Vilniaus Vakarienė

Rūta pažvelgė į dukrą per stalą ir viską supainiojo, ko nereikėjo supainioti. Gintarė, dvidešimt septynerių, sėdėjo tiesiai, kaip visada, kai nervinasi ir nenori rodyti.

Jos buvo restorane "Medinis Stalas" Žvėryno rajone — vieta, kur Rūtos vyro verslo partneris Darius Kaminskas kviesdavo "šeimos vakarienių" tik tada, kai ko nors reikėjo. Šįkart — pasirašyti sutartį, kuri perleistų jo ir Rūtos vyro bendrą autoservisą Kaminsko vardu. Vytautas, Rūtos vyras, buvo šeši mėnesiai kaip miręs nuo infarkto, ir sutartis guliojo tarp lėkščių jau pusvalandį, neparašyta.

Gintarė atsistojo paprašyti atsiprašymo nueiti į tualetą. Praeidama pro virtuvės koridorių, ji išgirdo Kaminsko balsą už pusiau pridarytų durų, kalbantį su barmenu.

— Tegul atsigeria bent pusę puodelio, tada neskaitys smulkiai, — sakė jis.

Gintarė įsispaudė į sieną prie tarpdurio, suspausdama telefono dėklą kišenėje tol, kol nagai paliko žymes ant minkšto plastiko. Grįžusi prie stalo, ji atsisėdo, žiūrėjo tiesiai priešais save ir po stalu įbruko motinai popieriaus skiautelę, suglamžytą, šiltą nuo savo pirštų.

— Mama, nereaguok, — balsas buvo tylesnis už orkestro muziką salėje.

Rūta atsegė servetėlę ant kelių ir po jos pakraščiu praskleidė raštelį.

"Jiems kažkas negerai su arbata. Pasimesk, kad tau negera. Eik namo. Dabar."

Širdis sumušė kartą, antrą, trečią, greičiau nei turėtų. Gintarė žiūrėjo tiesiai priešais save, šypsodamasi Kaminsko žmonai, kaip niekur nieko.

Tą sekundę prie stalo priėjo padavėjas su lenta rankose, kurioje stovėjo keista, aukšta arbatinė. Jis pastatė puodelį prieš Rūtą ir nupylė garuojantį skystį, žaliai rusvą, su žolelių kvapu, kurio ji nepažino.

— Paragaukit šito. Specialus mišinys. Ponas Kaminskas užsakė jums asmeniškai.

Rūta vyniojo servetėlę aplink pirštus taip tvirtai, kad oda pabalo. Kai paleido, ant jos liko raudonos juostelės.

— Dėkoju, — ištarė ji, priverstinai šypsodamasi, ir pastūmė puodelį centimetru arčiau, bet nepakėlė.

Kaminskas, sėdintis stalo priešakyje, kalbėjo apie žemės sklypą Panevėžio pakraštyje, kurį "reikėtų aptarti kitą kartą". Bet jo akys kartą per minutę krypo į Rūtos puodelį. Tikrino.

Rūta pastūmė kėdę atgal.

— Atsiprašau, man negera, — pasakė ji, balsas šiek tiek virptelėjo, ir tai buvo tikra, nereikėjo vaidinti. — Turbūt reikėtų namo.

Kaminskas pakilo, rodydamas rūpestį, kurio nebuvo akyse.

— Gal arbata padės? Palauk, atsigerk bent gurkšnį…

— Ne, — Gintarė jau buvo prie motinos, laikydama ją per parankę. — Aš ją parvešiu. Atsiprašome, pone Kaminskai. Tęsime sutartį kitą savaitę, kai mama pasijus geriau.

Kaminsko veidas sustingo pusei sekundės — pastebimai, bet tik tiems, kurie žinojo, kur žiūrėti.

Automobilyje, Gintarės "Škodoje", pastatytoje prie restorano Vilniaus gatvėje, Rūta leido rankoms drebėti iki galo, laikydama jas tarp kelių.

— Jis norėjo tave apkvaitinti ir priversti pasirašyti, — sakė Gintarė, variklis dar neįjungtas. — Girdėjau jį su barmenu virtuvės koridoriuje.

Rūta kelias sekundes žiūrėjo į savo atvaizdą priekinio lango stikle.

— Jis manė, kad aš be Vytauto pasirašysiu viską, kas prieš mane padėta, — pasakė galiausiai.

Kitą rytą, aštuntą valandą, Rūta sėdėjo Vilniaus notaro Eglės Butkutės biure Konstitucijos prospekte su visais autoserviso dokumentais, kuriuos per naktį susirinko iš namų seifo — verslo registracija, nuosavybės pažymėjimas, bendra sutartis su Kaminsku, kurioje buvo numatyta jos teisė perimti visą įmonę mirties atveju. Dokumentų aplankas, rudas, su Vytauto rašysena ant viršelio: "Servisas — Rūtai ir Gintarei."

— Ponas Kaminskas turės pasirašyti atsisakymo raštą per penkias darbo dienas, — pasakė notarė, žiūrėdama į popierius. — Pagal sutartį, jis neturi teisės perimti valdymą be jūsų parašo. Jūs esate pagrindinė savininkė nuo vyro mirties.

Rūta paėmė telefoną ir surinko Kaminsko numerį. Jis atsiliepė antrame signale, balsas malonus, kaip vakar vakarienėje.

— Rūta! Kaip sveikata šįryt?

— Darius. — Ji persijungė telefoną į kitą ausį, žiūrėdama pro notarės biuro langą į gatvę. — Sutarties, kurią padėjai man ant stalo, aš nepasirašysiu.

— Nesuprantu, apie ką tu…

— Arbata. Gintarė girdėjo tave su barmenu virtuvės koridoriuje. Visa tai telefone, diktofono įraše.

Linijoje kelias sekundes nieko nesigirdėjo.

— Nuo šios dienos tu nebesi direktorius, — pridūrė ji. — Aš perimu valdymą, kaip ir numatyta sutartyje, kurią pats pasirašei prieš trejus metus. Banko sąskaitos kodą jau pakeičiau.

Ji padėjo telefoną ant stalo ekranu žemyn, neklausydama, ką jis dar bandė sakyti.

Po savaitės, autoservise Žirmūnų gatvėje, kur kabojo lenta "Vytauto autoservisas — nuo 2014", Rūta stovėjo priešais darbuotojus su nauju dokumentu rankose — direktorės paskyrimo raštu, su notaro antspaudu. Gintarė stovėjo šalia, laikydama tą pačią rudą aplanką prispaudusi prie krūtinės.

Pro langą jos pamatė Kaminsko automobilį, sustojusį kitoje gatvės pusėje. Variklis dirbo, bet durys nesivėrė. Po kelių minučių automobilis pajudėjo ir dingo už kampo.