Gynėja, kurią jis neatpažino

Gynėja, kurios jis nepažino

Vilnius, stiklinis verslo centras „Europa“ prie Neries. Lauke birželio karštis tirpdo asfaltą, viduje – kondicionierių šaltis. Laukiamajame ant staliuko stovi didžiulė džiovintų levandų vaza, bet kvapo beveik nėra, lyg viskas čia būtų dirbtina.

Emilija sėdi ir spaudžia raudoną aplanką su dizaino pasiūlymais. Jai dvidešimt penkeri, bet šiandien ji jaučiasi tarsi mokykloje prieš egzaminą. Priešais, prie lifto, vyresnio amžiaus vyras lėtai eina koridoriumi. Jo paltas nudėvėtas, rankos kiek dreba, ant kaklo – pigus vilnonis šalikas, nors lauke vasara.

Prie jo prišoka aukšta moteris su idealiai sušukuotais plaukais. Tai Rūta, įmonės įvaizdžio direktorė.

— Negali čia vaikštinėti, tai privati kompanija, – ji mosteli apsaugininkui. – Išveskite jį.

Apsaugininkas griebia vyrą už alkūnės, šis suklumpa. Emilija pašoka ir atsistoja tarp jų.

— Jei paliesite jį dar kartą, turėsite pereiti per mane.

Jos aplankas nuslysta ant grindų. Popieriai pabiro – dizaino koncepcijos, diplomo kopijos, rekomendacijos.

Rūta nužvelgia ją nuo galvos iki kojų.

— Jūs atėjote į darbo pokalbį?

— Taip. Dizaino skyrius.

— Tai galite sutaupyti laiko. Šioje kompanijoje nedirbsite niekada.

Emilija nuryja atsakymą. Jai šio darbo reikia labiau už orą. Anykščiuose likusi močiutė Morta laukia širdies operacijos, o sąskaitoje – keli šimtai eurų. Būtent todėl prieš metus ji pasirašė keistą sutartį.

Notarų biure Ukmergės gatvėje ji susitiko su Dominyku Vaitkumi-Berno – taip jis tada prisistatė, nurodydamas motinos pavardę, nes nenorėjo, kad notarė susietų jį su „Aurum Baltic“ šeima. Abu dėvėjo medicinines kaukes – tą žiemą per Vilnių ritosi gripo banga. Ji spėjo pamatyti tik tamsias akis. Jis pasirašė pirmas, ji – iškart po jo, taip ir nepamačiusi, kad kitame sutarties puslapyje įrašyta pilna jo pavardė – Vaitkus. Sutartis buvo paprasta: santuoka trims mėnesiams, jokio bendro gyvenimo, jokių įsipareigojimų. Dominykas sutiko mokėti Mortai už operaciją, nes jo senelis Antanas atsisakė gydytis, kol nematys anūko vedusio. Po trijų mėnesių – skyrybos.

Susitarė ir dėl kito dalyko: kad niekas iš pašalinių, net advokatai, nesužinotų, kas su kuo susituokė, o pats liudijimas iki skyrybų liks užplombuotame notaro archyve – jo neišims nė vienas iš jų, kad neliktų pagundos susekti kitą pusę pačiam. Visą susirašinėjimą tvarkys per Dominyko asmeninį sekretorių, seną šeimos bičiulį Vytą. Kas vakarą devintą valandą Vytas surinkdavo abu numerius ir sujungdavo liniją. Tą žiemą Dominykas sirgo sunkiu bronchitu – balsas užkimęs, žemas, dusliai švokščiantis, ir toks liko dar ilgai po to, kai kosulys praėjo, tarsi gerklė būtų likusi kitokia. Kalbėdavo jis per triukšmo slopinimo ausines, kokias naudoja įrašų studijose, todėl balsas nuskambėdavo dar ir metališkai, suplokštėjęs. „Kaip Morta?“, – klausdavo jis. „Jai jau geriau. O Antanui?“. Taip ir kalbėjosi – kaip du nepažįstami, susieti tik rūpesčiu dėl senolių. Ji niekada nematė jo veido be kaukės, jis – jos, o vardo, kuriuo ji jį vadino, „Domas“, oficialiuose dokumentuose apskritai nebuvo – jį sugalvojo pati, nes „Dominykas Berno“ jai skambėjo per iškilmingai telefonui.

