Šuo, kuris bėgo paskui mikroautobusą per Žemaitijos tiltą

Petras Baltrušaitis žiemą į ledą važiuodavo retai — mėgo liepą ir rugpjūtį, kai saulė šildo, o lydekos imasi geriau. Bet sausio pirmąją savaitę, kai atlydis vėl pavertė Platelių ežerą tvirtu stiklu, jis nebeištvėrė. „Pasišaldysiu veidą, ir gana“, — pagalvojo ir penktą valandą ryto, kol žmona Rasa su dviem vaikais miegojo antrą sapną, susikrovė į Opel Astra meškerykotes, gręžtuvą ir du maišelius sumuštinių su sūriu. Niekam nepasakė — žinojo, kad Rasa pasakys tą pačią frazę kaip ir visada: „Vėl tave tas ežeras šaukia vietoj to, kad padėtum man su švente.“

Keliukas iki ežero buvo tuščias. Net ir užkietėję meškeriotojai, matyt, pasirinko sėdėti namie prie šaltienos ir žiūrėti televizorių, o ne stovėti dvidešimties laipsnių šaltyje. Petrą tai net pradžiugino — mažiau konkurentų, daugiau žuvies jam vienam.

Praėjus porai valandų, kai jis jau buvo išsigręžęs tris properšas ir ištraukęs kelis ešeriukus, prie krašto pastebėjo judesį. Iš eglynų pakraščio, atsargiai dairydamasis, ant ledo išėjo didelis, nešukuotas šuo. Pilvas įsmukęs, šonkauliai matomi per purviną kailį, akyse — baimė, kuri būna tik tokių gyvūnų, kuriuos kažkas kažkada paliko. Šuo nedrąsiai prisiartino, uodegą judino šykščiai, kaip tas, kuris bijo, bet vis tiek tikisi.

„Namų šuo buvai, aišku“, — pagalvojo Petras. Laukinis būtų pabėgęs į mišką iš karto, o šis liko stebėti, kaip žmogus traukia iš skylės žuvį po žuvies, ir kiekvieną kartą atsargiai vizgindamas uodegą, tarsi džiaugdamasis kartu.

Sumuštinius Petras pasidalijo per pusę — gerai, kad Rasa niekada nesiskaičiuoja, kiek duonos sumuštiniams uždeda. Prie termoso su arbata šuo tik pauostė ir nusigręžė — gėrimas jam nepatiko.

Problema iškilo, kai Petras susikrovė daiktus ir ruošėsi namo. Šuo nesiruošė eiti nei į vieną pusę, sukinėjosi aplink automobilį. Petras pastovėjo, pasvarstė — augintas šuo namuose jo planuose nebuvo, be to, ir Rasa, ir vaikai gali nesutikti. Nutarė tiesiog išvažiuoti.

Kai automobilis pajudėjo keliuku per medinį tiltą link Žemaičių Kalvarijos pusės, šuo pasuko pakele, lėtai bet atkakliai bėgdamas per purviną sniegą. Petras pirmas minutes stebėjo per galinio vaizdo veidrodėlį, tada nusprendė nesižvalgyti ir žiūrėti tik į kelią. Praėjus porai minučių neištvėrė — pažvelgė atgal. Šuo, nors ir išvargęs, nesiliovė bėgti, atsiliko, bet nepasidavė.

Petras atsiduso ir stabdė.

Kai privažiavo prie namų Plungėje, kieme jau buvo visa šeima — Rasa su vaikais Mariumi ir Guste tik baigė pusryčiauti ir išėjo lipdyti sniego senio. „Tai kaip, didelis šiandien laimikis?“ — pasiteiravo Rasa, pamačiusi vyro automobilį. „Žuvies nedaug, bet vieną stambų egzempliorių pagavau“, — nusijuokė Petras ir atidarė galines duris.

Šuo neryžtingai iššoko, apsidairė, uodegą sukrutino.

Per porą savaičių dvejonių, ar šunį laikyti, neliko. Gyvulys, gavęs keistą vardą Ešerys, jau buvo visiškai įsikūręs kieme, leido vaikams ant jo joti, saugojo kiemą nuo svetimų. Veterinaras patvirtino — šuo sveikas, tik labai išsekęs, bet šeimos valgiu per mėnesį atsigavo taip, kad kaimynai klausinėjo, ar tai ne kitas gyvulys.

Bet istorija tuo nesibaigė.

Praėjus dviem mėnesiams, kovo viduryje, Petras su Ešeriu ėjo pasivaikščioti palei Babrungo upę, kai priešais pasirodė moteris su vežimėliu. Šuo sustingo, suurzgė, bet nenuleido žvilgsnio nuo moters. Moteris, apsirengusi gerokai per šiltai tokiam orui, sustojo ir ilgai žiūrėjo į Ešerį.

