Geltona skarelė

Tą vakarą miškas nutilo staiga, tarsi kas būtų išjungęs garsą. Iki tol tai buvo eilinė rami popietė – šešių mėnesių Ugnė kūtėjo vežimėlyje, o aš stumdama girgždinau ratukus pažįstamu keliuku palei ežerą. Buvo gal be penkių septynios, saulė jau slinko už pušų viršūnių, dažydama samanas švelnia oranžine šviesa, ir aš galvojau, kad pagaliau pradedu suprasti, ką reiškia būti mama. Ne tą knyginį, idealų motinystės paveikslėlį, o tą tikrą – kai ausys gaudo kiekvieną krebžtelėjimą, o pirštai visada pasiruošę čiupti vežimėlio rankeną truputį tvirčiau.

Esu Austėja. Prieš metus – neišsimiegojusi, su nutrintais sportiniais bateliais ir striuke, kvepiančia kūdikių kremu, – net neįsivaizdavau, kad taip bijosiu tylos.

Pirmas krebžtelėjimas atsklido iš kairės, kažkur iš tankių lazdynų. Pašokusi stirna? Pagalvojau, kad tikriausiai ji, ir net pati sau nusijuokiau iš to, kaip įsitempiau. Bet garsas nedingo. Jis artėjo – sunkus, ritmingas, be jokios gyvūniškos skubos. Sausos šakos traškėjo po storomis letenomis, ir aš sustojau. Dirstelėjau į telefoną – tinklo nulis, kaip visada šitam ruože. Šūdas.

Rankos pačios automatiškai užčiuopė vežimėlio rankeną. Ugnė miegojo po šviesiai geltona antklode – ta, už 12 eurų iš Akropolio per išpardavimą, su baltais zuikučiais, – vienas mažytis kumštelis prigludęs prie skruosto. Tik spėjau pagalvoti, kad nespėsiu, – ir iš už medžių išniro jis.

Didžiulis pilkas vilkas. Bet jaunas, dar ne visai užaugęs – kailis šiurkštokas, tarsi šių metų.

Jis žengė tiesiai link mūsų – jokių dvejonių, jokio apsidairymo. Ilgos kojos nešė jį taip lengvai, tarsi visas miškas būtų jo svetainė. Už kokių penkiolikos metrų jis stabtelėjo ir pakėlė galvą. Ausys stačios, akys įsmeigtos tik į vieną tašką. Į vežimėlį.

„Ne,“ išlemenau net ne savo balsu – toks žemas, prikimęs. „Eik šalin. Eik, girdi, ji tik kūdikis.“

Gerklę spaudė taip, tarsi kas būtų užmovęs kilpą. Širdis daužėsi kažkur ausyse, o kojos tapo svetimos, sunkios. Pabandžiau atsitraukti atatupsta, bet galinis ratukas užkliuvo už akmenų krūvos. Vežimėlis pakrypo – tik sekundei, bet vilkas tą judesį užfiksavo. Jis žengė dar vieną žingsnį. Paskui dar vieną.

Padariau vienintelį dalyką, ką galėjau: įsispraudžiau tarp jo ir vežimėlio. Drebančios rankos, keliai drebėjo, bet stovėjau. Rankos, spaudžiančios vežimėlio rėmą, buvo baltos per krumplius, o marškinėliai po striuke permirko, nors vakaras buvo vėsus.

Jis priėjo taip arti, kad girdėjau jo kvėpavimą – ramų, gilų, visai ne tokį, kokio tikiesi iš žvėries prieš metimąsi. Jis nesudrango dantų. Neurgzgė. Tiesiog atsistojo prie pat manęs, didžiulis ir sidabriškai pilkas, ir lėtai palenkė galvą virš vežimėlio krašto. Kvapas – šlapias kailis, žemė ir dar kažkas, beveik kaip šienas.

„Užteks, – sušvokščiau ir pakėliau drebančią ranką, tiesiai prieš jo snukį. – Ne arčiau.“

Vilkas pažvelgė į mane. Tik vieną akimirką. Ir vėl nukreipė žvilgsnį ten, kur po antklode judėjo mažytis kumštelis. Ugnė nusisuko miegodama, ir geltonas kraštas nuslinko, atidengdamas jos pirštukus.

Tada jis padarė tai, ko nesitikėjau.

Jis atsargiai prikišo nosį prie antklodės. Tik pauostė – ramiai, be jokio godumo. Jo šnervės suvirpėjo, o ausys akimirkai atsilošė. Ugnė prasižiojo miegodama, pasimuistė, ir mažytė plaštaka išlindo į lauką. Vilkas nuleido snukį, palietė nosimi tuos pirštukus ir lėtai, tarsi niekur nieko, atsitraukė per žingsnį.

Sėdo. Tiesiai prieš vežimėlį, uodegą apsivyniojęs aplink letenas.

Aš stovėjau suakmenėjusi. Nežinojau, ar verkti, ar šauktis pagalbos, ar tiesiog griūti ant žemės. Ugnė tuo tarpu atsimerkė, sumirksėjo ir išpūtė lūpas tarsi ketindama nusišypsoti.

