Trisdešimt tūkstančių eurų ir trys languotos krepšės

— Raktus ant stalo. Greitai.

Eglė stovėjo savo buto tarpduryje, sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Priešais, tarp trijų didelių languotų krepšių, stovėjo Daliutė — buvusi uošvė. Rankoje ji laikė atsarginius raktus, kuriuos Eglė prieš ketverius metus, dar būdama ištekėjusi už Daliutės sūnaus Mindaugo, neapdairiai jai atidavė „jei ko reikės".

— Nepaklusiu, Eglute, — atsakė Daliutė, nusiaudama batelius ir tvarkingai dėdama juos ant lentynos. — Man čia visiškos teisės būti. Mano sūnus šiam būstui atidavė geriausius savo metus. O ir tu, sakyčiau, po skyrybų gyveni kažkaip jau per gerai. Reikia teisingumą atstatyti.

— Kokį teisingumą? — Eglės pirštai suspaudė telefoną, kurį ji vis dar laikė rankoje, taip smarkiai, kad pabalo krumpliai. — Mindaugas už tą paskolą nesumokėjo nė cento! Mes išsiskyrėme pusantrų metų. Butą Vilniuje, Žirmūnuose, nupirkau aš, iš savo tėvų padovanotų pinigų, dar prieš santuoką.

— Teisiškai gal ir taip, — uošvė pasitaisė šukuoseną prieš veidrodį prieangyje ir kritiškai apžiūrėjo Eglės veidą. — O pagal sąžinę — Mindaugas liko be nieko. Nuomoja kambarį Šeškinėje. O tu? Pasižiūrėk į save. Remontą padarei, tą savo seną „Golfą" į pilkutę „Škoda Octavia" pakeitei, dukrą į „Saulės Vaikai" darželį vedi. Iš kur pinigai, Eglute? Tai aš ir atvažiavau pagyventi. Padėsiu su anūke.

— Anūkei penki metai, jūs ją paskutinį kartą matėte per jos trejukę! — Eglė griebė telefoną stipriau. — Skambinu policijai. Jūs svetimame būste be leidimo.

— Skambink, skambink, — Daliutė jau užtikrintai žengė į svetainę ir atsisėdo ant sofos. — Pasakysiu, kad atvažiavau pas savo anūkę tėvo kvietimu. Mindaugas patvirtins. Skandalą visam namui sukelsime? Tau juk kaimynams nepatogu bus. Tu čia tokia padori, pardavimų vadovė.

Eglė nuleido telefoną. Buvo pusė šeštos vakaro, kaimynai jau grįžę iš darbų, ir mintis, kad per sieną išgirs rėksmą, surakino jai liežuvį stipriau nei bet kokia grėsmė.

— Jums lygiai trisdešimt minučių susikrauti maišus ir išeiti, — ištarė Eglė. — Arba šiandien keičiu spynas.

— Neatvažiuos meistras, — Daliutė išsitraukė iš kišenės nertą staltiesėlę ir pasidėjo ant žurnalinio staliuko, kaip pas save namie. — Jau pasikalbėjau su jūsų namo seniūne. Pasakiau, kad esu tavo mama, atvažiavau pasilankyti, o tu norinti keisti spynas, nes turi laikiną pakrikimą. Tai sėdėk ramiai. Turime ilgą pokalbį.

Eglė atsisėdo į fotelį priešais. Rankos tebevirpėjo, bet galvoje po truputį aiškėjo planas — su šia moterimi gražiuoju susitarti buvo neįmanoma.

— Ko jūs iš tikrųjų norite, Daliute?

— Noriu, kad mano sūnus gyventų kaip žmogus. Tu jam visą atėmei.

— Pralošė jis, Daliute. Pats. Lažybose, — Eglė jautė, kaip gerklė sausa. — Jūs juk žinote. Papuošalus iš mano komodos išnešė, dar tą gintaro vėrinį iš močiutės. Kompiuterį nunešė į lombardą Gedimino prospekte, pats sakėsi. Ir Mijos sąskaitą…

— Nu, nepersistenk, — numojo ranka senolė. — Jaunas buvo, suklupo.

