Vilniaus virtuvėje, kur Nijolė valgė nuo grindų

Niekas šitame name neturėjo jos pamatyti tokios.

Virtuvė buvo pernelyg graži alkiui. Ąžuolinės spintelės blizgėjo po švelnia lempų šviesa, iš lubų kabojo kristalinis šviestuvas, o granito salos viršuje stovėjo nepaliestos porcelianinės lėkštės, kurias dar vakar atnešė iš parduotuvės Konstitucijos prospekte. Visa tai kvepėjo pinigais — oriai, be jokio kompromiso.

O ant šaltų plytelių, tarp salos ir šaldytuvo, sėdėjo mergina ir valgė likučius iš svetimos lėkštės.

Jos vardas buvo Nijolė. Dvidešimt vienerių metų, bet skurdas jau seniai išmokė, kaip pasidaryti nepastebimą. Ji laikė baltą lėkštę prispaudusi prie krūtinės ir rijo greitai, kad nepradėtų verkti, kad nereikėtų skaičiuoti, kiek dienų praėjo nuo paskutinio tikro valgymo.

— Tik truputį, — pasakė sau pati. — Paskui visą viską iššluostysiu.

Į šitą namą ji pateko ne atsitiktinai. Prieš mėnesį, kai mamos nebeliko, Nijolė dirbo agentūroje, dalijančioje tarnaičių darbus po Vilnių, ir pirmą kartą pamatė sąrašą adresų su pavardėmis šeimininkų. Tarp jų — Jonas Riauba. Ta pati pavardė, kurią mama draudė tarti garsiai. Nijolė galėjo pasirinkti bet kurį kitą namą tame sąraše, bet rankos pačios parašė sutikimą būtent prie šito adreso — norėjo pamatyti iš arti, kas per žmogus taip gąsdino jos mamą, ir ar jis tikrai toks baisus, kaip sakyta.

Žingsniai pasigirdo anksčiau, nei ji spėjo nuvalyti lėkštę.

Tarpduryje stovėjo Jonas Riauba. Aukštas, žilstelėjęs, su tamsiai mėlynu švarku, kuris atrodė pasiūtas ne pagal figūrą, o pagal statusą. Vyras, kuris valdė statybų koncerną su biurais Vilniuje ir Klaipėdoje ir kurio tylėjimas kabinete reikšdavo daugiau, negu kitų rėkimas.

Jis pažvelgė į merginą, sėdinčią ant grindų su lėkšte rankose, ir jo veidas sukietėjo.

— Kodėl valgote ant grindų?

Nijolės rankos stipriau suspaudė lėkštės kraštą. Ji pamėgino paslėpti ją už kelių.

— Atsiprašau, pone Riauba. Buvau alkana.

Jis tylėjo. Tada žengė arčiau.

Nijolė nuleido galvą, laukdama, kad bus atleista iš darbo tą pačią akimirką. Gėda jau spaudė krūtinę, bet Jonas Riauba, priešingai, sustojo vidury žingsnio.

Jo veidas pasikeitė. Ne į švelnesnę pusę — į sukrėstą.

Nes iš po tarnaitės uniformos apykaklės, kai ji pasilenkė, pasirodė mažas sidabrinis medalionas su grandinėle.

— Iš kur jūs gavote šitą medalioną?

Nijolė sutrikusi palietė grandinėlę ant kaklo.

— Tai vienintelis dalykas, kurį man paliko mama.

Jonas Riauba pabalo. Jo keliai suglebo, jis nusvyravo ir atsisėdo ant virtuvinės kėdės, nenuleisdamas akių nuo medaliono.

— Tai priklausė mano dukteriai.

Nijolė sutrikusi pakėlė akis.

Ji augo su šituo medalionu. Mama vakarais jį paimdavo į ranką, sėdėdama Žirmūnų bute, kur jos gyveno, kol teko bėgti iš jo. Jau suaugusiai dukteriai, likus kelioms savaitėms iki mirties, mama pasakė vienintelį sakinį apie tą sidabrą:

„Jei kas nors jį atpažins — bėk. Niekam nesakyk, iš kur jis."

Dabar turtingiausias šito namo žmogus sėdėjo priešais ją, žiūrėdamas, lyg pamatytų vaiduoklį.

— Kuo vardu buvo jūsų mama? — jo balsas trūko.

Nijolė nuryko seiles.

— Dalia.

Lėkštė išslydo iš rankų ir sudužo ant medinių grindų.

Jonas Riauba užsimerkė.

Nes Dalia buvo jo duktė. Ta, kuri, visų žodžiais, pabėgo iš namų prieš dvidešimt vienus metus. Ta, kurią jis laidojo savo galvoje be kapo, nes niekada jos nerado.

Ir dabar jos vaikas sėdėjo jo virtuvėje ir valgė likučius nuo grindų.

Tada Nijolė pasakė žodžius, nuo kurių virtuvė pasidarė šaltesnė už granitą.

— Mama sakė, kad jūsų šeima niekada neleis mums gyventi ramiai.

Jonas Riauba pakėlė akis. Jo rankos virpėjo, bet balsas buvo tvirtas:

— Pasakykite man visą tiesą. Kodėl ji pabėgo?

Nijolė tylėjo ilgai. Tada prabilo, kartodama žodžius, kuriuos mama jai sakė paskutinėmis savaitėmis, kai jau žinojo, kad nebepabus.

