Skandalas Vilniaus savivaldybėje, kuris turėjo ją sunaikinti

2007 metais Rasai Petraitytei buvo dvidešimt treji, ir ji dirbo praktikante Vilniaus miesto savivaldybės spaudos skyriuje. Paprasta mergina iš Fabijoniškių, slaugytojos duktė, ką tik baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Svajojo apie darbą televizijoje, o kol kas virdavo kavą ir spausdino pranešimus spaudai trečiame biuro pastato aukšte prie Konstitucijos prospekto.

Mero pavaduotojui buvo penkiasdešimt vieneri. Vedęs, du suaugę vaikai, veidas, žinomas iš kiekvieno vietinės televizijos žinių laidos. Būtent jis ją pastebėjo. Būtent jis kviesdavo ją į kabinetą kavos, kai sekretorė išeidavo pietų pertraukos. Romanas truko aštuonis mėnesius ir baigėsi taip, kaip baigiasi tokios istorijos — kažkas rado žinutes jo antrame telefone.

Tik šįkart tai nesibaigė tyliu atleidimu ir tylėjimu. Pavaduotojo žmona paskambino į vietinį laikraštį. O laikraštis, užuodęs sensaciją, iš to padarė karą.

Tris savaites Rasos nuotrauka — ištraukta iš jos pačios paskyros socialiniame tinkle, kur ji pozavo paplūdimyje Kroatijoje — kabojo vietinio dienraščio pirmame puslapyje. Antraštė skelbė: „Praktikantė, kuri apsuko galvą vicemerui". Miesto radijas dėl to darė rytmečio laidas. Anoniminiai komentatoriai po straipsniais rašė dalykus, kurių nepakartotų net jų pačių motina.

Žmonės, kurie niekada nebuvo pratarę Rasai nė žodžio, turėjo nuomonę apie jos suknelę, jos makiažą, jos „moralę". Kaimynė iš laiptinės nustojo sveikintis. Kepykloje ant kampo pardavėja pritildavo balsą, kai Rasa užeidavo pirkti bandelių, ir žiūrėdavo į ją taip, tarsi skaičiuotų jos nuodėmes.

O vicemeras? Viešai atsiprašė žmonos, interviu regioninei televizijai, drebančiu balsu ir nosine rankoje. Trims mėnesiams paliko pareigas. Paskui grįžo — ne į savivaldybę, o į miesto įmonės valdybą, su alga, kuri nesumažėjo nė centu.

Rasą atleido tą pačią dieną, kai istorija paaiškėjo. Be įspėjimo, be išeitinės išmokos — „dėl pasitikėjimo, būtino pareigoms atlikti, praradimo", kaip parašyta popieriuje, kurį jai padavė pasirašyti per stalą, be jokio atsisveikinimo.

Ji negalėjo susirasti naujo darbo. Išsiuntinėjo CV į trylika redakcijų Vilniuje ir Kaune. Atsakė viena, kad atsisako. Galiausiai įsidarbino skambučių centre pasivadinusi kitu vardu, nes tikrasis sukeldavo juoką mokymų salėje.

Motina pirmus du mėnesius po atleidimo miegojo jos kambaryje. Bijojo palikti dukrą vieną per naktį. Rasa vėliau sakys, kad tuo metu skaičiuodavo aukštus daugiabučių, pro kuriuos praeidavo, ir galvodavo, kiek reikia lipti aukštyn.

2009 metais ji išvyko. Ne į Vilnių — ji jau ir taip buvo Vilniuje — o iš Lietuvos apskritai, į Vieną, kur niekas neskaitė Lietuvos laikraščių. Dirbo kavinėje prie Naschmarkt turgaus, plovė indus, mokėsi vokiečių kalbos iš vadovėlio, nusipirkto sendaikčių turguje. Įstojo į neakivaizdines socialinės psichologijos studijas Vienos universitete. Ketverius metus beveik nekalbėjo su žurnalistais, neatsakinėjo į buvusių pažįstamų iš Vilniaus žinutes, neturėjo jokių paskyrų socialiniuose tinkluose savo tikru vardu.

Lūžis įvyko 2013 metais, visiškai atsitiktinai. Ji perskaitė laikraštyje apie septyniolikmetį vaikiną iš Kauno, kuris pasikorė garaže po to, kai jo nuogos nuotraukos, kadaise nusiųstos merginai, apskriejo visą mokyklą ir vietines grupes socialiniame tinkle. Rasa tuo metu sėdėjo Vienos virtuvėje su atšalusiu kavos puodeliu ir galvoje sukosi viena mintis, nuo kurios negalėjo atsikratyti: jis neišgyveno to, ką aš išgyvenau.

Į Vilnių ji grįžo po metų. Ne tam, kad kerštautų — tam, kad pagaliau prabiltų savo balsu, pirmą kartą nuo tada, kai visa istorija prasidėjo. Parašė ilgą tekstą nuomonių žurnalui, kuriame aprašė ne romaną, o tai, kas atėjo po jo: medžioklę, darbo praradimą, motiną, miegančią ant čiužinio šalia jos lovos. Tekstą per savaitę perskaitė kelios šimtai tūkstančių žmonių.

Po metų ji stovėjo TEDx konferencijos scenoje Vilniuje su kalba pavadinimu „Gėdos kaina, kurios nepasirinkau". Pasakė tiesiai: pavadino save viena pirmųjų viešo interneto epochos susidorojimo aukų Lietuvoje, kai žodis „patyčios internete" dar nebuvo kasdienio žodyno dalis. Paprašė klausytojų vieno dalyko: kad prieš dalindamiesi kažkieno nuotrauka su parašu, jie paklaustų savęs, ar žmogus kitoje ekrano pusėje kartais nestovi ant krašto.

Šiandien Rasai keturiasdešimt dveji, ji vadovauja fondui, kuris padeda paaugliams, nukentėjusiems nuo patyčių internete — važinėja po mokyklas nuo Vilniaus iki Panevėžio, kalbasi su vaikais, kurie gavo tai, ko ji pati niekada nenorėjo gauti: nepažįstamų žmonių auditoriją, pasiruošusią teisti.

Šių metų rugsėjį, praėjus vienuolikai metų nuo atleidimo, ji gavo laišką iš savivaldybės — naujas meras, išrinktas prieš dvejus metus, norėjo oficialiai atsiprašyti ir pasiūlyti bendradarbiavimą kuriant miesto patyčių prevencijos programą. Rasa laišką perskaitė du kartus, paskui atidarė rašomojo stalo stalčių, išėmė aplanką su prieš metus surinktais dokumentais — darbo pažymėjimą su antspaudu „pasitikėjimo praradimas" — ir įdėjo jį į voką kartu su trumpu atsakymu.

Parašė, kad mielai pasikalbės apie programą mokykloms. Bet paprašė ir vieno dalyko: kad jos buvusios pareigybės bylose atleidimo priežastis būtų pataisyta atitinkamai tiesai — sutarties nutraukimas nenurodant tikrojo pagrindo. Ji nenorėjo atsiprašymo laikraštyje. Norėjo vieno dokumento, kuriame jos pavardė pagaliau reikštų ne gėdą, o faktą: kad ji ten dirbo ir kad išėjo be kaltės.

Po trijų savaičių ji gavo naują darbo pažymėjimą, pasirašytą dabartinio mero. Įdėjo jį į tą patį aplanką, šalia seno. Uždarė stalčių ir nuvažiavo į susitikimą su aštuntokais Fabijoniškėse, už dviejų kvartalų nuo daugiabučio, kuriame ji užaugo.