Už portreto slypėjęs laiškas

Tą vakarą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, lygiai 19:00, kai atsidarė durys, šviesos buvo švelnios, bet ne švelnumui – tik tam, kad paryškintų aksomines virves, auksuotus rėmus ir svečių papuošalus. Turkio spalvos ir tamsiai mėlyni kostiumai, tyliai brazdančios suknelės, šampano taurės, laikomos pirštų galiukais, lyg kiekvienas svečias būtų pasirašęs sutartį dėl privalomos elegancijos. Tai buvo uždara paroda, skirta kolekcininkams, ir oras kvepėjo ta tylia pinigų mandagyste, kurioje plojimai bylotų nederamai.

Prie centrinės salės galinės sienos kabojo žinomas XIX amžiaus portretas – jauna moteris perlamutrinėmis sagtimis, žvelgianti pro sunkus drobinius vokus. Bet niekas iš svečių nežiūrėjo į tapybos techniką. Visi žiūrėjo į mergaitę, kuri stovėjo per arti rėmo. Ji buvo plonytė, samanų žalumo paltuku, netikusiu nei metų laikui, nei progai. Plaukai tamsūs, trumpai kirpti, o bateliai nudėvėti taip, lyg būtų įveikę pusę miesto. Ir vis dėlto ji atrodė ramesnė už bet kurį suaugusįjį salėje. Ji nežiūrėjo į tapytą veidą – ji spoksojo į apatinį rėmo kampą taip įdėmiai, tarsi lauktų, kol ten prasivers durys. Ji į parodą pateko su motinos, mirusios prieš metus, vardiniu kvietimu – apsauga tik patikrino vardą sąraše, ir vienintelis netikslumas buvo sulig metais mažesnė figūrėlė, bet niekas to nepastebėjo.

Tai ir užkliuvo Audronei. Ji vilkėjo raudona atlasine suknele, kuri atspindėdavo šviesą taip, kad kūnas atrodė brangesnis už paveikslą. Audronė buvo viena iš parodos rėmėjų, tiksliau – moteris, kurios pavardė reiškė, kad jai priklauso keli kūriniai šioje ekspozicijoje, ir ji neketino dalytis dėmesiu su jokia maža nepažįstama. Rankoje ji laikė taurę, bet atrodė taip, tarsi lazeriais matuotų atstumą tarp mergaitės ir rėmo.

Ji priėjo, jos aukštos pakulnės griežtai spragtelėjo per marmurą.

– Pasitrauk nuo jo, – pasakė aštriai. – Neįsivaizduoji, kiek šis paveikslas kainuoja. Prieš porą metų aukcione Londono „Sotheby’s“ už Kazlausko „Moterį su perlamutru“ buvo sumokėta 420 000 eurų, o šis – dar vertingesnis.

Balsas driokstelėjo salėje kaip durų trenksmas. Netoliese stovėję svečiai stabtelėjo, apgręšdami galvas. Poros pradėjo žiūrėti iš arčiau – ne dėl paveikslo, o dėl tos žalios mažos figūrėlės, kuri, atrodo, ne ten pateko. Teismas kaupėsi greitai, kaip visada, kai turtas gauna taikinį.

Bet mergaitė nė žingsnio nesitraukė. Net neatsakė. Tik pakėlė akis į Audronę sekundei – ramias, tamsias, beveik su užuojauta – ir vėl nusuko žvilgsnį prie rėmo. Ji tyčia glostė nykščiu apatinį kampą, ieškodama to, apie ką močiutė jai pasakojo prieš mirtį: paslėptos ertmės, kurioje proprosenelis Juozapas Kazlauskas paliko paskutinį savo valios pėdsaką. Bet ji niekada nebuvo mačiusi to mechanizmo, tik girdėjusi. Dabar, kai jos pirštai užčiuopė nelygumą, plauku plonesnį siūlelį medžio drožinėje, ji sulaikė kvapą. Jei čia nieko nėra, ji liks apkalta melagingu pranešimu, o notaras V. Petrauskas ir policija, laukiantys už galerijos durų pagal jos išankstinį prašymą, niekada nepatvirtins jos šeimos teisių. Jei čia yra – ji atgaus tai, kas pavogta 1947-ųjų žiemą.