O dabar Emilija sėdi ant grindų ir renka išmėtytus popierius. Vyresnysis vyras atsargiai padeda jai paskutinį lapą. Jo akys šviesiai mėlynos, beveik perregimos.

— Aš jums dėkingas. Drąsa niekur nedingsta, – sako jis tyliai.

Emilija nusišypso, bet tuo netiki. Nežino, kad ką tik apgynė patį Antaną Vaitkų, „Aurum Baltic“ įkūrėją – ir savo pačios vyro senelį.

Po valandos prie pastato sustoja juodas „Audi“. Iš jo išlipa Dominykas Vaitkus, generalinis direktorius. Tamsus kostiumas, pavargusios akys. Skuba į vidų – senelis paskambino ir pareikalavo atvykti tučtuojau.

— Žinai, kad aš turėjau pažinti tavo žmoną, – sako Antanas, sėdėdamas odiniame fotelyje. – O šiandien aš radau merginą, kuri mane apgynė, nors rizikavo savo karjera. Ji atėjo čia ieškoti darbo. Padaryk, kad tas pokalbis įvyktų.

Dominykas atsidūsta. Jam nė motas, kad senelis kalba apie Emiliją – žmoną, kurios balsą jis girdi kiekvieną vakarą per ausines, bet kurios veido gyvai nėra matęs nė karto.

Pokalbio kambaryje Rūta net neatplėšia Emilijos gyvenimo aprašymo. Ji stebi merginą įtempusi žandikaulį – prieš trejus metus, kai Rūta pati buvo laikoma Dominyko pora ir jau svarstė vestuves, Antanas šeimos vakarienėje viešai pasakė, kad nepritars tokiai sąjungai. Po pusmečio Rūta netikėtai gavo direktorės postą – tarsi paguodos dovaną, – ir nuo tada rinko apie Vaitkų šeimą kiekvieną smulkmeną, kokią tik pavykdavo išpešti iš personalo skyriaus ar iš girto Vyto per korporatyvus.

— Jūsų pokalbis baigėsi.

Emilija suspaudžia kumščius, bet tada durys atsidaro. Įeina Dominykas.

Ji krūpteli. Balsas panašus, bet kitoks – gyvai jis skambesnis, be to metalinio prieskonio, prie kurio ji pripratusi per ausines, ir be to duslumo, kurį ji siejo su peršalimu. Šis vyras šaltas ir neprieinamas, o jos pašnekovas telefonu visada buvo šiltas. Vardas ant vizitinės – Dominykas Vaitkus, ne Berno. „Vaitkus“ – pavardė, kokių Vilniuje šimtai, pagalvoja ji ir nuveja mintį šalin.

— Papasakokite, kas atsitiko.

— Apginiau senyvo amžiaus žmogų, kurį ta moteris liepė išvesti, – atsako Emilija, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų.

Dominykas verčia jos aplanką. Universiteto diplomas su pagyrimu, du laimėti dizaino konkursai, originali pakuočių mažinimo koncepcija, kurioje siūloma atsisakyti plastiko vidiniams įdėklams.

— Turiu jums pasiūlymą. Laikina asistentės vieta generalinėje direkcijoje. Mėnuo bandomojo. Jei išlaikysite – galėsite pretenduoti į kūrybinę poziciją.

Emilija sutinka, nes neturi kito pasirinkimo. Rūta išeina trenkdama durimis.

