Berniukas, kuris bučiavo, o ne mušė

Tą popietę, kai Austėja pirmą kartą įžengė į tą butą Vilniuje, Konstitucijos prospekte, pro šalį praėjo verkianti moteris. Dar viena auklė, keturiolikta per pastaruosius metus. Austėja spėjo išgirsti tik nutrūkusį šnabždesį: „…nebeįmanoma… jis tiesiog nesuvaldomas…“

Austėja nebuvo auklė. Dvidešimt trejų, su nutrintais „New Balance“ sportbačiais, vienintele švaria palaidine ir plaukų kuodeliu, vos laikėsi ant kojų po bemiegės nakties ligoninėje. Mama vėl blogai. Sąskaitos augo greičiau, nei ji spėjo skaičiuoti – vien už paskutinę chemoterapiją „Nordclinic“ išrašė 3 200 eurų, o iki algos dar dešimt dienų. Ji atėjo plauti grindų, šluostyti dulkių ir tikėtis, kad po šios savaitės dar liks bent penkios dešimtinės vaistams.

Ją pasitiko šaltis. Marmurinės grindys, stiklinės sienos, ore tvyrojusi tyla, kurią kirto tik tylus vyro balsas iš darbo kambario. Vytas Daukša, apie kurį Austėja buvo girdėjusi tik miglotus gandus – neva valdo statybų verslą, neva jo žodis svarbesnis už ministro. Ji stengėsi nežiūrėti jam į akis.

Net nespėjo pasidėti valymo priemonių, kai į kambarį įsiveržė trimetis Emilis. Jo garbanėlės lipo prie prakaituoto kaktos, o mėlynos akys degė įniršiu, pernelyg sunkaus trimečiui. Rankoje jis laikė sunkų medinį garvežiuką.

Jis sviedė jį tiesiai Austėjai į petį.

Smūgis buvo toks stiprus, kad ji susverdėjo. Krepšys nukrito, šluota nusirito ant marmuro. Ji dar neatsigavo, kai berniukas puolė artyn ir spyrė jai tiesiai į kelį. Skaudžiai, taikliai, su pykčiu, kuris privertė ją aikčioti. Jai po oda tuoj pat ėmė plisti pažįstamas karštis – kaip tada, kai vaikystėje krisdavo nuo dviračio ir sukandusi dantis laukdavo, kol skausmas atlėgs.

Kitame kambario gale Vytas atsisuko. Jo veide nebuvo nuostabos – tik ledinis nuovargis. Jis jau žinojo, kas bus toliau. Klyksmas. Skundas. Dar vienas pareiškimas išeiti.

Bet Austėja padarė tai, ko niekas nesitikėjo.

Ji nusileido ant grindų – neparkrito, o tyčia susigūžė, kol jos veidas atsidūrė viename lygyje su berniuko. Jokios dirbtinės šypsenos. Jokio barti skirto balso. Jokio bandymo sugriebti jį kaip problemą, kurią reikia kuo greičiau sutvarkyti.

Tik ramūs, kimūs žodžiai:

– Tai labai didelis jausmas tokiam mažam kūnui.

Emilis sustingo. Jo kumštis dar buvo pakeltas, bet jau nebeturėjo jėgos. Jis žiūrėjo į ją – ne į silpną auką, o į žmogų, kuris jo nebijojo. Austėja nenusisuko, nors petį tvinkčiojo skausmas, o kelis po plona uniformos medžiaga jau tinso mėlynė. Ji sėdėjo visiškai nejudėdama, delnais atsirėmusi į šaltą marmurą, ir laukė, kol berniuko kvėpavimas iš greito ėmė lėtėti.

– Gali pykti, – tyliai pridūrė ji. – Aš neišeisiu.

Kažkas berniuko veide įskilo. Lūpa sudrebėjo, antakiai trūktelėjo aukštyn, tarsi jis bandytų suprasti svetimą kalbą. Ranka nusviro. Ir vietoj smūgio, Emilis svirduliuodamas žengė žingsnį artyn, prigludo prie Austėjos krūtinės ir švelniai pabučiavo ją į skruostą – greitai, nedrąsiai, paskubom, tarsi pats išsigando to, ką padarė. Paskui prapliupo verkti. Ne pykčio ašaromis. O sielvarto, kuris, regis, per ilgai buvo įkalintas tame mažame kūne. Bet jis vis tiek nenuleido akių nuo jos, tarsi tikrintų, ar ji tikrai niekur nedingsta.

Vytas stovėjo prie baro. Jo krištolinė taurė nuslydo iš pirštų ir sudužo į marmurą. Nė vienas neatsisuko. Austėja sūpavo berniuką ant grindų, glostė jam galvą, šnabždėjo kažką, ko Vytas negirdėjo. Bet jis matė. Kaip jo sūnus pagaliau verkė ne kaip pabaisa, o kaip vaikas.

