Suolas, kuris liko ant stalo

Ritą Vasiliauskienę aš pažinojau trisdešimt metų — pirmą kartą ją sutikau, kai mums buvo abiem po dvidešimt tris, ir ji atnešė į buhalteriją, kur dirbome kartu, termosą su karšta sriuba, nes, girdi, "be karštos sriubos niekas rimtai negalvoja." Tada ji dirbo pas savo vyrą Mindaugą jo statybos firmoje Kaune, Šančiuose, kur jis tada ką tik atidarė nedidelį biurą su trimis darbuotojais. Per trisdešimt metų iš trijų darbuotojų liko penkiasdešimt, biuras persikėlė į naują pastatą prie Savanorių prospekto, o Rita iš buhalterės tapo finansų direktore — ir visa tai laikėsi ant vieno dalyko, kurį ji vadino "mūsų susitarimu": ji dirba, tyli, netrukdo, o Mindaugas niekada, niekada neatsiveža darbo į namus, Žemaičių gatvės namą, kurį jie statė patys, plytą po plytos, dešimt metų.

Tą penktadienio vakarą, kai visa istorija pasikeitė, Rita nulupo bulves vakarienei ir pajuto Mindaugo švarko kišenėje — jis kabojo prie durų — kvapą, kurio niekada nebuvo jų namuose. Ne jos levandų muilo, ne jos skalbimo priemonės. Lengvas, saldokas, brangus. Ji nusprendė, kad jai tiesiog pasirodė — galbūt kažkas pabirbė jam į skruostą sveikinant su gimtadieniu biure.

Bet po dviejų savaičių, kai Mindaugas paliko nešiojamąjį ant virtuvės salos ir išėjo į lauką pasikalbėti telefonu, ekranas užsidegė pats. Kalendoriaus priminimas: "Vakarienė su J. — 19:30, UNO restoranas, nevėluoti." Prie įrašo — mažas širdutės ženklelis.

Rita neužvėrė nešiojamojo. Ji atidarė.

J. buvo Justina Rimkutė, dvidešimt šešerių metų projektų vadovė, kurią Mindaugas pats priėmė į darbą pusę metų anksčiau, nes "mergina turi galvą ant pečių ir nebijo biudžetų." Susirašinėjime buvo nuotraukos iš kavinės Laisvės alėjoje, žinutės apie vakarienę penktadienį, šypsenėlės, ir viena balso žinutė, kurią Rita paleido virtuvėje, prie neluptos bulvės, garsiai, kad išgirstų pati save sakant: tai tikrai vyksta.

"Negaliu sustoti galvoti apie tave," — sakė balsas, kurį ji žinojo trisdešimt metų, bet dabar skambantis kažkam kitam.

Rita neišmetė telefono į sieną, nors pirštai jau buvo apsivynioję aplink jį kietai. Ji padėjo nešiojamąjį atgal ant salos, lygiai taip, kaip jis stovėjo, grįžo prie bulvių ir toliau nulupo likusias, viena po kitos, kol žievelės susikaupė šalia puodo kaip mažas kalnelis. Tą vakarą ji valgė su Mindaugu prie stalo taip, kaip valgė tūkstantį kitų vakarų — klausdama, kaip praėjo diena biure, girdėdama, kaip jis pasakoja apie naują objektą Fabijoniškėse. Niekas iš jo veido nebūtų supratęs, kad per tą pokalbį ji jau buvo nusprendusi, kas nutiks toliau.

Penktadienio rytą, dieną, kai turėjo vykti ta vakarienė UNO restorane, Rita atsikėlė anksčiau nei visada. Ji atidarė drabužinę ir išėmė du didelius lagaminus — tuos pačius, su kuriais jie keliavo į Palangą kiekvieną vasarą. Ji sudėjo į juos Mindaugo kostiumus, siūtus pas tą pačią Kauno kirpėją dvidešimt metų, jo odinius batus, sidabrinę sagę su jo inicialais, kurią ji jam padovanojo dvidešimtmečio vestuvių metinių proga, laikrodį, kolonijos buteliuką — ir rėmelį su nuotrauka, kuri stovėjo jo kabinete: jie abu, jaunesni, Palangos tiltelyje, jis laiko ją per juosmenį taip, lyg ji būtų geriausias sprendimas, kokį jis kada priėmė.

Ji susodino lagaminus į savo "Škoda Octavia" bagažinę ir nuvažiavo į biurą Savanorių prospekte. Ne namo — ji vis dar buvo finansų direktorė, dirbo trečiame aukšte, žinojo kodus nuo durų, žinojo, kur stovi kava.

Ji pravažiavo per šviesų vestibiulį, ridendama abu lagaminus per marmurinę grindų plytelę, ir sustojo tiesiai priešais Justinos Rimkutės stalą, antrame aukšte, prie langų, iš kurių matėsi visa gatvė.

Visas biuro skyrius, kuris tuo metu dirbo — sekretorė Dovilė, du inžinieriai, apskaitos skyriaus mergina — sustingo vietoje.

Rita pažvelgė tiesiai į Justiną, kuri atrodė jauna, graži, ir dabar visiškai sutrikusi, nes niekada nesitikėjo, kad jos pasirinkimai taps vieši čia, prie pačios darbo vietos.

"Sveikinu," — pasakė Rita, net be pykčio balse. — "Jis dabar visas tavo."