Kol Audronė laukė klusnumo, mergaitė pakėlė vieną mažą ranką ir švelniai spustelėjo tą užslėptą jungtį. Judesys buvo atsargus, nesukrus, toks tikslus, kad keli svečiai nejučiom prasižiojo. Tada pasigirdo tylus medinis spragtelėjimas – toks, kokį išduoda senų laikrodžių durelės. Apatinis rėmo kraštas pajudėjo. Auksinėje drožinėtoje juostoje atsivėrė siaura ertmė, lyg rėmas pagaliau iškvėptų dešimtmečiais laikytą paslaptį. Salė sustingo. Audronė žengtelėjo priekin, bet mergaitė buvo greitesnė. Ji panardino pirštus į vidų ir lėtai ištraukė sulankstytą laišką – pergamentinį lapą, pageltusį, pakraščiais beveik trapų, o ant jo – išlikęs vaškinio antspaudo fragmentas: raidės J.K., aiškiai matomos po šviesa, nors vaško kraštai buvo aptrupėję nuo senumo.

Šnabždesiai nutilo. Visi sulaikė kvapą. Atrodė, galerijos sienos prisiminė, kad stūkso istorijoje, kurios jokia privati paroda neturėtų išdraskyti.

Audronė pirmoji atgavo kvapą, bet ne santūrumą. Jos pirštai suspaudė taurės kotelį tiek, kad kraštas subraižė delną, ir ji ištiesė ranką, tarsi laiškas būtų jos nuosavybė nuo pat gimimo.

– Duok šitą. Dabar. Tai priklauso kolekcijai. Čia negalima liesti!

Mergaitė atsitraukė per žingsnį ir prispaudė laišką prie krūtinės. Ji neatrodė išsigandusi. Sąmoningai lėtai ji prabilo, tyliu, bet aiškiu balsu:

– Jūs klystate. Aš esu Urtė, ir šitas laiškas priklauso mano proprosenelei. Tai jos portretas. Nupiešė mano proprosenelis Juozapas Kazlauskas. Aš žinau, kas čia parašyta.

Audronės veido raumenys susitraukė, jos skruostai užsiplieskė raudoniu, o lūpos persikreipė į rūgštų pavidalą. Ji pažvelgė į portretą, paskui į mergaitę. Jos vyras, stambus vyriškis tamsiu kostiumu, jau artėjo iš šono, bet svečių ratas buvo per tankus. Kažkas iš už nugaros paklausė: „Kas ta mergaitė?“

Urtė, neatplėšdama akių nuo Audronės, atsargiai išlankstė laišką. Popierius traškėjo, bet neiširo. Ji pažvelgė į pirmąsias eilutes ir perskaitė garsiai – ne tam, kad pasirodytų, o kad istorija, dešimtmečius laikyta tamsoje, pagaliau pasakytų savo vardus.

– „Mano mylima Elžbieta. Palieku šiame rėme savo valią. Jei skaitai šį laišką, žinok – namas Antakalnio g. 23, šeši ąžuolai ir viskas, ką nutapiau po mūsų paskutinės nakties, priklauso mūsų dukrai. Tavo Juozapas.“ Vaškinis antspaudas – raidės J.K.

Salėje pakibo mirtina tyla. Audronė išraudo, jos šnervės išsiplėtė, o ranka trūktelėjo taurę taip, kad šampanas išsiliejo ant riešo. Ji žinojo tuos inicialus. Juozapas Kazlauskas – vienas žymiausių XIX a. portretistų, kurio darbai pastaruosius dešimtmečius buvo perkami už kosmines sumas, o dalis jų vis dar laikomi dingusiais. Jos pačios senelis buvo įsigijęs kelis paveikslus po karo, bet teisėtumas visuomet skalambijo ant plono ledo.

– Tai klastotė, – sušnypštė Audronė, puldama prie pat Urtės, bet nepaliesdama jos. – Tu meluoji. Kažkas tave pasamdė apiplėšti parodą.

Staiga pro minią prasibrovė galerijos direktorius, pabėręs atsiprašymus. Jis sustojo tarp Audronės ir Urtės, akimis rydamas laišką. Jo balse virpėjo netikrumas.

– Aš noriu matyti tą dokumentą, – tarė jis. – Bet tai gali būti falsifikatas. Mums reikia ekspertizės.

Bet Urtė nepaleido. Ji pažvelgė tiesiai į moterį raudona suknele.

