Connect with us

LT

Paskutinė kava prieš eterį

Published

on

Aušra dar kartą patikrino laiką telefone – iki tiesioginės transliacijos liko keturiasdešimt septynios minutės. Ant palangės prie Žirmūnų gatvės stiklo garavo ką tik iš automato paimtas kavos puodelis, per pigus, vos 1,20 euro, bet stiprus kaip velnias. Už stiklo virto šlapias gruodis, žmonės lindo po skėčiais, o ji čia, trečio aukšto studijos koridoriuje, klausėsi, kaip kažkur giliai pastate bilda scenos darbininkai.

Prieš penkerius metus ji iš čia išėjo basomis – ne tiesiogine prasme, bet jausmas buvo toks pat. Tuometinė „Ryto pulso“ vedėjų kėdė buvo vos ne jos, tačiau pasklido gandas, kad laidos formatas nukopijuotas iš lenkiško projekto, o Aušra Gailytė neva apie tai žinojo ir melavo. Gandą kažkas paleido likus dviem dienom iki galutinio sprendimo, kam atiteks eteris. Netikras kaltinimas sugriovė viską: Aušrą pašalino, kėdė atiteko kitai kandidatei, o pažeminimas buvo toks tankus, kad net mama, gulinti Vilniaus onkologinėje, sužinojo iš palatos televizoriaus. Dabar mama jau metai po žeme, o Aušra sėdi čia, kvėpuoja tuo pačiu koridoriaus oru, ir jos širdis daužo tą patį ritmą, kaip tada.

Prodiuserė Rasa Žukaitė atsirado garsiai – aštrių aukštakulnių bildesys nuskriejo koridoriumi gerokai anksčiau nei ji pati.

– Kavą gurkšnoji? Nevėluoji. Laiką žinai, – Rasa ne tiek klausė, kiek konstatavo. – Šiandien žiūrovų bus daug. Reitingus mėgsti?

Aušra nusišypsojo lūpų kampu, bet nieko neatsakė. Ji žinojo: Rasa prieš penkerius metus buvo ta antroji kandidatė į vedėjos vietą ir tą kėdę galiausiai gavo. O šiandien eteryje sėdės ne ji. Aušrą pakvietė tiesiogiai pakeisti vedėją, kuri skubiai išėjo motinystės atostogų, ir Rasa liko tik prodiusuoti. Iš jos akių sklido ne šiluma, o kažkas panašaus į ledo gabalą tarp menčių.

Prieš ateidama Aušra buvo trumpam užsukusi į redakcijos archyvų kampelį, kur ant Rasos stalo tarp senų vaizdajuosčių gulėjo pamesta atmintinė – spausdinta žinutė prieš penkerius metus IT specialistui, prašanti sugeneruoti anoniminio laiško paskyrą. Laiško tekstas buvo pridėtas apačioje: kelios pastraipos apie tariamą lenkiško formato vagystę su detalėmis, kurias galėjo žinoti tik laidos viduje dirbantis žmogus. Viršuje – Rasos inicialai. Aušra niekam to nerodė, tik sulankstė lapą ir įsimetė į rankinę. Kol kas.

Į studiją ji įėjo penkiolika minučių prieš aštuonias. Operatorius Tomas trumpai linktelėjo, garso režisierė Jūratė mikrofono laidą prisegė per tvirtai, beveik skausmingai. Viskas buvo pasiruošta. Tik teleprompterio ekranas mirksėjo tuščiais pilkais langeliais.

– Prompteris? – Aušra kalbėjo tyliai, bet viduje kažkas sproginėjo.

Rasa stovėjo prie režisieriaus pulto ir vaidino, kad tikrina planšetę.

– IT skyrius dirba. Prieš eterį veiks. Nesijaudink, improvizacijos tau ne naujiena.

Aušra norėjo pasakyti, kad improvizacija be teksto – žiauru, bet Tomas jau buvo užsimerkęs prieš kameras ir skaičiavo atgal. Už lango pro storus, šviesos prisotintus stiklus Vilniaus senamiestis tik blankiai matėsi. Laikrodis šovė aštuonias.

– Gyvai! – riktelėjo Tomas.

Prompteris Aušros pusėje vis dar buvo tuščias. Rasa pakėlė akis nuo planšetės, akimirką susidūrė su Aušros žvilgsniu – ir tą sekundės dalį Aušra suprato: teksto nebus. Galbūt jo išvis niekada nebuvo.

Pirmasis reportažas apie Kalėdų mugę Katedros aikštėje buvo skirtas būtent jai. Kamera suko link jos kėdės, Tomo pirštai ore rodė: trys, du, vienas. Aušra įkvėpė ir vietoj paruošto teksto pradėjo pasakoti apie meduolius, kurių kvapą ji prisiminė iš vaikystės, kai su mama vaikščiodavo tarp prekystalių. Pasakojo, kaip mama visada nupirkdavo po vieną cinamono žiedą, nors pinigų buvo nedaug. Apie aitvarus, kuriuos skraidydavo ant Tauro kalno, apie tai, kaip miestas dabar atrodo iš televizijos bokšto. Ji kalbėjo be sustojimo, įmaišydama tiek šilumos, kiek tik turėjo po penkerių metų tylos. Techniškai tai buvo katastrofa – jokios statistikos ekrane, jokio suplanuoto vedėjo teksto. Tačiau kažkas atsitiko.