Tą pačią sekundę liftų durys atsidarė. Iš jų žengė Mindaugas, švarku ant rankos, akivaizdžiai pakeliui į tą pačią vakarienę, apie kurią Rita jau žinojo.

Jis sustojo. Pažvelgė į lagaminus. Pažvelgė į žmoną. Pažvelgė į Justiną, kuri jau buvo atsistojusi, lūpos pravertos, bet nė žodžio neišeinančio.

"Rita, kas tai…" — pradėjo jis, bet ji jau buvo pasukusi link durų.

Justina, vos atgavusi kvapą, pasilenkė prie savo stalo stalčiaus ir ištraukė baltą voką — ne meilės laišką, kurio Rita, tiesą sakant, pusiau tikėjosi, o segtuvą su sąskaitos išrašu, kurį ji buvo pasirengusi parodyti jau kelias dienas. Ji apėjo stalą ir padavė voką tiesiai Ritai į rankas, prieš pačiam Mindaugui, prieš visą skyrių.

"Aš jį mylėjau," — pasakė ji, balsas drebėjo, bet žodžiai buvo tvirti. — "Tikrai mylėjau, ponia Vasiliauskiene, ir nemeluosiu, kad buvo kitaip. Bet savaitę prieš tai man iš banko atskambino dėl mokėjimo, kurio paaiškinti nemokėjau, ir aš atsisėdau peržiūrėti sąskaitų, kurias buvau pasirašiusi per paskutinius aštuonis mėnesius. Jis man sakė, kad tai standartinės konsultacijų sutartys, kad aš tik projektų vadovė ir turiu pasitikėti jo parašu virš mano. Aš pasitikėjau, nes jį mylėjau ir norėjau, kad jis manimi pasitikėtų. Tada supratau, kam aš tikrai padėjau."

Rita atplėšė voką ten pat, vestibiulyje. Viduje buvo sąskaitos išrašas, du puslapiai, su Justinos pačios pažymėtomis eilutėmis raudonu rašikliu: per pastaruosius aštuonis mėnesius iš įmonės sąskaitos, kurią tvarkė tiesiogiai Mindaugas, kartotinai nuėjo pinigai — iš viso keturiasdešimt septyni tūkstančiai eurų — pavadinti "konsultacinėmis paslaugomis" fiktyviai įmonei, kurios adresas sutapo su Mindaugo brolio butu Vilniuje.

"Vakarienė šį vakarą buvo tikra vakarienė," — pridūrė Justina. — "Bet aš jam būčiau atnešusi ir šitą voką. Nusprendžiau, kad geriau jis atiteks jums."

Mindaugas nebandė nei neigti, nei bėgti. Jis atsisėdo ant vestibiulio suoliuko, švarkas ant kelių, ir pasakė kažką apie "laikinus sunkumus su objektu Fabijoniškėse" ir "ketinimą viską grąžinti."

Rita nesakė jam nė žodžio. Ji nuėjo į savo kabinetą trečiame aukšte, pasiėmė iš seifo įmonės steigimo dokumentus ir nuvažiavo tiesiai į banką Savanorių prospekte, trys namai nuo biuro.

Banke jai teko palaukti ilgiau, nei tikėjosi — operacijų vadovė paprašė atnešti originalią sutartį, pagal kurią Mindaugas prieš penkiolika metų perrašė jai dvidešimt penkis procentus akcijų, nes vien kopijos sistemoje nepakako uždaryti bendrai valdomą sąskaitą. Rita grįžo namo, surado sutartį seife tarp senų dokumentų, atvežė ją atgal, ir tik tada, po keturių valandų, bendra sąskaita buvo uždaryta, o likusios lėšos perkeltos į sąskaitą, prieinamą tik jai.

Advokatui, su kuriuo dirbo penkiolika metų, ji paskambino tą pačią dieną. Jis išklausė, pasitikslino datas, ir pasakė, kad dvidešimt penkių procentų akcijų atskyrimas nebus greitas — reikės įmonės auditoriaus patvirtinimo, o pats Mindaugas kaip direktorius gali bandyti blokuoti balsavimą valdyboje. "Įrodymų turite," — pasakė jis, — "bet tai bus mėnesiai, ne dienos."

Vakare, kai ji grįžo į Žemaičių gatvės namą, ji paskambino meistrui iš skelbimų, pažadėjusiam atvažiuoti per valandą už šešiasdešimt eurų. Jis atvažiavo po pusantros valandos, ilgai derinosi su senu spynos korpusu, kurį jie statė dešimt metų, ir galiausiai pakeitė įvadines durų spynas vėlai vakare, prie lempos šviesos prieangyje. Mindaugo lagaminai liko stovėti biuro vestibiulyje, kur juos vėliau paėmė jo brolis.

Kitą dieną Mindaugas atvažiavo prie namo, pastatė automobilį priešais vartus ir pamėgino atidaryti duris savo raktu. Raktas nesisuko, įstrigo pusiaukelėje, ir jis dar kelis kartus tampė jį pirmyn atgal, kol spyna tiesiog neklausė. Jis pabaksnojo telefonu, bandė skambinti — Rita neatsiliepė. Ji stovėjo prie virtuvės lango, matydama jį stovintį prie uždarytų durų, ir toliau lupo bulves vakarienei.