Kačiukas iš Žirmūnų kiemo

Mano vardas Rasa, gyvenu Žirmūnuose, tipiniame blokiniame name Kareivių gatvėje. Prieš dvejus metus, lapkritį, iš Lesparko prieglaudos parsivežiau kalę… ne, katę. Rudą, sudžiūvusią, su nudriskusia viena ausimi — matyt, kažkokioje muštynėse dar prieš patenkant į gaudytojų rankas. Veterinaras iškart pasakė: sterilizuota seniai, greičiausiai dar prieš pagaunant, ir nevaisinga negrįžtamai. Pavadinau ją Skruzdėle, nes buvo drobnutė ir amžinai kažkur skubanti.

Žinojau, kad savų kačiukų ji niekada neturės. Ir sąžiningai — man tai buvo visiškai nesvarbu. Neplanavau jos veisti, nieko nesitikėjau. Norėjau tik, kad turėtų šiltą vietą ant radiatoriaus ir dubenėlį, kuris niekada netuščias.

Dvejus metus Skruzdėlė buvo paprasčiausia katė. Miegojo ant mamos senos megztinio, kurį palikau ant fotelio, nes ji prie jo priprato. Vakarais tupėdavo palangėje ir žiūrėjo į parduotuvės vitrinos šviesas kitoje gatvės pusėje. Nieko ypatingo. Kol neatėjo antradienis.

Buvo apie antrą nakties. Nemiegojau — žiūrėjau serialą telefone, nes ryte turėjau ankstyvą pamainą poliklinikoje, kur dirbu registratūroje. Išgirdau, kaip pasidaro katės durelės balkono duryse — tos, kurias man įmontavo kaimynas iš apačios, ponas Algis, už butelį ir pažadą padėti jam užpildyti mokesčių deklaraciją. Skruzdėlė grįžo iš lauko, kur kartais išeidavo į laiptinę ir rūsį, nes rūsio durų kažkas nuolat pamiršta uždaryti.

Ėjo tyliai, kitaip nei paprastai. Be to savo trepsėjimo, kuriuo visada pažadindavo visą laiptinę šeštą ryto. Snukučiu nešė kažką visiškai mažyčio. Priėjo tiesiai prie manęs, prie lovos, ir padėjo tą daiktelį ant antklodės, visai prie mano kojos.

Kačiukas. Tiesiog saujelė kailio, gal trys savaitės amžiaus, visas šlapias ir drebantis, akytės vos pravertos. Iš kur ji jį paėmė — neturiu supratimo. Gal iš dėžės už konteinerių, gal iš rūsio, kur žmonės kartais palieka jauniklius, tikėdamiesi, kad „kas nors pasirūpins". Nežinau, kiek laiko jis ten gulėjo vienas.

Skruzdėlė atsisėdo šalia, apsišlakstė ir ėmė jį laižyti, tarsi tai darytų visą gyvenimą. Trumpam žvilgtelėjo į mane ir vėl grįžo prie laižymo. Jokio miaukimo, jokios dramos. Tiesiog atnešė darbą, kurį reikia padaryti, ir ėmėsi jo, tarsi laukdama, kad prisidėsiu.

Suvyniojau kačiuką į mėlynai dryžuotą rankšluostį, kabojusį vonioje, ir pašildžiau kačiukams skirto pieno, kurio buvau likusi spintelėje nuo ankstesnės globos. Šėriau jį švirkštu kas dvi valandas visą naktį. Skruzdėlė nesitraukė nuo jo nė per žingsnį, gulėsi šalia taip, kad šildytų jį savo kailiu, nors pati niekada nebuvo pagimdžiusi nė vieno kačiuko.

Ryte paskambinau fondui, su kuriuo bendradarbiauja mūsų prieglauda, paklausti, ar galėtų priimti mažylį arba patarti dėl šėrimo. Moteris iš fondo, ponia Nijolė, paklausė manęs tiesiai: „O ką pati ketinate daryti?". Net nespėjau susimąstyti.

Kačiuką pavadinau Anglinuku, nes jis juodas kaip derva, tik ant letenos balta kojinaitė. Lieka pas mus. Skruzdėlė šeria jį iš buteliuko kartu su manimi, laižo, kai susitepa, ir miega šalia visą naktį, nors biologiškai su juo neturi nieko bendra.

Po dviejų savaičių Anglinuką užregistravau pas tą patį veterinarą kaip Skruzdėlę, Žirmūnų gatvėje. Jis gavo sveikatos knygelę, pirmą skiepą ir mano telefono numerį, įrašytą kaip savininko. Pasirašiau fondo įvaikinimo formą jo vardu — kaina šešiasdešimt eurų, plius dvidešimt už pirmą apsilankymą. Sumokėjau nesvarstydama nė akimirkos, nors būtent tą mėnesį biudžetas buvo įtemptas po skalbyklės gedimo.

Mamos megztinį, ant kurio miegojo Skruzdėlė, dabar dalijasi dviese. Grįžtu vakare iš darbo, uždegu šviesą prieškambaryje, o kambario tarpduryje matau tą patį vaizdą: Anglinukas visiškai įsirangęs į rankovę, taip kad kyšo tik galvytės viršugalvis ir balta letenėlė, o Skruzdėlė guli šalia, priekine letena atrėmusi jo nugarėlę, tarsi laikytų prisegtą vietoje. Nusiaunu batus tyliai, kad jų nepažadinčiau, ir stoviu taip valandėlę su striuke, su rankinuke ant peties, žiūrėdama į šią porą ant mamos seno megztinio.