Tuo metu pastebėjau, kad vilko priekinė letena kažko įsipainiojusi. Kažkas plevėsavo, baltas ir tankus audinys, apsivyniojęs aplink sąnarį – atrodė kaip sena skarelė ar skuduras. Jis karts nuo karto kryptelėdavo galvą, tarsi bandytų nusikratyti, ir tada vėl žiūrėdavo į mus.

„Ką tu čia nešioji?“ sumurmėjau, nors buvau tikra, kad su žvėrimis kalbasi tik per „National Geographic“ laidas.

Lėtai, labai lėtai nuleidau ranką į vežimėlio kišenę. Ten visada mėtėsi smulkūs daiktai – seilinukai, čiulptukas, mažos žirklutės nagams, kuriomis taip ir neišmokau normaliai kirpti tų mažylių nagučių. Pirštai užčiuopė metalinį paviršių, bet tuoj pat jį paleido. Kvailystė. Ką aš darysiu su žirklutėm prieš vilką?

Jis pakilo, priėjo prie didelio akmens, į kurį prieš kelias minutes buvo atsirėmęs vežimėlis. Stabtelėjo, lyg svarstytų. Tada užkliudė tą baltą raizginį už aštraus kampo, truktelėjo galvą, pasitempė… ir skarelė plyšo.

Laisvas galas nukrito ant žemės. Geltona, išblukusi, su vos įžiūrimu zuikučio raštu.

Jis palaižė leteną, apsidairė ir neskubėdamas nužingsniavo atgal į mišką. Be garso, be žvilgsnio atgal. Tik spygliai tyliai linguoja ten, kur jis pranyko. Dar ilgai stovėjau, spausdama vežimėlio rankeną, kol supratau, kad Ugnė vėl užmigo, o man nuo žandikaulių skauda, nes visą laiką buvau juos sukandusi.

Kitą rytą toji skarelė vis dar gulėjo prie akmens. Ne, man nepasivaideno. Paėmiau ją į rankas – švelni, išskalbta šimtus kartų, bet vis dar geltona. Ant krašto išblukęs zuikio kontūras. Sulenkiau ir įsidėjau į kišenę, pati ne visai suprasdama kodėl.

Po kelių dienų, šeštadienį po pietų, nuėjau pas kaimyną Stanislovą – jis visą gyvenimą dirbo čia, Labanoro girioje, eiguliu, o dabar remontuoja senas valtis prie savo ūkinio pastato. Jis išklausė rūkydamas pypkę, o kai parodžiau skarelę, jo veidas staiga pasikeitė. Nustūmė akinius ant kaktos, atidžiau pažiūrėjo. Nieko nesakęs nuėjo į vidų, grįžo su sena batų dėže. Ištraukė nuotrauką – gelsvą, su užlenktais kampais. Jo dukra Agnė, gal šešerių ar septynerių, su tokia pačia skarele – geltona su zuikučiu – ant kaklo. Fone – tas pats keliukas palei ežerą, beržas su nulaužta viršūne.

„Pametė ją prieš trisdešimt metų, kai stovyklavom,“ pasakė Stanislovas tyliai. „Tada verkė visą naktį. O pro palapinę mačiau, kaip jaunas vilkas sukiojosi netoliese. Visą naktį sėdėjo prie laužo šviesos. Agnė jam mėsos gabalą numerė. Sakė, kad tas vilkas buvo vienišas, kažką ieškojo.“ Jis stabtelėjo, žiūrėdamas ne į mane, o kažkur pro medžius. „Geltona. Kaip ta tavo antklodė.“

Tylėjom. Pypkė papsėjo, dūmai kilo į orą, ir aš staiga pajutau, kad man nereikia Stanislovui aiškinti, ką galvoju. Jis ir pats žiūrėjo į skarelę taip, lyg laikytų rankose ne audinio skiautę, o klausimą. Kurio atsakymo nė vienas nežinojom.

Paslėpiau skarelę komodos stalčiuje, po Ugnės žieminėm pirštinėm. Kartais, kai negaliu užmigti, ją išimu ir palaikau delne. Nieko nepasakoju – tik laikau.

O šį rytą, kai atidariau duris atnešti malkų, ant prieangio radau ką tik paliktą pėdsaką sniege – didelę vilko letenos žymę. O šalia, ant suolelio, gulėjo mažas džiovintas mėtų ryšulėlis. Tarsi kažkas būtų palikęs dovaną. Miškas tyliai ošė už tvoros, ir sniegas dar nebuvo spėjęs pasidengti ledo plėvele – vadinasi, palikta neseniai. Pėdsakai vedė į tankmę, paskui dingo, tarsi gyvūnas būtų pasukęs į pelkę, kur sniego nebuvo.

Pasilenkiau, paėmiau mėtas. Jos vis dar kvepėjo, ir sausi lapeliai subirėjo man į delną. Pašaukiau Ugnę. Ji išlėkė basa, su ta pačia geltona skarele rankoje – jau žinojo, kad ją galiu duoti tik ypatingom progom, – ir nusijuokė pamačiusi pėdsaką.

„Žiūrėk, mama, ką jis atnešė!“

Ėmiau jai šluostyti kojas, o miškas vis dar ošė.