Kvartale Senamiestyje

Senamiesčio kvartale

Pabudau ir ranka pasiekiau šukas ant naktinio staliuko, taip, kaip darau tai kiekvieną dieną jau keturiasdešimt metų. Pirštai užkliuvo už kažko, ko nepažinau — šereliai, aštrūs galiukai, plika oda. Pašokau iš lovos ir nulėkiau į vonią. Veidrodis parodė man moterį, kurios nepažinojau: plika galva, čia ir ten gluosto žilų plaukų kuokšteliai, kaip po skubotai ir tamsoje nukirptos šukuosenos. O šiandien juk Mantas, mano sūnus, ėjo tuoktis.

Už lango Vilnius kėlėsi kaip visada — autobusas Nr. 10 girgždėjo pasuky prie Gedimino prospekto, radijuje kaimynė iš apačios klausėsi ryto žinių, laiptinėje kvepėjo šviežia duona iš kepyklos ant kampo. Pasaulis ritosi savo vaga, kaip niekur nieko. O pas mane, bute Vilniaus senamiestyje, mano paties bute, kažkas naktį įsibrovė į miegamąjį ir nuskuto mane plikai.

Žinojau, kas. Sekmadienį mačiau Gretą, Manto sužadėtinę, su mano atsarginiais raktais rankinėje — tada ji pasakė, kad „tiesiog bet kokiam atvejui, jei kas atsitiktų mamai". Dabar supratau, ką ji turėjo omenyje.

Šį butą — tris kambarius, šešiasdešimt du kvadratinius metrus, name prie pat Rotušės — paveldėjau iš tėvų prieš vienuolika metų. Pagal kaimyno, nekilnojamojo turto vertintojo, apytikslį skaičiavimą, jo vertė — apie trys šimtai tūkstančių eurų. Jei mane pripažintų neveiksnia, teismas paskirtų globėją. O globėju, savaime aišku, taptų sūnus. O sūnus padarytų tai, ką jam pasakys žmona.

Paskambinau Mantui. Jo balsas drebėjo, bet ne iš baimės dėl manęs — iš susierzinimo.

— Mama, kalbi nesąmones. Greta visą naktį buvo su manimi viešbutyje, pati žinai, kad šiandien vestuvės. Prasigalvoji.

— Atvažiuok. Pamatysi savo akimis.

Jie atvažiavo po keturiasdešimties minučių. Greta įėjo pirma, su chalatu, užmestu ant civilinės ceremonijos suknelės, ir susiėmė už lūpų, lyg pamačiusi kažką baisaus.

— Barbara Jūrate, Dieve, kas nutiko? Mantai, jai tikrai reikia gydytojo…

Sūnaus akys nukrypo kažkur pro mane, į sieną už nugaros. Jis mindžikavo iš kojos į koją, pirštais spausdamas švarko sagą.

— Mama, užsidėk perukę. Nesugadink mums šiandien dienos, gerai?

Linktelėjau. Be žodžio. Nes tą akimirką supratau vieną paprastą dalyką: jis nenori žinoti tiesos. Tiesa sugriautų jam patogų pasaulį, kuriame Greta yra tobula, o motina tiesiog praradusi protą. Jis rinkosi patogumą.

Vestuvėse sėdėjau trečioje eilėje, su peruke, nupirkta vaistinėje už septyniasdešimt eurų, nes geresnei jau nebeliko laiko. Manto teta kuždėjo kažką kaimynei, abi žvilgčiojo į mano pusę. „Vargšė, sako, protas paėjo." Greta prie prezidiumo stalo su juoku pasakojo svečiams, kad uošvė apkaltino ją nuskutus plikai vidury nakties. Visi juokėsi. Kažkas jai dar įpylė šampano.

O tada išgirdau sakinį, kuris visą viską sudėliojo į vietas. Greta, jau kiek įkaušusi, kalbėjo Manto pusseserei:

— Reikės su Mantu pagalvoti apie neveiksnumo pripažinimą. Dėl jos pačios gerovės, kad kas tinkamai jos pasirūpintų. O tas butas Senamiestyje taip ir tuščias stovi, gaila, kad nyksta.

Taigi, štai kas. Ne tik pažeminimas. Butas. Konkreti suma, konkretus adresas, konkretus planas.

