Šeštas keleivio lagaminas

Ieva nusipirko bilietą į tarpmiestinį autobusą prieš penkis mėnesius. Taip buvo pigiau, o ji mėgo planuoti iš anksto. Darbas „Telios“ klientų aptarnavimo skyriuje paskutinius pusę metų priminė sulėtintą katastrofą — nesibaigiantys skambučiai, nauja sistema, kuri nuolat strigo, ir vedėja Dalia, mokėjusi pasakyti „reikia pasitempti“ būtent tada, kai jau kvėpavai pro šnerves. Atostogos buvo ne prabanga, o būtinybė.

Autobusas iš Kauno į Palangą išvažiavo lygiai šeštą ryto. Už lango dar laikėsi tamsa, lijo lapkričio lietumi, bet prognozė žadėjo dvidešimt laipsnių šilumos pajūryje. Ieva atsilošė, užsikišo ausines ir kelias minutes tiesiog žiūrėjo, kaip pro šalį slenka apšviestos Laisvės alėjos vitrinos.

Tylos užteko maždaug iki Kėdainių. Autobusas pristabdė prie „Narvesen“, įlipo moteris su trimis krepšiais.

— Čia keturiolikta vieta? Ačiū, ačiū, aš čia.

Moteris buvo maždaug šešiasdešimties, stambi, vilkėjo margą palaidinę ir tamsiai žalią vilnonę liemenę, nors lauke jau buvo galima vaikščioti su viena palaidine. Krepšiai — vienas didelis languotas, du mažesni, iš „Lidl“ — užėmė visą erdvę tarp sėdynių. Vienas iš jų iškart atsidūrė Ievai po kojomis.

— Nieko tokio, — sumurmėjo Ieva ir atsitraukė kojas kiek galėjo.

Kol kas viskas buvo pakenčiama.

Po dešimties minučių moteris atidarė pirmąjį krepšį. Ištraukė folijos ritinėlį, tada plastikinį indą, tada dar vieną, tada stiklainį su kažkuo rausvu, tada šakutę, tada servetėlių pakuotę. Ieva stebėjo procesą su tokiu jausmu, su kokiu žiūri, kaip kas nors prieš tave stato palapinę — įdomu, bet neramina.

— Naminis maistas visada geriau, — garsiai pasakė moteris, tarsi Ieva būtų paklaususi.

Pirmas atsidarė indas su keptais kiaušiniais. Kvapas buvo stiprus, bet ne baisus. Paskui atėjo kotletai. Paskui virtos bulvytės su krapais. Paskui marinuoti agurkėliai, nuo kurių čiulbėjo tirštas acto kvapas. Ieva pasuko veidą į langą. Pro šalį bėgo plokšti laukai, šiltnamiai, kažkoks apleistas ūkinis pastatas su užrašu „Prekiaujame malkomis“. Autobusas kvepėjo kaip mokyklos valgykla po ilgosios pertraukos.

— Nori kotleto? — staiga paklausė moteris.

— Ačiū, ne.

— Tikrai? Su česnaku.

— Tikrai ne.

Moteris gūžtelėjo pečiais ir patenkinta tęsė valgį. Ieva padidino muzikos garsą. Nežymiai, bet kvapo ausinės neatstojo.

Po pusvalandžio ji pagalvojo: štai dabar tikrai viskas. Moteris uždengė indą, nusišluostė pirštus, ir Ieva atsipalaidavo.

Tada atėjo žuvies eilė.

Tai buvo ne šiaip žuvis. Tai buvo rūkyta skumbrė, kurią moteris išlupo iš folijos su tokiu pasimėgavimu, tarsi būtų atidariusi šampaną. Oras salone tapo sunkus, riebus, lipnus. Kvapas pasklido trimis eilėmis į priekį ir atgal.

— Gal galėtumėt bent langą praverti? — tyliai pasakė kažkoks vyriškis per vieną eilę nuo jų.

— Čia veikia kondicionierius, — atšovė moteris. — Aš jaučiu, kad pučia.

— Nieko jis nepučia.

— Pučia, sakau.

Ieva pajuto, kaip pradeda skaudėti smilkinius. Autobuso kondicionierius veikė, bet silpnai — vairuotojas tikriausiai nustatęs ekonominį režimą, taupė kurą. Salone buvo tvanku, ir prie bendro fono prisidėjo dar viena nata — sunkiai apibūdinamas prakaito kvapas, kuris ėjo nuo moters vilnonės liemenės.