Pirmas mėnuo – lyg egzaminas be teisės suklysti. Emilija užrašinėja kiekvieną smulkmeną: kad Dominykas geria tik juodą kavą, kad partneris iš Kauno alergiškas riešutams, kad vokiečių investuotojas nekenčia ilgų pristatymų. Ji tyliai padeda jam ant stalo sumuštinį su rūkyta dešra – pastebėjo, kad jis niekada nevalgo pietų. Kabinete jie kalbasi tik apie darbo reikalus, trumpai ir dalykiškai – Dominykas retai kada apskritai užsimena apie savo asmeninį gyvenimą, o Emilija stengiasi likti nepastebima, kad neprarastų vietos. Vakarais, kai reikia skambinti Mortai, ji vis dar užsidaro sandėliuko kambarėlyje ir kalba pro ausines, kaip pratusi – čia, biure, niekas neturi žinoti apie jos santuoką.

Viskas pasisuka, kai operacijų vadovas Dovydas vieną vakarą prispaudžia ją prie sienos tuščiame koridoriuje.

— Žinai, kaip moterys gali greitai kilti karjeros laiptais? – sumurma jis, jo cigaretės kvapas tvoskia tiesiai į veidą.

Emilija trenkia jam alkūne. Raudona žymė išplinta ant jo skruosto. Kitą rytą Dovydas atsiveda ją pas Dominyką ir pareiškia, kad ji bandė jį suvilioti.

Dominykas žiūri į Dovydo veidą, paskui – į Emilijos pabrinkusį riešą.

— Jūs čia dirbate aštuonerius metus, – sako jis. – Ir per tą laiką girdėjau ne vieną tokį gandą. Tiesiog neturėjau drąsos jų patikrinti.

Po kelių minučių Dovydas išvedamas laukan. Rūta stovi koridoriuje ir spaudžia telefono klavišus: „Reikia ją sunaikinti. Padėk man.“ Ji žino, kad jei Emilija išsilaikys direkcijoje ilgiau nei mėnesį, Antanas gali ją pasiūlyti į valdybą – o tuomet paaiškės viskas, ką Rūta metų metus kaupė apie šeimą ir slėpė nuo visų.

Netrukus kompanija ruošiasi naujos veido priežiūros linijos „Atgimimas“ pristatymui. Emilija turi paimti iš laboratorijos galutinę formulę ir asmeniškai pristatyti Dominykui. Pakeliui jai skambina laboratorijos vedėja – neva reikia patikslinti vieną formulės skaičių telefonu, nors paprastai tokie dalykai derinami raštu. Pokalbis užtrunka vos minutę, bet segtuvas tuo metu lieka be priežiūros ant priimamojo stalo.

Per tą minutę Dovydas įslenka pro šonines duris ir pakeičia segtuvą. Tikroji formulė dingsta, vietoj jos – dokumentas su uždrausta medžiaga, kurios ES neleidžia naudoti nuo praėjusių metų.

Emilija įeina į posėdžių salę. Rūta išplėšia segtuvą jai iš rankų.

— Čia ingredientas, uždraustas visoje Bendrijoje, – sušunka ji, kilstelėdama lapą. – Tai sugriautų mūsų licenciją ir reputaciją.

Paleidžiamas vaizdo įrašas. Matosi, kaip Dovydas keičia segtuvą. Salėje stoja tyla.

Dominykas atsisuka į Emiliją. Kambaryje – vokiečių investuotojo atstovas, atvykęs būtent šiai pristatymo dienai, o telefonas ant stalo jau vibruoja: žinia iš licencijavimo tarnybos apie planuojamą patikrinimą. Jei dabar viešai pripažins, kad kaltas jo paties operacijų vadovas, o ne naujokė asistentė, kompanija atrodys pažeidžiama pačiu blogiausiu metu, ir investuotojas gali trauktis dar prieš pasirašydamas sutartį.

— Jūs palikote konfidencialų dokumentą be priežiūros. Dėl jūsų neatsargumo ši krizė išvis tapo įmanoma, – ištaria jis, nors žino, kad tai neteisinga, ir pats jaučia, kaip balsas jam svetimas.

Emilijos balsas sudreba.

— Jūs ką tik matėte, kad buvo sąmokslas, o kaltinate mane.

Ji išeina iš pastato ir tik lauke paleidžia ašaras. Užsideda ausines ir skambina vyrui – devinta valanda dar nesuėjo, bet jai reikia išgirsti jį dabar, ne pagal grafiką.