Vakare parvažiavau į tuščią butą. Nusiėmiau perukę, pakabinau ant kėdės atlošo kaip nugaišusią katę. Atsisėdau prie virtuvės stalo, kur dar stovėjo neplautas puodelis su arbata iš prieš dviejų dienų — paėmiau jį į rankas, apsukau tris kartus, bet taip ir nenunešiau prie kriauklės, pastačiau atgal tiksliai toje pačioje vietoje. Už lango kažkas vedžiojo šunį, girdėjau pavadėlio skimbčiojimą prie turėklų.

Bet ryte, kol dar neskambinau Mantui, kol dar net neišėjau iš namų — padariau kai ką kita.

Septintą valandą ryto, su plika galva virš puodelio atšalusios arbatos, paskambinau notarui, ponui Kazlauskui, kurį pažinojau dar iš laikų, kai su vyru tvarkėme palikimo reikalus po tėvų. Pasakiau jam, kad tai skubu, kad turiu su juo susitikti dar prieš vestuves. Jis mane priėmė keturiasdešimčiai minučių, su kostiumu, bet be kaklaraiščio, nes buvo šeštadienis. Pasirašiau tada įgaliojimą dėl savo buto valdymo savo dukterėčiai Eglei — advokatei iš Kauno, vienintelei šeimos narei, kuri iškart man pasakė telefonu: „Teta, nedelsdama važiuok į policiją ir pasidaryk medicininę apžiūrą, kol viskas nesugijo." Ir dar vieną dalyką: pateikiau prašymą sustabdyti visus bandymus man nustatyti globą, kol nebus atlikta pilna ekspertų išvada, kurią pati inicijavau.

Dabar, vakare po vestuvių, išsitraukiau iš stalčiaus voką, kurį notaras man davė ryte — įgaliojimo akto kopiją ir siuntimą teismo medicinos apžiūrai. Nuotraukos mano nuplikintos galvos, padarytos telefonu septintą valandą ryto, kol dar neapsidėjau peruke, jau gulėjo pas teismo medicinos ekspertą kartu su sužalojimų aprašymu — du nedideli įbrėžimai galvos odoje nuo atšipusios skustuvo galvutės, raminamojo vaisto pėdsakas kraujo tyrimuose, nes paprašiau atlikti ir toksikologinį tyrimą. Kažkas pirmiausia turėjo mane užmigdyti, kad galėtų ramiai nuskusti.

Pirmadienį Eglė mano vardu pateikė pareiškimą policijai — dėl kūno neliečiamumo pažeidimo, raminamojo vaisto suleidimo be nukentėjusiosios žinios, taip pat raštą šeimos teismui su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kad jokia procedūra dėl neveiksnumo nustatymo nebūtų galima pradėti be mano pilno, dokumentais pagrįsto sutikimo dėl apžiūros.

Trečiadienį Mantas paskambino išblyškęs, pasakė, kad jam atėjo šaukimas į policiją kaip liudytojui, kad Greta verkia ir tvirtina, jog tai koks nesusipratimas. Nebeverkiau telefone. Pasakiau jam be jokio įtempimo balse, kad butą Senamiestyje nuo šiol jo vardu valdo Eglė, kad visi sprendimai dėl šio buto — įskaitant kiekvieną bandymą jį išnuomoti, parduoti ar kam nors deklaruoti gyvenamąją vietą — dabar reikalauja jos parašo, ir kad tai nepasikeis, kol teismas neuždarys bylos.

Penktadienį jie abu atsistojo prie mano durų — Mantas su puokšte, nupirkta, matyt, gėlių parduotuvėje apačioje, Greta be makiažo, su sportine apranga, visiškai kitokia nei vestuvėse savaitę prieš tai. Neatidariau. Kalbėjomės per telefoną durų spynelėje.

— Mama, atidaryk, pasikalbėkime kaip žmonės, — kartojo Mantas, o aš girdėjau fone, kaip Greta jam kažką šnabžda, kad liautųsi maldauti, kad tai niekam naudos neduos.

Durų neatidariau. Pasakiau tik per telefoną, kad byla dabar yra prokuratūros ir mano įgaliotinio rankose, ir kad kai būsiu pasiruošusi kalbėtis su sūnumi — paskambinsiu pati. Padėjau ragelį ir atsisėdau prie lango. Apačioje, šaligatvyje, Greta dar valandėlę stovėjo sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tada atsisuko ir nuėjo pirmoji, palikusi Mantą vieną prie durų, į kurias niekas jo jau nebeketino įleisti.