Pietų vakarienė be mėsos

— Čia viskas, kas bus ant stalo? — nustebusi paklausė Jolanta, pažvelgusi į puodą.

Ant viryklės lėtai virė liesa daržovių sriuba. Prie jos stovėjo dubenėlis avižinės košės be sviesto ir lėkštė virtų burokėlių. Tarpduryje stovėjo Tomas, vyro brolis. Jo žmona Jolanta sutrikusiai žvalgėsi po stalą, kur nebuvo nei kepsnio, nei salotų, nei pyrago.

— Kur normalus maistas? — nesusilaikė Tomas, apžiūrėdamas kuklius patiekalus.

Rasa padėjo svečiams samtį.

— Šiandien valgome tai, kas yra.

Svečiai apsižvalgė. Tomas prasivėrė lūpas, bet nutilo. Jolanta nervingai pataisė servetėlę. Jie dar nenutuokė, kad šis pietūs taps paskutiniu iš ilgos nemokamų vaišių eilės.

Rasa su vyru Gintautu gyveno nedideliame, bet jaukiame bute Kaune, Žaliakalnio rajone, penkiaaukščio antrame aukšte. Abu dirbo, abu mėgo gaminti. Penktadienio vakarais Rasa vartydavo receptų puslapius internete ir planuodavo savaitgalio meniu, o Gintautas mielai padėdavo jai virtuvėje.

— Gal šį savaitgalį keptume paprikas su įdaru? — pasiūlydavo ji, ir vyras sutikdavo, jau iš anksto įsivaizduodamas pomidorų padažo su mėsa kvapą.

Svečius jie mylėjo. Ne tuos, kurie ateina kaip į pareigą, o tuos, su kuriais malonu pasėdėti prie padengto stalo, pasikalbėti apie svarbius dalykus. Prieš kelerius metus Gintautas padėjo broliui Tomui persikraustyti — nešiojo dėžes, ardė spintas, nakvojo ant pripučiamo čiužinio. Nuo to laiko Tomas su žmona Jolanta ir dviem vaikais ėmė retkarčiais užsukti pas juos.

Iš pradžių viskas buvo gražu: Tomas atveždavo tortą, Jolanta — vaisių, vaikai elgėsi gana padoriai. Sėdėjo prie stalo, juokėsi, prisimindavo bendrus pažįstamus. Tačiau po truputį kažkas pasikeitė. Tortai nebeatsirasdavo. Vaisiai taip pat. Tačiau vizitai pagausėjo. Dabar kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį giminaičiai pasirodydavo tarpduryje artėjant pietų arba vakarienės metu. Įspėti apie atvykimą jie seniai nebesivargino. Jolanta galėjo parašyti žinutę likus dešimčiai minučių iki skambučio prie durų:

— Mes čia pat pravažiavom. Dabar užšoksim, nieko prieš?

Kartais atvažiuodavo net be jokio perspėjimo. Rasa pastebėjo keistą dėsningumą: svečiai atsirasdavo tiksliai tada, kai bute tvyrojo šviežios kepsnio ar pyrago kvapas.

Jolanta neklystamai pirmoji nueidavo į virtuvę.

— Ai, kaip skaniai kvepia! — sušukdavo ji, pakeldama puodų dangčius. — O mes šiandien visai nieko nevirėm.

Tomas tuo metu susėsdavo prie stalo ir pamažu imdavo pasakoti naujienas, kol vaikai žvaliai raustėsi šaldytuve, ieškodami ko saldaus. Po kiekvieno tokio vizito šaldytuvas gerokai tuštėjo, o Rasai likdavo plauti krūvą indų ir rinkti nuo stalo trupinius.

Ypač nemalonus atsitikimas nutiko šeštadienį, prieš Rasos mamos gimtadienį. Dvi dienas Rasa praleido virtuvėje. Kepė antį su obuoliais, pagamino tris salotas, iškepė vyšnių pyragą. Vien antis Lidl kainavo beveik dvidešimt eurų, o visos šventinės apsipirkimo sąskaitos susidėjo į beveik septyniasdešimt. Rasa taupė kelias savaites — atsisakė naujos palto, nešiojosi pietus į darbą, kad sutaupytų tai šventei.

— Rytoj didelė diena, — pasakė ji Gintautui vakare, su pasitenkinimu žvelgdama į pilną šaldytuvą. — Visko pakanka.