Po pusvalandžio Austėja sėdėjo Vyto darbo kambaryje. Vyras, kurio bijojo pusė Vilniaus, žiūrėjo į ją taip, tarsi ji būtų palietusi vienintelę jo gyvenimo žaizdą, kurios neįstengė užgydyti jokie pinigai. Jis pastūmė jai per stalą servetėlę – ne pasirašyti, o nusišluostyti dulkes nuo rankų.

– Kiek? – paklausė jis tyliai.

– Ko „kiek“? – nesuprato Austėja.

– Kiek tau reikia, kad nebegrįžtum į tą valymo kontorą?

Ji sumirksėjo, tarsi žodžiai būtų atsitrenkę į sieną.

– Neturiu tiek, kad išeičiau, – atsakė ji. – Mamos sąskaita…

– Sakiau: kiek. Suma. Skaičius.

– Vienuolika aštuoni šimtai, – iškošė ji ir pajuto, kaip kaista ausys.

Vytas atsiduso, pasirausė stalčiuje ir ištraukė tušinuką.

– Aš tau pervesiu dvylika. Už vakar ir šiandien. O tu liksi čia ir rūpinsiesi Emiliu. Jokių skolų, jokių naktinių pamainų. Mamos gydymą apmokėsiu iki galo, – jis užrašė skaičius ant lapelio ir pastūmė link jos. – Čia ne dovana. Čia sandoris.

Austėja norėjo prieštarauti, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Ją nupirko? O gal išgelbėjo? Ji tik linktelėjo, nes tą vakarą Emilis pirmą kartą per dvejus metus užmigo be košmarų.

Bet kitą rytą jis vėl neprisileido. Austėja priėjo prie jo pusryčių – Emilis stumtelėjo lėkštę taip, kad košė ištiško ant staltiesės. Ji nieko nesakė, tik nušluostė ir atsisėdo šalia su savo puodeliu. Berniukas laukė, įsmeigęs į ją akis – ar ji supyks? Ar išeis? Ji lėtai gurkštelėjo arbatos ir žiūrėjo pro langą į debesis. Emilis palaukė minutę, dvi, paskui patraukė lėkštę atgal ir pradėjo valgyti.

Mėnesiai bėgo netolygiai: vieną dieną jis leisdavosi glostomas, kitą – vėl svaidė kaladėles, jei ji per ilgai kalbėdavo telefonu. Bet pamažu daiktų mėtymo mažėjo, vietoj to atsirado piešiniai, kikenimas, kaštonų rinkimas Vingio parke. Ji skaitė jam „Eglę žalčių karalienę“, ir berniukas užmigdavo susirietęs, įsikibęs į jos pirštą – ne visada, bet vis dažniau. Vytas stebėjo iš šalies – iš pradžių su įtarimu, paskui su kažkuo, kas priminė viltį. Kartą jis pakvietė Austėją vakarienės. Ji atsisakė, bet jis primygtinai pasodino prie stalo tą pačią akimirką, kai orkaitėje kažkas svilo.

– Mano žmona mirė prieš dvejus metus, – tarė jis, žiūrėdamas pro langą. – Vėžys. Emilis nuo to laiko niekam neleido prieiti. O tu… tu tiesiog atsisėdai ant grindų.

– Kartais reikia ne kovoti, o nusileisti iki jų aukščio, – atsakė Austėja ir pakilo išjungti orkaitės, nes dūmų jau buvo per daug. Vytas nieko nepasakė, bet tą naktį ilgai negalėjo užmigti, klausydamasis, kaip ji skalauja indus.

Tačiau pavojus niekur nedingo. Vytas buvo įsivėlęs į statybų konfliktą su buvusiu partneriu, Rolandu. Rolandas reikalavo perrašyti dalį akcijų, grasino, o kai negavo – nusprendė smogti ten, kur skaudžiausia.

Vieną lapkričio vakarą, kai Vytas skubiai išvyko į Kauną, Austėja liko viena su Emiliu penthauze. Ant viryklės čirškėjo blynai, keturi jau buvo lėkštėje. Emilis taukšėjo šaukštu per stalą – ritmas buvo nelygus, bet linksmas, – kai staiga koridoriuje kažkas žvangtelėjo. Ne durų skambutis, o metalinis garsas, toks, koks būna braunantis į spyną. Austėja sustingo.

– Kas ten? – sušnibždėjo Emilis.

Ji pažvelgė pro virtuvės duris. Lauko durys buvo atidarytos, iš spynos kybojo atplėštas liežuvėlis. Šešėlis šmėstelėjo prieškambaryje. Ji per kelias sekundes griebė Emilį ant rankų, bėgte per svetainę į miegamąjį ir atsargiai įkišo jį į didelę spintą, užvertė drabužiais. Jos pačios delnai buvo riebaluoti nuo blynų.

– Būk tyliai kaip pelytė. Kad ir kas nutiktų, neišeik. Gerai?

Berniukas išplėtė akis, bet linktelėjo. Ji uždarė spintos duris ir apsisuko.

Du vyriškiai kaukėmis jau stovėjo kambaryje. Vienas iš jų griebė ją už plaukų.

– Kur vaikas? – suriko jis, o jo pirštai taip suspaudė jai pakaušį, kad ji pajuto, kaip traška plaukai.

