Keturi metai be atsakymo

Tąvakar man reikėjo tik vieno – kad kas nors pagaliau nutildytų galvą. Penkeri metai santuokos, o aš sėdėjau savo kabinete Vilniaus „Aukštumų“ viešbučio viršūnėje, žiūrėjau pro langą į apsnigtą Gedimino bokštą ir jutau, kaip Agnės tolimas kvapas dar laikosi ant švarko rankovės. Ji sakydavo, kad mūsų meilė prasidėjo nuo ilgų pasivaikščiojimų be tikslo. O dabar tikslų buvo per daug: akcijos, sandoriai, skaičiai, kurie niekada neklausė, ar aš dar žmogus.

Gabija įėjo su sutartimis. Ji nesišypsojo iš mandagumo – ji žiūrėjo taip, tarsi aš vis dar būčiau vertas žodžio „puiku“. Mano žmona tuo metu jau nežiūrėjo. Tikriausiai todėl, kai Gabijos pirštai palietė mano krūtinę, aš nepajudėjau. Bučinys truko gal penkias sekundes, bet jų užteko, kad viskas sugriūtų.

Ne iš karto supratau, kad durys prasivėrė. Paskui išgirdau tylą – tokią tankią, kad net oras sustojo. Agnė stovėjo koridoriuje su termo maišeliu rankoje, o jos veide nebuvo nei pykčio, nei isterijos. Tik nuovargis. Tarsi ji visą kelią žinojo, kuo tai baigsis.

„Aš mačiau“, – pasakė ji ir nusisuko.

Aš puoliau paskui. Kažką šaukiau apie klaidą, apie stresą, apie tai, kad viskas ne taip, kaip atrodo. Bet liftas jau užsidarė. Tąnakt grįžau namo paryčiais, o butas buvo tuščias – ne tik daiktai, bet ir oras. Dingo jos puodelis, nuotraukos, net stalčiukas su atvirukais. Ji išsinešė viską, išskyrus kaltę. Tą paliko man.

Skambinau. Rašiau. Siunčiau gėlių į jos tėvų sodybą Trakų rajone, kol vieną rytą kurjeris grąžino puokštę su rašteliu: „Prašė tavęs neieškoti. Rasa.“ Tai buvo jos motina – žodis, nuo kurio man perlūžo kažkas giliau nei šonkauliai.

Mėnesius gėriau. Pardaviau butą, nes kiekvienas kambarys kvepėjo ja. Pardaviau automobilį, nes prisiminiau, kaip ji visada žaisdavo su radijo stotimis, ieškodama tos vienintelės dainos, po kurios mes pirmąkart pabučiavome prie Neries. Verslas klestėjo, aš – ne.

O po ketverių metų atsitiko dalykas, kurio nebūčiau išgalvojęs net per girčiausią naktį.

Balandžio šeštadienį nuėjau į Vingio parką su mintimi tik prasiblaškyti. Neturėjau jokių planų – tik kavos puodelis ir ausinės, kuriose grojo kažkokia sena vinilinė melodija. Ir tada pamačiau juos.

Du berniukai, gal trejų ar ketverių metų, gainiojo balandį prie suolelio. Vienas metė akmenuką, kitas kikeno taip, kaip juokiasi vaikai, dar nemokantys jaudintis dėl rytdienos. Jie buvo visiškai vienodi. Tamsios garbanos, smakro linija, ausų forma. Mano veidas. Mano akys.

Sustojo kvėpavimas. Stovėjau ir žiūrėjau, kol vienas iš jų pakėlė galvą ir parodė į mane pirštu.

„Žiūrėk, mama! Tas dėdė… labai panašus!“

Atsisukau. Ji stovėjo už medžio, apsigaubusi pilku paltu, su puodeliu arbatos rankoje. Agné. Plaukai trumpesni, pečiai kiek siauresni, bet tos pačios žalios rainelės, į kurias aš niekada nemokėjau žiūrėti pakankamai ilgai.

Ėjau link jos, o kojos buvo lyg svetimos. „Tai kodėl, Agne? Kodėl nieko nepasakei?“

Ji atsiduso, bet nenuleido akių. „Tą vakarą, kai išėjau, nežinojau… Galvojau, tu mane paleisi lengvai. O paskui sužinojau, kad laukiuosi. Dvynių. Sėdėjau ant vonios grindų Palangoje, viena, su testu rankoje, ir galvojau – jei grįšiu, tu vėl bandysi viską pirkti. Bet vaikų nenusipirksi, Martynai. Nei tėvystės, nei rytų, kai jie paklausia, ar šiandien būsi namie. Aš nenorėjau jiems to, ką patyriau pati. Tylos, kai reikia balso. Dovanų, kai reikia tavęs.“

Vienas iš berniukų, tas, kuris metė akmenuką, pribėgo ir timptelėjo jai už rankovės. „Mama, čia tavo draugas?“

Ji pritūpė. „Lukai, čia žmogus, kurį aš kažkada labai mylėjau.“

Vaikas pažvelgė į mane, tarsi bandydamas išspręsti sudėtingą dėlionę. Paskui ištiesė delną, kuriame gulėjo samanota pušies kankorėžė. „Laikyk. Mano brolis jų visada prisiperka per daug.“

Paėmiau tą kankorėžę ir jaučiau, kaip per pirštus teka kažkas šlapia – gal tik parko rasa, o gal pirmas lietus po ketverių metų sausrų. Pažvelgiau į Agnę. „Kaip jų vardai?“

„Lukas ir Motiejus.“

„Lukas ir Motiejus“, – pakartojau, ir kiekvienas skiemuo buvo trigubai sunkesnis nei visi mano pasirašyti kontraktai.

Tada antrasis brolis pamojo mums nuo suolelio, šaukdamas: „Pas mus sraigė pabudo!“ Lukas nusispjovė bėgte. O mes likome stovėti – du suaugę žmonės, tarp kurių nebebuvo nei pykčio, nei keršto, tik keturi metai nežinomybės ir dvi mažos gyvybės, tyliai perbraukusios viską, ką laikėme svarbiu.

Tą vakarą neišėjau. Sėdėjau prie jų stalo Palangoje, name su girgždančiom grindim, ir žiūrėjau, kaip Lukas pjausto blyną į tokius mažus gabaliukus, kokių dar nebuvau matęs. Agnė padėjo prieš mane puodelį kmynų arbatos – tą pačią, kurią gerdavome pirmą mūsų bendrą rudenį. Sienoje vis dar trūko vienos nuotraukos.

Kitą rytą pabudau nuo to, kad man į delną kažkas įbruko kankorėžę. Kitokią – šviežią, dar kvepiančią sakais. Lukas stovėjo prie lovos basas.

„Čia tau, – tarė jis. – Kad galėtum pasidėti ant stalo. Mūsų darželyje auklėtoja sako, kad gražūs daiktai turi būti visiems matomi.“

Pasisukau į Agnę. Ji stovėjo tarpdury ir nieko nesakė, tik braukė pirštu per tuščią vietą ant sienos, kur kitados kabėjo mūsų abiejų šypsena.