Bet šeštadienį, dvyliktą penkios, suskambėjo durų skambutis. Tarpduryje stovėjo Tomas, Jolanta ir abu vaikai.

— Mes čia pravažiavom! — džiugiai paskelbė Jolanta, jau nusivelkanti striukę.

Rasa pabandė atsargiai užsiminti, kad maistas paruoštas rytdienos šventei.

— Rytoj mamai gimtadienis, aš specialiai dvi dienas gaminau, — pasakė ji, tikėdamasi, kad svečiai supras teisingai.

Jolanta tik numojo ranka:

— Nagi, nusiramink. Vėl pagaminsi, tu gi meistrė.

Per kelias valandas svečiai sunaikino beveik pusę šventinių atsargų. Vaikai prisikasė prie pyrago — vienas net pirštu brūkštelėjo per glajų ir nusilaižė. Nuo anties beliko vienas šlaunikaulis ir sparnas. Vakare Rasa atidarė šaldytuvą, pastovėjo prieš jį neuždegusi viršutinės lempos, paskui tyliai uždarė dureles. Gaila buvo ne pinigų — gaila buvo dviejų vakarų, praleistų prie orkaitės, kai rankos kvepėjo cinamonu ir česnaku.

Ji pirmą kartą apie tai pagalvojo tiesiai, be išlygų: giminaičiai atvažiuoja ne bendravimo dėlei. Jiems paprasčiausiai patinka skaniai pavalgyti svetimomis sąskaitomis.

Vėlai vakare Gintautas prakalbo pirmas.

— Aš jau seniai pastebiu, — pasakė jis, žiūrėdamas į tuščią pyrago formą prausykloje. — Tik nežinojau, kaip tai pavadinti. Ir su broliu kalbėtis nesmagu.

Rasa nieko neatsakė. Bet abu supratė, kad toliau tylėti nebegalima.

Ginčytis ir aiškintis sutuoktiniai nesiryžo. Vietoj to sugalvojo kažką kitą.

— Padarykime eksperimentą, — pasiūlė Rasa trečiadienio vakarą. — Savaitgaliui pagaminkime visiškai paprastą maistą. Pažiūrėsime, kas bus.

Gintautas šyptelėjo:

— Manai, bus rezultatas?

— Manau, taip.

Penktadienį Rasa užvirė avižinę košę be sviesto, paruošė liesą daržovių sriubą, išvirė burokėlius ir pagamino kompotą be cukraus. Daugiau nieko. Visa kita — mėsą, sūrį, dešrą, saldumynus — jie sudėjo į šaldiklį ir ant viršutinių sandėliuko lentynų. Šaldytuvas atrodė pabrėžtinai kuklus.

Sekmadienį viskas vyko pagal pažįstamą scenarijų. Durų skambutis suskambo apie dvyliktą. Tarpduryje stovėjo Tomas, Jolanta ir vaikai. Jolanta jau šypsojosi, pauostydama orą — tačiau šįkart jokio kvapo nebuvo. Ji kaip įpratusi nuėjo į virtuvę ir pažvelgė į puodą. Šypsena blėso. Atidarė šaldytuvą. Uždarė. Atidarė vėl — tarsi tikėdamasi, kad šį kartą ten atsiras kažkas kita.

Prie stalo nusistovėjo įtempta tyla. Vaikai sutrikę badė burokėlius šakutėmis. Tomas suvalgė porą šaukštų sriubos ir ėmė dairytis į laikrodį. Jolanta atsakinėjo vienžodžiais ir vis žvilgčiojo į duris.

Rasa pripylė kompoto ir paklausė:

— Kaip sekasi? Kaip darbe?

— Normaliai, — šabloniškai atsakė Tomas.

Po keturiasdešimties minučių šeima netikėtai susirinko namo.

— Gerai, mums metas, — pasakė Jolanta, keldamasi. — Dar reikalų turime.

Kai už svečių užsidarė durys, Gintautas tyliai pasakė:

— Man regis, jie supratę.

Kitą savaitę istorija pasikartojo. Rasa vėl paruošė pačią paprasčiausią maistą — grikių košę, liesą barščius be mėsos, virtus runkelius. Tomas su šeima atvyko, pasėdėjo prie stalo be didesnio apetito ir išvažiavo anksčiau nei paprastai.

