamasi, kad kitą kartą ten pasirodys kažkas kitas.

Už stalo įsivyravo įtempta tyla. Vaikai sutrikę raustė šakutėmis bulves. Tomas suvalgė kelis šaukštus sriubos ir keletą kartų žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo. Giedrė atsakė vienskiemenėmis ir nuolat dairėsi į durų pusę.

Rasa pripylė kompoto į stiklines ir paklausė:

— Kaip sekasi? Kaip darbe?

— Normaliai, — trumpai atsakė Tomas.

Po keturiasdešimt minučių šeima netikėtai susiruošė namo.

— Na, mums metas, — pasakė Giedrė, keldamasi. — Dar darbų yra.

Kai durys už svečių užsidarė, Mindaugas pasakė:

— Panašu, kad supratę.

Kitą savaitę istorija pasikartojo. Rasa vėl paruošė visiškai paprastą maistą — grikius, neriebią barščių sriubą be mėsos, virtus burokėlius. Tomas su šeima atvažiavo, pasėdėjo be didelio apetito ir išvažiavo anksčiau nei paprastai. Tada viskas pasikartojo dar kartą, ir dar kartą. Kiekvienas naujas vizitas tapo trumpesnis už ankstesnį. Dingo Giedrės susižavėję šūksniai dėl kvapų iš virtuvės. Nebeliko prašymų atkimšti sūrymo stiklainį ar atnešti tortą prie arbatos.

— Kažkodėl vėl pas jus negausiai, — vieną kartą pastebėjo Tomas, apžvelgdamas stalą.

— Taip, pasitaiko, — atsakė Rasa ir padėjo prieš jį lėkštę.

Jis nutilo.

Galutinai viskas išsiaiškino vieną ketvirtadienį. Mindaugas nuėjo koridoriuje pasiimti telefono ir netyčia nugirdo, kaip brolis, stovėdamas prie lango, kalba su kažkuo pakeltu balsu:

— O ką čia dabar daryti? Jie dabar visiškai nieko normalaus nebegamina.

Mindaugas sugrįžo į virtuvę ir iš karto nieko nepasakė Rasai. Tik vakare, kai svečiai išvažiavo, perpasakojo jai tą frazę. Rasa ilgai žiūrėjo pro langą, suspaudusi rankoje nuplautą prijuostę.

— Vadinasi, mes visą laiką teisingai supratome, — pagaliau pasakė ji.

Daugiau jiems nereikėjo vienam kitam nieko aiškinti.

Po mėnesio vizitai beveik sustojo. Tomas su šeima pradėjo leisti savaitgalius pas kitus gimines — pas uošvę, pas senus draugus, pas kaimynus iš ankstesnio namo. Rasos ir Mindaugo bute pagaliau įsivyravo paprasta, seniai užmiršta šeštadienio ryto tyla. Jie galėjo vėl kartu gerti kavą, nelaukdami durų skambučio. Žiūrėti filmus, nebegalvodami, kad tuoj suvažiuos svečiai. Kviesti tuos, kuriuos patys norėjo matyti.

— Kaip gerai, — pasakė Rasa vieną sekmadienį, atsigulusi ant sofos su knyga. — Buvau pamiršusi, kad savaitgaliai gali būti tokie.

Mindaugas nusišypsojo ir nieko neatsakė.

Tačiau kito mėnesio pradžioje Tomas vis tiek atvažiavo — vienas, be Giedrės ir vaikų. Atsisėdo prie virtuvės stalo, priėmė arbatos puodelį. Pokalbis pradžioje vyko apie smulkmenas. Bet Mindaugas nesiruošė vaikščioti aplinkui.

— Tomai, mes visada tave matyti džiaugiamės, — pasakė jis. — Bet rengti kiekvieną savaitgalį nemokamą restoraną mes nebepasirengę. Sakau tiesiai.

Tomas nuleido akis į puodelį. Patylėjo.

— Supratau, — pagaliau pasakė jis.

Praėjo pora mėnesių, ir santykiai tarp giminių tapo ramesni ir, sakyčiau, sąžiningesni nei anksčiau. Tomas kartais atvažiavo pas juos, bet dabar visada skambindavo iš anksto.

— Galima šeštadienį? — paprastai paklausdavo, be ankstesnio savo pasitikėjimo.

Vieną šeštadienį jis atvyko su lašišos gabalu rankose ir buteliu gero vyno kitoje rankoje.

— Va, nusprendžiau prisidėti, — pasakė jis kiek sutrikęs, tiesdamas maišelį Rasai.

Rasa paėmė lašišą, paskui vyno butelį, ir, nepratardama žodžio, nunešė jį prie šaldytuvo. Atidarė duris, pastatė butelį tarp pieno pakelio ir uogienės stiklainio, ir uždarė jas vėl — tyliai, kaip visada.