– Nėra jo čia, – iškošė Austėja, nors balsas drebėjo.

– Meluoji, kale!

Smūgis į veidą parbloškė ją ant grindų. Paskui dar vienas – į šonkaulius, nuo kurio jai užspaudė kvapą. Ji jautė, kaip trūkinėja lūpa, kaip kraujas sunkiasi ant palaidinės. Bet ji nė nekrustelėjo spintos link. Tylėjo, sukandusi dantis, ir girdėjo, kaip spintoje vos vos cyptelėjo medinė lentyna – Emilis laikėsi.

– Ieškok pats, – suriko kitas ir pasileido link spintos.

Austėja šoko aklai. Ji griebė ant komodos stovėjusią sunkią keraminę vazą – tą rudą, kurią Vytas buvo parsivežęs iš Maroko – ir sviedė vyrui tarp menčių. Tas suklupo, bet apsisukęs trenkė jai per galvą kažkuo kietu. Pasaulis susvyravo, ausyse spengė, ir viskas paskendo tamsoje.

Emilis spintoje gniaužė delnais burną. Jo maža širdelė daužėsi, per skruostą nuriedėjo vienintelė ašara, bet jis laikėsi pažado.

Staiga pasigirdo dar vienos durys – paradinės, tos, kurias atidaro tik su raktu. Sunkūs žingsniai, šūksniai. Vytas! Jis grįžo su dviem apsauginiais iš „Apsaugos komandos“, jam į telefoną prieš dešimt minučių atėjo signalizacijos pranešimas: „judesys svetainėje, galimos įsibrovimo požymiai“. Dar prieš Elektrėnus jis apsuko mašiną ir spaudė iki dugno, tuo pat metu rinkdamas apsaugą. Abu užpuolikai buvo parblokšti ant grindų, surišti per kelias minutes – vienas iš jų dar spardėsi, bet gavo į šonkaulius ir nurimo. Vytas puolė į miegamąjį.

Jis pamatė Austėją kraujo klane, vaza gulėjo šalia, suskaldžiusi plytelę. Ir spintą.

Atidarė dureles. Iš ten išvirto išsigandęs, bet gyvas Emilis.

– Austėja! – suriko berniukas ir puolė prie jos.

Vytas pakėlė ją ant rankų. Ji dar alsavo. Atsimerkė, pro aptinusius vokus pažvelgė į jį ir vos vos nusišypsojo, nors lūpa vėl plyšo ir pradėjo kraujuoti.

– Berniukas… spintoje… – sušnibždėjo ji.

– Žinau, – atsakė jis, ir jo balsas staiga užlūžo ties paskutiniu skiemeniu, rankos drebėjo laikydamos jos svorį. – Žinau, Austėja.

Po dviejų savaičių, kai ji išėjo iš Santariškių ligoninės – su siūlėmis pakaušyje, kairiuoju riešu dar sutvarstytu – Vytas nuvežė juos ne į butą, o į sodybą už Trakų. Medinis namas prie ežero. Ramybė. Jis sumokėjo visas mamos skolas, o Rolando byla jau gulėjo prokuratūroje – abu įsibrovėliai davė parodymus, minėjo užsakovą, laukta suėmimo orderio. Vytas pasamdė advokatą ir perdavė visus garso įrašus, kuriuose Rolandas grasino akcijomis. Verslą laikinai perleido patikėtiniams.

Vieną pavakarę, kai Emilis sėdėjo ant prieplaukos ir mėtė akmenukus į vandenį – skaičiavo, kiek ratilų nueina, – Vytas priėjo prie Austėjos. Ji rėmėsi į turėklą, vis dar truputį šlubuodama, ant riešo dar laikėsi pleistras. Ežeras kvepėjo dumbliais ir žuvimi.

– Aš tave myliu, – pasakė jis, kišdamas rankas į kišenes, tarsi nežinotų, kur jas dėti. – Ir prašau tavęs mane vesti ne tik dėl Emilio.

Ji nieko neatsakė kelias sekundes. Paskui pažvelgė į jį tom pačiom ramiom akim, kaip tąkart ant grindų, nusišluostė lūpą nuo vėjo atneštos smilgos ir pabučiavo. Ne į skruostą, o į lūpas – trumpai, bet taip, kad jis pajuto jos kvapą: arbata su čiobreliais ir dar kažkas, panašu į upinį vėją.

Emilis atsisuko, pamatė juos ir nieko nesuprasdamas nusijuokė.

– Mama! – sušuko jis Austėjai. – Žiūrėk, ką aš pagavau!

Ir parodė varlytę – mažytę, žalią, vos telpančią į sudėtus delnus. Austėja nusijuokė per ašaras, priklaupė šalia, kad matytų iš arčiau, o varlytė spruktelėjo ir nėrė į ežerą, palikdama tik ratilus. Emilis aikčiojo, tada nusikvatojo, o Vytas apkabino juos abu ir pajuto, kad Austėjos petys pagaliau atsipalaidavo po jo ranka, kaip žmogaus, kuris nustojo laukti smūgio.