— Trisdešimt treji metai, koks jaunas? — Eglė nusišypsojo karčiai. — Ir alimentų jis nemoka aštuonis mėnesius. Tiksliai — dvylika tūkstančių keturi šimtai.

— Todėl aš ir atvažiavau, — Daliutė pasilenkė pirmyn. — Susitarkime. Perrašai pusę šio buto Mindaugui. Arba parduodi, perkiesi mažesnį, skirtumą atiduodi jam. Ir atsiimi prašymą teisme dėl alimentų. Už tai aš išvažiuoju.

Eglė kelias sekundes tiesiog žiūrėjo. Net žodžių nerado.

— Jūs… — ji nusijuokė, trumpai ir be jokio juoko viduje. — Aš turiu atiduoti dalį buto žmogui, kuris apiplėšė savo paties vaiką?

— Kitaip aš tau sukursiu linksmą gyvenimą. Įsikraustysiu į mažąjį kambarį. Vesiu anūkę į darželį, pasakosiu jai, kokia jos motina. Vaiko teisių apsaugą pakviesiu — pasakysiu, dirbi per naktis, vaiką apleidinėji.

Tą pačią akimirką prieangyje suskambėjo durų skambutis. Grįžo Eglės draugė Jolanta, atvedusi Miją iš darželio — abi su šlapiais nuo rudeninio lietaus kapišonais.

— Mama! — mergaitė įlėkė į kambarį ir sustojo, pamačiusi nepažįstamą moterį.

— Tai tavo močiutė Dalia, Mijyte, — meiliai pasakė Daliutė, ištiesusi rankas apkabinti.

Mija prisispaudė prie mamos kelio, susigūžusi. Jolanta, pastebėjusi krepšius koridoriuje, greitai priėjo.

— Eglė, kas čia darosi? — paklausė draugė, kone prie ausies.

— Buvusi uošvė. Atvažiavo buto reikalauti.

Jolanta suraukė kaktą ir atsisuko į Daliutę.

— Moteriškė, dink iš čia, kol nepaskambinau policijai.

— O tu kas tokia, kad man įsakinėji? Čia mūsų šeimos reikalai.

— Mija, eik į kambarį, pažaisk, — paprašė Eglė. Mergaitė nubėgo. — Jol, pabūk su ja. Mums reikia pasikalbėti vienoms.

Jolanta nuėjo prie vaiko kambario durų ir uždarė jas.

— Vadinasi, šantažas? — Eglė atsistojo. — Jūs manote, aš bijosiu vaiko teisių apsaugos ar jūsų skandalų?

— Bijosi. Tu pas mus padori ponia, savo reputacija branginat. O aš pensininkė, man netekti nebėra ko.

— Gerai, — Eglė atsisėdo atgal, visai nebalsingai. — Padarykime taip. Kadangi atvažiavote teisingumo atstatyti — pradėkime dabar. Mindaugas man skolingas už aštuonis mėnesius alimentų. Dvylika tūkstančių keturi šimtai. Plius komunalinė skola, likusi nuo tų laikų, kai jis čia gyveno — pustrečio tūkstančio. Mokėkite.

Daliutė sutrikusi tylėjo kelias sekundes.

— Aš tokių pinigų neturiu.

— O aš neturiu papildomo buto, — atkirto Eglė. — Ar tikėjotės atvažiuoti, susėsti man ant sprando ir diktuoti sąlygas?

— Aš padėsiu namų ruošoje! Virsiu!

— Virėjos man nereikia, — Eglė priėjo prie krepšių ir koja atstumė vieną iš jų prie durų. — Imkite daiktus ir eikite.

— Ne! — Daliutė pašoko iš sofos. — Niekur neisiu! Mano sūnus dėl tavęs kenčia!

— Dėl manęs? — Eglė atsisuko staiga. — Jūsų sūnus kenčia dėl savo tinginystės. Ir dėl jūsų, nes visą gyvenimą jį teisinote. Jis suaugęs vyras, o jūs už jį butus prievartauti vaikščiojat.

— Nedrįsk taip kalbėti apie mano sūnų! — senolė pakėlė ranką suduoti.

Eglė nutvėrė jos riešą ore ir sulaikė, suspausdama.

— Jei dar kartą pakelsite rankas mano namuose, rašau pareiškimą dėl užpuolimo, — pasakė tyliai. — O dabar klausykite.