— Ji sakė, kad jūsų žmona ją privertė pasirinkti: arba vaikas, arba šeima. Kad mama tą naktį, kai aš gimiau, paskambino jai ir prašė pagalbos, o jūsų žmona padėjo ragelį. Mama bijojo, kad jei sugrįš, aš būsiu atimta, atiduota svetimiems žmonėms, o ji — išmesta iš miesto be pinigų, be dokumentų, be vardo.

Jono Riaubos žmona Regina mirė prieš septynerius metus. Jis tai žinojo. To, kas vyko tarp jos ir dukters, jis nežinojo — arba nenorėjo žinoti, nes pernelyg skaudėjo klausti.

Jis atsistojo, priėjo prie seifo, įmontuoto sienoje už paveikslo, ir atidarė jį kodu, kurį žinojo tik jis. Išėmė tamsiai žalią aplanką — senus dokumentus, nuotraukas, laišką, kurio niekada nesiuntė.

— Aš ieškojau jos dvidešimt vienerius metus, — pasakė. — Samdžiau detektyvus Vilniuje, Kaune, net Varšuvoje, nes buvo gandas, kad ji išvyko į Lenkiją. Niekas jos nerado. Aš galvojau, kad ji manęs nekenčia.

— Ji mirė prieš tris metus, — pasakė Nijolė. — Vėžys. Paskutiniais mėnesiais dirbau Rinkos aikštėje Kaune, pardavinėjau gėles, kad turėtume už ką pirkti vaistus. Prieš mirtį ji liepė man niekada nesakyti pavardės Riauba garsiai viešoje vietoje. Sakė, kad jūs nutaikysite advokatus, kad ginčysitės dėl palikimo, kol aš visiškai pametu bylą ir lieku be nieko.

Jonas Riauba atsisėdo priešais ją, dabar jau lygiai, be viršaus, be apykaklės tono.

— Aš ne tas žmogus, kurio jūsų mama bijojo. Tas žmogus mirė kartu su Regina. Bet aš leidau tai įvykti — nesustabdžiau jos tada, kai turėjau. Tai mano kaltė, ne jūsų.

Tą vakarą jis neišmetė Nijolės iš darbo ir nepasiuntė jos atgal į virtuvę tarnaite. Jis paskambino savo advokatei, Rasai Jankauskaitei, su kuria dirbo dvidešimt metų, ir paprašė surengti susitikimą rytoj, devintą valandą ryto, biure Gedimino prospekte.

Kitą dieną Nijolė atvyko ne per tarnybinį įėjimą, o pagrindinėmis durimis. Rasa paruošė DNR testą tą pačią dieną ir perspėjo abu: iki rezultatų — devynios dienos, ir nė euro iš palikimo negali būti pervesta anksčiau. Jonas su tuo sutiko be ginčų, tačiau Rasa pridūrė tai, ko jis nenorėjo girdėti: Regina paliko testamentą, kuriame visą turtą, nerasdama Dalios, užrašė savo seseriai Daivai. Jei DNR patvirtins giminystę, Daiva gali ginčyti kiekvieną eurą teisme — ir jau tą pačią dieną paskambino Jonui, reikalaudama sustabdyti „sukčiavimą su tariama anūke".

Devintą dieną atėjo laiškas iš laboratorijos. Giminystė patvirtinta.

Daiva atvyko į Rasos biurą pati, be kvietimo, su savo advokatu ir balsu, kuris drebėjo ne nuo sielvarto, o nuo pykčio. Ji reikalavo antro DNR tyrimo nepriklausomoje laboratorijoje, kaltino Nijolę apgaule. Rasa padėjo ant stalo originalius laboratorijos dokumentus ir priminė, kad testamentas, kuriuo Daiva remiasi, aiškiai numatė: turtas atitenka jai tik tuo atveju, jei Dalios ar jos įpėdinių nebus rasta. Antras tyrimas, atliktas Daivos pasirinktoje laboratorijoje po savaitės, patvirtino tą patį rezultatą. Daiva ieškinį atsiėmė, nepasiekusi teismo salės, ir daugiau į Gedimino prospekto biurą negrįžo.

Jonas pervedė Nijolei tris šimtus penkiasdešimt tūkstančių eurų — dalį to, kas jai priklausė pagal įstatymą kaip anūkei, praleistą paveldėjimo eilėje dvidešimt vienerius metus.

Medalioną Nijolė nusinešė pas auksakalį Vokiečių gatvėje. Vienintelis žmogus, žinojęs apie slaptą jo užraktą, buvo pats meistras, dešimtmečiais prieš tai padaręs šitą medalioną Reginos užsakymu — mama niekada nebuvo jo atidariusi ir nežinojo, kas viduje. Ji bijojo ne turinio, o pačios pavardės, įrėžtos ant medaliono nugarėlės greta datos — „Riauba". Auksakalis atidarė užraktą savo įrankiais, ir viduje atsirado nuotrauka: jauna Dalia, nėščia, šypsosi kameroje, kurią laiko jos tėvas prieš dvidešimt vienerius metus, prieš viską, kas nutiko.

Nijolė tą nuotrauką iškirpo ir įrėmino. Pakabino ne virtuvėje, kurioje valgė nuo grindų, o savo naujame kambaryje antrame aukšte, prie lango, pro kurį buvo matoma Neris.