— Man pakišo spąstus. Įrodė, kad esu nekalta, bet viršininkas pasakė, kad palengvinau ataką.

Kitame laido gale Dominykas sumirksi. Jis stovi ant balkono, ausinių šįkart neužsidėjęs, telefoną laiko tiesiai prie ausies. Balsas iš ragelio be metalinio prieskonio, be duslumo – ir tas balsas netikėtai nuskamba lygiai taip, kaip prieš valandą jo paties lūpose skambėjo kaltinimas, tik dabar – iš kitos pusės.

— Jis… per daug išdidus, – ištaria jis lėtai, bet mintys jau nebe apie viršininką. – Jei neįvertino tavęs – vadinasi, aklas.

— Tu visada mane supranti, Domai.

Dominykas nutraukia skambutį ir stovi nejudėdamas. Paskui atsidaro sutarties skenuotą kopiją telefone – jis niekada jos neištrynė – ir surenka Emilijos telefono numerį iš personalo sistemos. Sutampa iki paskutinio skaičiaus su numeriu, kurį jis surenka kas vakarą devintą valandą. Jis dar kartą patikrina datą notariniame akte – tos pačios žiemos savaitė, tas pats Ukmergės gatvės biuras. Ranka, kuria jis laiko telefoną, sustingsta.

— Negali būti, – sako jis pats sau. Bet skaičiai nesikeičia, kad ir kiek kartų juos sudėliotum.

Tą naktį Antanas pasikviečia anūką.

— Ta mergina gynė mane, nežinodama, kad galiu būti bet kas. O tu negali apginti jos net po to, kai viskas įrodyta?

— Aš ją jau atleidau… – Dominykas nutyla, žiūrėdamas į telefoną rankoje. – Seneli. Aš, rodos, žinau, kas ji.

Jis parodo Antanui sutarties nuotrauką ir numerį. Senelis ilgai žiūri, paskui atsilošia fotelyje ir nusijuokia, mostelėdamas lazdele į palubę, tarsi ten kas nors būtų sumaniai suplanavęs visą šitą istoriją.

Kitą rytą Emilija grįžta į darbą, nusiteikusi rašyti atsistatydinimo pareiškimą. Dominykas paprašo jos likti po darbo ir paduoda kavos puodelį – juodą, be cukraus, kaip jis pats geria.

— Turiu tau ką parodyti, – sako jis ir padeda ant stalo sutarties kopiją bei savo telefoną, ekrane – skambučių istorija, kurioje kas vakarą, devintą valandą, per tris mėnesius vardas „Emilija“.

Emilija žiūri į ekraną ilgai, nespėja net kvėpuoti.

— Domas… tu?

— Berno – mano motinos pavardė. Nenorėjau, kad notarė mane atpažintų. O tu – tu visą šį mėnesį nešiojai man sumuštinius ir manei, kad aš tavęs nepastebiu.

— Aš maniau, kad tu – kitas žmogus. Tas žiemos balsas buvo toks duslus, toks svetimas visam kitam…

— Tą žiemą sirgau bronchitu tris savaites. Balsas grįžo į savo vagą tik pavasarį – bet mes juk kalbėdavomės tik per ausines, kur ir taip viskas skamba metališkai. Aš irgi nesusidėjau vieno su kitu. Buvau aklas ne tik dėl Dovydo.

Ji nusijuokia pro ašaras, o jis atsargiai paima jos ranką.

— Ar senelis jus privertė atsiprašyti? – paklausia ji, bet lūpų kampučiuose jau brėkšta šypsena.

— Ne. Bet jis mane privertė pagaliau pažiūrėti į tave, o ne tik klausytis.

Jie pradeda daugiau kalbėtis – ir dabar jau žinodami, kas yra kas. Po kelių savaičių ji išgelbsti vokiečių investuotoją per verslo vakarienę – vyras alergiškas jūros gėrybėms, o padavėjas kaip tik neša lėkštę su krevetėmis. Ji sustabdo jį, pasiūlo alternatyvą, o investuotojo žmonai įteikia lininę skarelę, pirktą turgelyje prie Halės – ši suspindi.