Tomas dirstelėjo į garso režisierę. Jūratė plačiai atmerkusi akis stebėjo monitorių. Studijos telefonas pradėjo pypsėti – skambučiai iš žiūrovų. Paprastai būdavo trys ar keturi skambučiai per valandą, o dabar per pirmąsias dešimt minučių – jau dvylika. Rasa prie pulto išbalo, jos pirštai sustingo virš klaviatūros. Ji norėjo Aušrą sunaikinti, o ši, atrodo, ką tik gimė iš naujo.

Pirmoji reklaminė pertrauka įsižiebė lygiai po pusvalandžio. Andrius, vyriausiasis prodiuseris, į studiją įėjo beveik bėgte, nešinas popieriaus lapais su skambučių išklotinėmis.

– Ar jūs matėte, kas vyksta? Reitingai šovė į dangų! Socialiniuose tinkluose – audra. Aušra, tu ką tik padarei geriausią eterį per pastaruosius trejus metus. Ir be jokio prompterio? – Andrius buvo sutrikęs.

Rasa bandė kažką sakyti apie techninius nesklandumus, bet Andrius rankos mostu ją nutildė.

– Prompteris? IT patvirtino, kad jis buvo įjungtas visą laiką. Tik kažkas įkėlė tuščią failą prieš pat pradžią. Keista, ar ne?

Studijoje įsivyravo sunki tyla. Aušra pajuto, kaip prakaituoja delnai, bet neleido sau drebėti. Ji atsistojo – pertraukos metu vedėja gali trumpam pasitraukti nuo kamerų, – ir dviem žingsniais priartėjo prie Rasos pulto. Kalbėjo tyliai, kad girdėtų tik prodiuserė.

– Atsimenu tą laišką iš tavo stalo, Rasa. „Lenkiškas formatas“, inicialai viršuje, prašymas sukurti anoniminę paskyrą. Prieš penkerius metus norėjai tos kėdės. Šiandien – kad aš vėl dingčiau. Bet dabar visi mato, kad iš pelenų aš sugebu kurti laužą.

Rasa žengė žingsnį atgal. Jos lūpos prasižiojo, bet žodžių nebuvo. Operatorius Tomas, viską girdėjęs, padėjo kamerą ant stovo ir sunkiai atsiduso. Jūratė nusiėmė ausines.

Andrius nesuprato detalių, bet pajuto elektrą. Jis tvirtu balsu tarė:

– Rasa, pokalbis mano kabinete po transliacijos. O Aušra – tu dirbi toliau. Šiandien tu esi šitos laidos veidas.

Rasa apsisuko ir išskubėjo į koridorių. Jos aukštakulniai bildėjo vis garsiau, paskui – durys, ir viskas nutilo.

Aušra grįžo į kėdę. Per stiklą ji matė, kaip už studijos langų Vilnius skendėjo švino spalvos debesyse, bet kažkur virš jų, ji žinojo, slėpėsi žiemos saulė. Ekrane mirksėjo paskutinė reklamos sekundė. Ji užsimerkė, norėdama bent akimirkai išlaikyti tą jausmą – ne pergalės prieš Rasą, o grįžimo prie savęs.

Kai kamera vėl įsijungė, ji pažvelgė tiesiai į objektyvą ir pasakė pirmą mintį, kilusią iš krūtinės:

– Kalbėtis su Lietuva ryte – tarsi vėl grįžti namo. Aš čia, ir man gerai.

Už kadro Tomas padėjo ranką ant peties Jūratei – be žodžių, tik trumpam suspaudė. Jūratė nieko neatsakė, tik pasitaisė mikrofoną ant stalo. Ant jo, šalia tuščio kavos puodelio, gulėjo vienas žieminis cinamono žiedas.

Click to comment

Leave a Reply

Ваша e-mail адреса не оприлюднюватиметься. Обов’язкові поля позначені *

5 + 6 =

Також цікаво:

BG5 хвилин ago

Прокълтата Омега

В квартала я наричаха Бялата акула. Дълга, ниска, с хищна муцуна и боя, която още блестеше, стига да не валеше....

ES10 хвилин ago

La Corona Todavía Torcida

El Salón Esmeralda apestaba a gardenias y a perfume caro. Era la quinceañera de Valentina y su papá, Alberto Mendoza,...

FR11 хвилин ago

Il lui a lancé son champagne au visage et lui a dit de retourner en classe éco, sans savoir qu’elle possédait la compagnie

Le champagne a éclaboussé le chemisier de soie blanche de Camille Laurent avant même que l’insulte ne sorte entièrement de...

IT26 хвилин ago

L’ultima lista di zia Laura

Rientrai nel silenzio del quarto piano di via Foria, col rumore ancora nelle ossa dei sassolini sulla bara. Fuori Napoli...

ES30 хвилин ago

Tocó los ojos de mi hijo ciego y él susurró: “Papá, veo al hombre que provocó el accidente”—y el rostro que describió me heló la sangre

Nunca creí que una niña de diez años, descalza y con las uñas llenas de tierra, pudiera cambiarlo todo. Pero...

FR30 хвилин ago

La petite fille au sac à dos licorne

Thomas n’était pas du genre à paniquer. Mais là, figé au milieu du brouhaha de la grande cour, son cœur...

HE31 хвилина ago

החתול במבצע

קיץ ישראלי, חודש יולי, חום של שלושים ותשע מעלות ולחות שחותכת את הנשימה. מיכל חנתה את הרכב בחניון המאובק ליד...

FR35 хвилин ago

Ma dernière cuillère de soupe de poisson

— Avant de me reprocher de ne pas travailler, rappelez-vous qui vous a ouvert la porte de son appartement. La...