— Karšta jums, — pastebėjo Ieva.

— Man? Ne, man kaip tik vėsu. Šaltakraujė esu.

Ieva pasižiūrėjo į laikrodį telefone. Iki Palangos liko trys valandos. Trys. Ji buvo įsitikinusi, kad praėjo bent penkios.

Tuo metu moteris vėl pasilenkė prie savo krepšio ir šįkart ištraukė litrinį butelį kefyro. Ieva mintyse sudėjo tašką.

Bet tai dar nebuvo pabaiga.

Kefyras buvo tik preliudija. Po kefyro atsirado čeburekai. Po čeburekų — šaltibarščiai iš stiklainio (tą akimirką Ieva trumpam užmerkė akis ir mintyse atsisveikino su likusia kelionės dalimi). Po šaltibarščių — dar vienas indas, šįkart su kažkokiu mėsos vyniotiniu.

Moteris valgė metodiškai, be jokios skubos. Ji kramtė kiekvieną kąsnį kruopščiai, tarsi atlikinėjo medicininę procedūrą. Po kiekvieno kąsnio atsidusdama. Po kiekvieno patiekalo komentuodama:

— Skanu. Tikrai skanu. Namie geriau nei restorane.

Ieva jau nebeskaitė knygos. Ją pykino. Ne tik nuo kvapo — nuo paties fakto, kad jos vienintelė laisva diena, kurią turėjo būti paplūdimyje su knyga, dabar virto uždarymu kvapų kameroje.

Kai moteris nusiavė batus — paprastus juodus batelius be užpakalių, — Ieva perprato, kas yra tikras beviltiškumas. Kvapas, kuris papildė cheminių atakų puokštę, buvo sunkus, rūgštus, toks, nuo kurio ašaroja akys. Salone kažkas garsiai pasakė: „Nu nafig“. Kažkas kitas pritariamai sukosėjo.

— Užsimautumėt batus, — neištvėrė jaunas vaikinas iš priekinės eilės.

— Ką?

— Sakau, batus.

— O ką, man kojos nešvarios? Aš šiandien prausiausi. Jūsų čia neprivalau klausyt.

Vaikinas apsikeitė žvilgsniais su keleive šalia ir numojo ranka. Ieva žiūrėjo į langą ir skaičiavo. Pro šalį pralėkė ženklas — „Kretinga, 12 km“. Dar šiek tiek.

Ir tada atsitiko tai, ko ji niekaip nesitikėjo.

Moteris pasiekė patį krepšio dugną. Ištraukė mažą užsegamą maišelį, iš jo — plastikinę dėžutę su vaistais. Ieva netyčia perskaitė pavadinimą. Tai buvo insulinas. Tada moteris išsitraukė paskutinį indą — su virtos vištienos gabaliukais be jokių prieskonių. Ir suvalgė greitai, beveik nekramtydama, visai ne taip, kaip prieš tai.

Ieva atidžiau pasižiūrėjo į kaimynę. Rankos drebėjo. Žandai buvo papilkėję. Ant kaktos sužibo prakaito lašai, nors moteris kartojo, kad jai vėsu.

— Jums blogai? — paklausė Ieva.

— Nieko, nieko… cukrus truputį… reikia valgyti dažnai, kitaip nukrenta.

Autobuse stojo tyla. Net vaikinas iš priekinės eilės pusiau atsisuko, bet nieko nepasakė.

— Kodėl iš karto nepasakėt? — tyliai paklausė Ieva.

— O kam? Kad visi žiūrėtų kaip į ligonę? Geriau jau tegu galvoja, kad apsirijusi kaimietė, negu…

Moteris nutilo. Ji pasitaisė sijoną, uždarė indelį, paskui vėl atsidarė, tarsi pamiršusi, ką darė. Jos judesiai buvo lėti, bet ne iš pasitenkinimo — iš nuovargio.

— Žinot, — prabilo ji po kelių minučių, — aš važiuoju pas dukrą. Penkerius metus nesimatėm. Išvažiavo dirbti į Airiją, dabar grįžo, nusipirko butą Palangoje. Paskambino: mama, atvažiuok, jūra, oras, pabūsim kartu. O aš… Aš visus pinigus atidaviau už šitą bilietą. Visą mėnesį taupiau. Tai ką man daryt, pirkt maistą kavinėse pakelėj? Už ką?