Po to Dominykas padovanoja Emilijai gintarinę apyrankę. Sidabras ir maži, šilto medaus spalvos akmenėliai – tą pačią, kurią prieš metus užsakė paštu savo žmonai, nežinodamas nė jos veido.

Rūta mato apyrankę ant Emilijos riešo ir supranta, kad laikas baigėsi. Apie santuoką ji sužinojo prieš pusmetį visai netyčia – tvarkydama Antano seno biuro archyvą pagal jo paties prašymą, tarp senų sutarčių aptiko voką su santuokos liudijimo kopija ir nepažįstamu moters vardu. Ji jį pasiliko sau, niekam nepasakiusi, tikėdamasi kada nors panaudoti prieš tą, kuri atėmė jos vietą. Dabar ta moteris stovi prieš ją su apyranke ant riešo, ir laikas veikti baigiasi.

Ji paskambina Dovydui.

— Paskutinis šansas. Jei dabar nesustabdysim, po savaitės ji bus valdyboje, o aš – lauke. Atvesk ją į viešbutį, panaudok raminamąją medžiagą, padaryk nuotrauką. Ir ne tik nuotrauką.

Rūta pasiunčia Emilijai užduotį – neva skubiai paimti dokumentus iš partnerio kambario viešbutyje „Neringa“. Emilija nieko neįtardama nueina. Kambary oras saldus – elektrodozatorius skleidžia levandų kvapą, bet kažkas jame plaukoja, per sunkus. Ji pastebi Dovydą, stovintį už durų.

— Gulkis, – sušnypščia jis. – Greitai baigsim.

Emilija griebia telefoną ir spaudžia balso žinutę Dominykui: „Viešbutis Neringa, 312 kambarys, Dovydas…“ Kūnas jau atsileidžia, pirštai nebeklauso.

Dominykas įsiveržia su apsauga po kelių minučių. Randa Dovydą su fotoaparatu rankose, o Emiliją – pusiau be sąmonės ant lovos. Po valandos policija įeina tiesiai į Rūtos kabinetą.

— Dėl asistentės? Dėl kažkokios mergiūkštės? – rėkia ji, kol ant riešų spragsi antrankiai.

— Dėl sukčiavimo, persekiojimo ir pavojaus gyvybei, – atšauna Dominykas. – Ir dėl liudijimo, kurį laikei paslėpusi pusmetį.

Emilija atsigauna Santariškių ligoninėje. Prie lovos sėdi močiutė Morta, įsikibusi rožinio, ir Antanas su lazdele. Kambario kampe – advokatas su rudu segtuvu.

— Ponia Vaitkiene, – prabyla jis, – jūsų santuokos liudijimo kopiją mes radome tarp Rūtos daiktų. Ji ją paėmė iš Antano archyvo prieš pusmetį ir slėpė.

— Tai mes visą laiką buvome susituokę teisėtai… – pravėrusi akis ištaria Emilija.

Dominykas paima jos ranką.

— Ne tik teisėtai. Aš dabar tai žinau ne tik iš popieriaus. Bet noriu, kad liktum ne dėl sutarties, o todėl, kad pati taip nusprendi.

Po metų sode prie ežero Trakuose jie vėl sako „taip“. Be kaukių, be skubėjimo, be ausinių, be svetimų pavardžių. Antanas mojuoja lazdele, Morta braukia ašarą. Fotografas spragsi, o nuotrauka pagaliau ryški – tai pirmas kartas, kai jie abu žiūri vienas į kitą, žinodami visą tiesą nuo pat pradžių.

Ant sienos jų namuose kaba ta pati gintarinė apyrankė. Kai kas nors iš svečių paklausia, iš kur ji, Emilija tik nusiima ją nuo vinelės, užsisega ant riešo ir grįžta prie stalo – be jokio paaiškinimo, nes Dominykas jau pila jai arbatą ir keičia temą.