— Atleiskite, — pasakė ji netvirtu balsu. — Tai ne Bimas? Mes jį praradome gruodį, pabėgo per audrą prie Platelių. Tėvas tada sakė, kad jis turbūt įlūžo į polaidžio properšą, tai ir neieškojom toliau, tik aplink Platelius keliavom. O čia, pasirodo, Plungė visai šalia…

Vyriškis, atbėgęs iš gretimo kiemo — pasirodė, Vytas, moters vyras — pasilenkė, pašaukė:

— Bimai!

Šuo krūptelėjo. Nosis krustelėjo, akys sumirksėjo, kaip kai prisimeni kvapą iš kažkur toli. Jis žengė žingsnį Vyto link, uostė jo delną, tada ranką, tarsi tikrindamas, ar tikrai tai tas pats žmogus. Moteris atsiklaupė, ištiesė rankas — šuo priėjo, leido apkabinti kaklą, net uodegą pavizgino.

Tada atsigręžė. Pažiūrėjo į Petrą, stovintį nuošaliau, ir liko stovėti pusiaukelėje tarp jų — nei visiškai prie Vyto, nei visiškai prie Petro.

— Jūs tikri, kad tai jūsų šuo? — paklausė Petras, nurydamas seiles, nejausdamas nei pykčio, nei baimės, tik aiškų norą suprasti teisybę.

— Tikri. Antakis juodas, ausis kairė nuleista, žymė ant šono — mašinos sukandžiota, kai buvo šuniukas. Pažiūrėkite.

Petras pažiūrėjo. Žymė buvo. Juodas antakis buvo. Ausis, tikrai, nulenkta.

Jis atsisėdo ant suolelio prie tako, pasikvietė šunį. Ešerys-Bimas priėjo lėtai, sustojo per žingsnį, žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą, laukdamas, ką žmonės nuspręs.

— Girdi, Vytai, — pasakė Petras, žvilgtelėjęs į savo delnus, tada vėl į šunį. — Aš tą šunį radau ant Platelių ledo, pusmirtį, badu numirusį, nuo sausio. Vaikai jį pamilo. Bet jeigu jis jūsų — jis jūsų. Pirma teisė — tavo, antra — ne mano.

Vytas sutriko, nemokėjo iš karto atsakyti. Moteris vėl apkabino šunį, nekalbėjo, tik glostė jam nugarą ilgais judesiais.

Petras pasiūlė: — Vežkite namo, duokit porą dienų. Jeigu jis pats pasirinks pas jus pasilikti — gerai. Jeigu atbėgs atgal pas mus — tada jau jūs patys sprendžiat, ar leisit jam būti pas mus. Aš vaikų neapgaudinėsiu ir nesivarysiu su tavimi į teismą dėl šuns.

Taip ir padarė. Ešerį — Bimą — pasiėmė Vytas su žmona, nuvažiavo į savo namus Žemaičių Kalvarijoje. Petras su vaikais tris dienas vaikščiojo apsiniaukę, Guste net nenorėjo lipti sniego senio toliau statyti, nes „kam, jeigu Ešerio nebėra“.

Ketvirtą dieną, apie šeštą vakaro, kieme pasigirdo kažkas smarkiai trankant lentinius vartus iš vidinės pusės ir skardus lojimas. Petras išėjo prie vartų — ant tako stovėjo Vytas, o prie kojų, uodega mušdamas per blauzdas, — Bimas, murzinas, pavargęs, žydrą pavadėlį nusitempęs iki žemės.

— Atbėgo nuo mūsų trečią dieną, — pasakė Vytas, žemyn žiūrėdamas į savo nušiurusius batus. — Perlaužė pavadėlį pusiau, kai šoko per tvorą. Atsekė iki jūsų gatvės, aš su automobiliu paskui jį sekiau, kad neatsitiktų nelaimė ant kelio. Žmona verkia, bet supranta. Jis jūsų pasirinko. Laikykit jį, tik… galima retkarčiais pasižiūrėti ateiti?

Petras paspaudė Vytui ranką, pasikvietė šunį vardu — tikru, naujuoju vardu, Ešeriu. Šuo įlėkė į kiemą, uodega partrenkė ant sniego stovėjusį kibirą su ledo gabalais, apibėgo ratą aplink sniego senį, kurį Guste per tas dienas pabaigė viena, ir sustojo prie vaikų, laukdamas, kad kas nors pagaliau pradėtų žaisti.