Ieva patylėjo. Paskui paklausė:

— O kiek jūs sveriat tų krepšių? Juk čia gal trisdešimt kilogramų.

— Trisdešimt du.

— Tai jūs viena juos nešat?

— O kas paneš? Dukra sakė, pasitiks stoty. Tik… — ji stabtelėjo, nusišluostė nosį. — Tik ji nežino, kad aš sergu. Nenoriu, kad jaudintųsi. Galvoju, atvažiuosiu, pabūsim gražiai, o paskui jau sakysiu.

Autobusas stabtelėjo prieš posūkį į Palangą. Pro šalį plaukė pušys, vis daugiau jų, ir oras už lango jau buvo kitoks — sūrus, švarus. Ieva pažiūrėjo į moters krepšius. Tada į savo mažą kuprinę, kurioje tilpo maudymosi kostiumėlis, knyga ir buteliukas vandens.

Ji atsisuko į kaimynę.

— Klausykit. Aš jums padėsiu išnešti.

— Nereikia, aš pati…

— Padėsiu, ir viskas. Autobusų stoty yra liftas. O jeigu neveiks — paeisiu du kartus.

Moteris norėjo paprieštarauti, bet Ieva jau buvo apsisprendusi. Ne iš gailesčio. Ir ne dėl to, kad staiga tapo šventąja. Tiesiog staiga ji prisiminė savo močiutę, kuri irgi viską veždavosi iš namų, netgi sviestą, nors parduotuvė buvo už kampo. Karta, pratusi, kad nieko negausi veltui.

Kai autobusas sustojo prie Palangos stoties, Ieva pirmoji čiupo languotą krepšį. Kartu su moterimi išvilko jį į peroną, paskui antrą, paskui trečią. Prie išėjimo jau stovėjo jauna moteris su dvejų metukų mergaite ant rankų — ir išvydusi savo mamą apsiašarojo per dvi sekundes.

— Mama! Dieve, kiek tų krepšių…

— Čia nieko, čia tik maistas. Viską namie gaminau, žinai, kad tu nespėji…

Jos apsikabino. Mažylė čiupo močiutei už skverno ir kažką linksmai suriaumojo. Moteris buvo laiminga. Tas pats veidas, kuris visą kelią atrodė tik apsunkęs ir atšiaurus, dabar švytėjo.

Ieva atsitraukė per kelis žingsnius, norėdama netrukdyti. Bet moteris ją pastebėjo.

— Palauk!

Ji priėjo, atidarė vieną iš krepšių, trumpai paieškojo. Ištraukė stiklainį su kažkuo tamsiai raudonu.

— Bruknių uogienė. Pati viriau. Ačiū tau.

Ieva paėmė stiklainį. Jis buvo dar šiltas nuo kelionės.

— Ačiū, — pasakė ji. — Tik… pasakykit dukrai. Apie insuliną. Gerai?

Moteris linktelėjo. Tada apsisuko, paėmė vieną krepšį pati, kitus padavė dukrai, ir visos trys — močiutė, dukra, anūkė — nuėjo link stoties išėjimo.

Ieva pastovėjo minutę. Paskui užsimetė kuprinę ant peties ir nuėjo link jūros.

Pušys ošė. Oras kvepėjo sakais. Ji išsitraukė telefoną, norėdama pažiūrėti žemėlapį, bet vietoj to surinko močiutės numerį. Ta nebekėlė ragelio jau antrus metus, bet Ieva vis tiek kartais paskambindavo — tiesiog klausydavo ilgų pypsėjimų, kol įsijungdavo atsakiklis.

Šįkart ji nepaskambino. Įdėjo telefoną atgal. Paėjo Basanavičiaus link. Už kelių minučių jau matėsi jūra — pilka, šalta, ošianti taip garsiai, kad užgožė visus autobuso kvapus. Ieva nusiavė basutes ir nuėjo basomis šlapiu smėliu. Bangos lietė kojas. Ji ėjo ir galvojo apie tai, kad kiekvienas keleivis vežasi ne tik krepšius. Ir kad už durų, pro kurias įeini, visada yra istorija, kurios niekas tau neprivalo pasakoti.

Grįždama link centro ji vis dar nešėsi stiklainį. Ant jo dangtelio buvo priklijuotas mažas popierinis lipdukas su kreivai užrašyta data.

Šių metų rugpjūtis.

Močiutės gimtadienio diena.