Ji paleido uošvės ranką. Daliutė sunkiai alsavo, pirštai virpėjo, kai bandė jais sugriebti staltiesėlę nuo staliuko atgal.

— Jūs dabar imate krepšius ir eite, — tęsė Eglė. — Jei po penkių minučių vis dar čia būsite, skambinu advokatui. Mes su juo jau aptarėme Mindaugo skolų situaciją. Jis turi dalį jūsų sodo namelyje, Trakų rajone, Senųjų Trakų kaime, kurį jūs ant jo užrašėte. Areštuosime tą dalį dėl alimentų skolos. Parduosime varžytynėse.

Daliutė išbalo.

— Tu to nepadarysi. Mindaugas sakė, tu su teismais nesidėtum.

— Mindaugas kvailys, — atkirto Eglė. — Jis sprendė apie mane pagal tą, kuri verkė į pagalvę, kol jis švaistė pinigus lažybose. Ta Eglė baigėsi pusantrų metų atgal. Dabar prieš jus moteris, kuri pati auklėja vaiką, vadovauja pardavimų skyriui ir moka skaičiuoti pinigus. Rytoj ryte advokatas paduoda dokumentus Mindaugo turto areštui. O turto jam priklauso vienintelis dalykas — jūsų namo ir sodo dalis.

Uošvė sustingo vietoje, žiūrėdama į savo rankas.

— Tu gyvatė, Eglute, — šnypštė, bet balse jau nebuvo to ankstesnio tvirtumo.

— Kokia esu, — Eglė atidarė įeigos duris. — Laikas eina. Penkios minutės.

Daliutė sumišo prieangyje. Ji skubiai avėjosi batelius, susipainiodama raišteliuose, o paskui griebė pirmąjį krepšį.

— Mindaugas sužinos, kokia tu padarga, — murmėjo. — Jis iš tavęs vaiką atims teisme.

— Tegul pamėgina, — Eglė šaltai žiūrėjo. — Su tokiomis pajamomis ir skolomis jam nei kačiuko nepatikės.

Daliutė nutempė du krepšius į laiptinę. Trečią Eglė pati išspyrė koja už durų.

— Raktus, — ištiesė ranką.

Uošvė sviedė raktų kabutę ant grindų — jie skambtelėjo plytelėmis ir nuslydo iki sienos. Eglė ramiai juos pakėlė.

— Ir daugiau čia nesirodykite. Mijos nepamatysite, kol Mindaugas neatiduos visos skolos iki cento. Jei tykosite prie darželio — užsisamdysiu apsaugą, o jums paduosiu į teismą dėl persekiojimo.

Daliutė nieko neatsakė. Ji sunkiai tempė visas tris krepšes prie lifto, murmėdama sau po nosimi, ir įlipo vidun, kai durys atsidarė.

Eglė uždarė duris ir užsuko spyną du kartus. Nugara atsiremė į duris ir pamažu susmuko ant grindų, laikydama rankose raktų kabutę. Pirštai vis dar virpėjo.

Iš vaiko kambario išėjo Jolanta, paskui drovingai pasirodė Mija.

— Išvažiavo? — paklausė Jolanta, pritūpdama priešais.

— Išvažiavo, — Eglė giliai atsiduso, ir pečiai pamažu nusileido žemiau. — Sodo pabūgo prarasti.

— Mama, kodėl močiutė taip šaukė? — Mija priėjo arčiau ir apkabino mamą už kaklo.

Eglė glaudė dukrą prie savęs, nosimi įsispausdama į jos minkštus plaukus, kurie dar kvepėjo darželio klijais ir guašu.

— Viskas gerai, zuikuti, — pasakė, keldamasi nuo grindų kartu su ja ant rankų. — Močiutė adresą supainiojo. Eime geriau gersime arbatą su tuo pyragu, kurį Jolanta atnešė.

Virtuvėje Jolanta jau buvo išėmusi iš krepšio dar šiltą obuolių pyragą ir pjaustė jį ant lentos.

— Dvi ar tris riekes? — paklausė, nekeldama akių nuo peilio.

— Tris, — atsakė Eglė, pasodindama Miją ant kėdės ir dėdama priešais puoduką su pienu. — Šiandien tris.