– Laiškas yra įrodymas, kad šis kūrinys buvo pavogtas iš mano šeimos 1947 metais, kai sovietų valdžia konfiskavo turtą, o jūsų giminės atstovai už nedidelę sumą jį perėmė, – ramiai pasakė ji. – Mano močiutė viską užrašė. Aš turiu kopijas.

Audronė nusijuokė, aštriai, staccato.

– Tai pasakos! Niekas nepatvirtins tokių dokumentų. O laišką galima suklastoti per valandą.

Tą akimirką prabilo senyvas vyras, stovėjęs prie kolonos – dailės istorikas, kurio pavardė salėje buvo gerbiama. Jis atsargiai priėjo, užsidėjęs akinius.

– Leiskite man, – kreipėsi į Urtę, ir ji linktelėjo. Istorikas paėmė plastikinį maišelį, kuriame jau buvo laiškas, ir apžiūrėjo po šviesa. – Aš tyrinėjau Kazlausko archyvus. 1892 m. jis rašė laiške bičiuliui: „Paslėpsiu jos veidą ten, kur sienos viską mato, o kai ateis laikas, medis atvers tai, ko negali paslėpti jokia valdžia.“ Tai citata iš jo dienoraščio. Be to, šis antspaudo fragmentas – jis sutampa su antspaudu ant vieno iš patvirtintų jo laiškų. Raidės J.K. išdėstytos lygiai taip pat, skiriasi tik amžiaus pažeidimas. Aš negaliu šimtu procentų patvirtinti dabar, bet tai labai rimtas radinys.

Direktorius išplėtė akis, delnu brūkštelėjo per kaktą.

– Jei šis laiškas tikras, mes susiduriame su paveldėjimo byla, – sumurmė jis. – Bet jūs suprantate, kad tai neužbaigta istorija. Reikia laikinai sustabdyti parodą ir kviesti nepriklausomus ekspertus.

Audronė sugriebė savo sunkaus vyro ranką. Jos veidas buvo baltas kaip drobė, o balsas virptelėjo iš įniršio.

– Jūs negalite sustabdyti parodos dėl kažkokios valkataujančios mergaitės ir supuvusio popieriaus! Aš turiu teises į šiuos darbus. Tai regėta sąmokslo!

Bet direktorius jau kalbėjo telefonu, ir po kelių akimirkų pro duris įžengė du policijos pareigūnai – jie laukė priešais galeriją nuo tada, kai Urtė prieš valandą paskambino budinčiam notarui V. Petrui ir pranešė apie atradimo galimybę, jei jai pavyks liudyti parodoje. Jie ramiai perėmė situaciją, o vienas iš jų pradėjo fiksuoti įvykius.

– Ponas advokatas, – parodė vienas iš svečių į stambų vyrą prie šoninio staliuko, – jūsų nuomone?

Advokatas lėtai padėjo taurę, jo veidas buvo rūstus.

– Jei laiškas tikras, teks grąžinti ne tik portretą, bet ir su juo susijusius kūrinius. Ir apskaičiuoti žalą už neteisėtą valdymą per dešimtmečius. Sumos gali siekti milijonus.

Audronė apsisuko, jos raudona suknelė sušlamėjo, ir ji patraukė durų link, tačiau pareigūnas mandagiai paprašė palaukti. Ji sustingo, įsikibusi vyrui į ranką, ir akyse sužibo ne pyktis, o šalta baimė.

Urtė lėtai įdėjo laišką į plastikinį maišelį, kurį jai padavė pareigūnas, ir paskutinį kartą pažvelgė į portretą. Ji nešypsojo, tik lūpų kampučiai suvirpėjo, tarsi ji tyliai atsisveikintų. Ji žinojo, kad netrukus paveikslas bus nukabintas ir iškeliaus ten, kur visada turėjo būti – į namą Antakalnio g. 23, po ta pačia palėpe, kur proprosenelė laukė mylimojo laiškų.

Pro stiklines duris žvelgė šaltas Vilniaus vėjas, bet Urtė, išėjusi lydima pareigūnų, įkišo rankas į paltuko kišenes ir pagaliau galėjo giliai įkvėpti. Nesvarbu, kad jos bateliai nudėvėti – jie atvedė ją ten, kur reikėjo. O vakaro šnabždesiai jau virto audra, kuri netrukus pasieks visus, kurie manė, kad praeitis amžiams užrakinta.