Tada viskas kartojosi vėl ir vėl. Kiekvienas naujas vizitas tapo trumpesnis už praėjusį. Dingo Jolantos sužavėti šūksniai dėl virtuvės kvapų. Nebeliko įprastų prašymų išimti tortą arbatai ar atidaryti namines marinuotas spirgutes.

— Kažkodėl vėl pas jus negausiai, — vieną kartą pastebėjo Tomas, apžiūrėdamas stalą.

— Taip, pasitaiko, — atsakė Rasa ir padėjo prieš jį lėkštę.

Jis nutilo.

Galutinai viskas išaiškėjo vieną ketvirtadienį. Gintautas išėjo į prieangį telefono ir atsitiktinai nugirdo brolio pokalbio nuotrupą — tas stovėjo prie lango ir pusbalsiu su kažkuo kalbėjo:

— Ką čia dabar daryti? Jie dabar visiškai nieko normalaus negamina.

Gintautas sugrįžo į virtuvę ir iš karto Rasai nieko nepasakė. Tik vakare, kai svečiai išvažiavo, perpasakojo jai šią frazę. Rasa ilgai žiūrėjo į langą, rankomis žarstydama arbatžolius dėžutėje, lyg ieškotų ten kažko.

— Tai reiškia, kad mes visai suprantame teisingai, — pasakė galiausiai.

Daugiau nebereikėjo nieko vienas kitam aiškinti.

Praėjus mėnesiui vizitai praktiškai nutrūko. Tomas su šeima pradėjo leisti savaitgalius pas kitus giminaičius — pas uošvę, pas senus draugus, pas buvusius kaimynus. Rasos ir Gintauto bute pagaliau įsiviešpatavo tyla. Paprasta, seniai užmiršta šeštadienio ryto tyla. Jie vėl galėjo kartu gerti kavą, neklausydamiesi durų skambučio. Žiūrėti filmus, nelaukdami, kad tuoj pasirodys svečiai. Kviesti tuos, kuriuos patys norėjo pamatyti.

— Kaip gerai, — vieną sekmadienį pasakė Rasa, atsisėsdama sofoje su knyga. — Visai pamiršau, kad savaitgaliai gali būti tokie.

Gintautas šyptelėjo ir nieko neatsakė.

Tačiau praėjus beveik mėnesiui Tomas vis tiek atvažiavo — vienas, be Jolantos ir vaikų. Atsisėdo prie virtuvės stalo, priėmė arbatos puodelį. Pokalbis iš pradžių ėjo apie smulkmenas. Bet Gintautas nesileido į aplinkinius kalbinius vingius.

— Tomai, mums visada malonu tave matyti, — pasakė jis. — Bet rengti kiekvieną savaitgalį nemokamą restoraną mes nebepasiruošę. Tai sąžiningai pasakau.

Tomas nuleido akis į puodelį. Patylėjo.

— Supratau, — tarė pagaliau.

Po kelių mėnesių santykiai tarp giminaičių tapo ramesni ir, galima sakyti, sąžiningesni nei anksčiau. Tomas vis dar kartais atvykdavo, bet visada skambindavo iš anksto.

— Galima šeštadienį? — klausdavo jis paprastai, be ankstesnio savimi pasitikėjimo.

Dažnai atsiveždavo su savimi kepinių ar produktų bendrai vakarienei. Vieną šeštadienį jis atvyko dvyliktą trisdešimt, su gabalu lašišos, suvyniotos į popierių iš žuvies turgaus, ir buteliu "Mavrud" vyno.

— Čia, nutariau prisidėti, — sumišęs pasakė jis, tiesdamas maišelį Rasai ir nežinodamas, kur dėti akis.

Jolanta taip pat elgėsi kitaip — stovėjo koridoriuje, nusiavusi batus, laukė, kol Rasa pakvies prie stalo, o ne pati nuėjo į virtuvę žvalgytis po puodus.

Rasa paėmė lašišą, uždėjo ją ant lentos, pašaukė Gintautą atnešti folijos ir citrinų iš sandėliuko.

— Keps apie dvidešimt minučių, — pasakė ji, braukdama peiliu per žuvies pilvą. — Spėsime stalą padengti.

Tomas atkimšo butelį, pastatė ant stalo keturis taurelę ir pirmas pripildė Rasos.