Laimingos santuokos, kaip sakoma

Aš gyvenu Panevėžyje, eilinio namo bute Respublikos gatvėje, kur dažai ant palangių jau seniai nutrupėję ir niekas tuo nesirūpina. Mano vardas Rasa Baranauskienė, man keturiasdešimt aštuoni, ir iki pernai spalio galvojau, kad turiu geras vedybas. Ne laimingas, bet geras. Stabilias. Tokias, dėl kurių nesiskundi, nes skųstis beprasmiška.

Visa prasidėjo nuo obuolių pyrago.

Mūsų vestuvių diena buvo antradienis. Aš atsikėliau septintą, kvepėjo cinamonas ir sviestas virtuvėje, orkaitė įjungta. Tešlą laikiau ruošusi tris valandas, nes Algis — mano vyras, keturiolika metų dirbantis savivaldybės komunalinėje tarnyboje, rankos tokios šiurkščios, kad kartais net pamiršdavau, kokios jos buvo kažkada švelnios — labiausiai mėgo pyragą su storesne plutele. Aš dariau tai jam. Dariau jau metų metus, be jo padėkos.

Jis grįžo pusšeštos, prie durų nusiavė darbo batus, nuėjo į virtuvę, atsisėdo ir įsijungė televizorių. Jokio „labas", jokio žvilgsnio į pyragą, kuris jau stovėjo ant stalviršio, apjuostas kaspinu. Žvakučių nebuvau pirkusi — žinojau, kad jis tai pavadintų „nesąmone".

Jis suvalgė bulvių košę, tada salotas, o paskui paėmė gabalą pyrago, akys nenukrypusios nuo ekrano.

— Algi, — pasakiau. — Atsimeni, kokia šiandien diena?

Jis trumpam pažvelgė. — Antradienis.

— Mūsų vestuvių diena.

Jis linktelėjo, kramtydamas. — A. Tai sveikinu.

Jokios dovanos. Jokio bučinio. Nieko.

Po vakarienės uždengiau pyragą rankšluosčiu ir nunešiau kaimynei. Ona, gyvenanti greta, prieš dvi savaites su pasididžiavimu rodė naujus auskarus — jos vyras specialiai užsakė juos jubiliejui pas juvelyrą Respublikos gatvėje. Tada tik nusišypsojau ir pasakiau, kad kiekviena santuoka turi savo įpročius. Dabar stovėjau jos tarpduryje su pyragu, kurio niekas nenorėjo švęsti, ir net negalėjau prisiminti, kada Algis man paskutinį kartą ką nors dovanojo.

Kai sugrįžau, jis jau gulėjo lovoje, televizorius tyliai mirgėjo. — Aš tau daugiau nieko neprisiminsiu, — pasakiau tamsoje. — Nei datų, nei jausmų. Jokio atsakymo. Arba jau miegojo, arba apsimetė. Jau nebesvarbu buvo.

Kitą dieną paskambino mūsų sūnus Tomas. Jis atvažiavo tą savaitgalį su žmona Agne, vedę pusmetį, ir aš tikrai nežinojau, ar jie laimingi, ar tik įpratę vienas prie kito.

Pagaminau sodrų pietus. Algis, kaip įprasta, sėdo stalo galvoje, o prie Tomo jis visada tapo kiek užtikrintesnis, tarsi reikėtų papildomai įrodyti, kas čia šeimininkas. Kalbėjome ramiai. Tomas pasakojo apie darbą inžinerinių sistemų įmonėje Kaune. Agnė kalbėjo mažai.

Kai padėjau ant stalo obuolių pyragą su traškia plutele, Algis atsilošė ir nusišypsojo. — Mūsų mama tik pyragus moka kepti. Kaip sena kaimietė. Dabar visi maistą užsisako, o ji dar tešlą minko. Tomas nusikvatojo kartu. Agnė akivaizdžiai susigūžė. Man dusulys suspaudo gerklę, norėjau sėsti, bet kojos atrodė prikibusios prie grindų. Iš šalies, matyt, atrodė, kad tiesiog susimąsčiau.

— Beje, — pasakiau, — iš to pyragų pinigų nupirkom naują šaldytuvą. Ir ne tik jį. Metų metais pardaviau pyragus kolegėms darbe, slaugos tarnyboje, o pinigai iškart keliavo į bendrą biudžetą.

Algis numojo ranka. — Nagi, tai buvo tik juokas.

— Aš ne.

Jis gūžtelėjo pečiais, paėmė dar gabalą pyrago ir pradėjo pasakoti apie vakaro futbolą. Tomas tuoj pat įsitraukė. Agnė tylėjo.

Plaudamos indus prie kriauklės, Agnė, nepakeldama akių, pasakė: — Tomas anksčiau taip pat darė. Aš jam iškart aiškiai pasakiau, kur yra riba. Nuo to laiko žodžius renkasi atsargiau. Nieko neatsakiau, bet jos žodžiai visą naktį skambėjo galvoje.

Guliau prie Algio, žiūrėjau į jį miegantį, pravira burna, didelės darbo rankos ant antklodės. Pažinojau kiekvieną randą ant tų rankų. Ir tada pirmą kartą taip aiškiai pagalvojau: galbūt jis čia gyvena tiesiog iš įpročio. Galbūt aš jam nebe žmona, kurią myli, o moteris, kuri verda, skalbia, paruošia stalą. Ta mintis giliai įdūrė. Atsiguliau ant nugaros ir vertėjau save galvoti apie rytdienos pirkinius.

Naujuosius sutikome su Tomu, Agne ir kaimynais — Ona ir jos vyru Vytu. Virti pradėjau dieną anksčiau. Iki vėlyvo vakaro buvau virtuvėje: mišrainę, vyniotinius, kotletus, keptą kalakuto roladą ir didelį grietinėlės tortą su miško uogomis. Net Ona neslėpė susižavėjimo.

Algis atkimšo šampaną, pilstė taurėse, pasakojo anekdotus. Su svečiais mėgo vaidinti svetingą šeimos galvą. Paprastomis dienomis jo svarbiausias pašnekovas buvo televizorius.

Prie stalo buvo šilta ir atsipalaidavę. Net pradėjau manyti, kad per daug prisigalvojau. Galbūt mūsų santuoka tokia kaip tūkstančiai kitų. Barniai — normalu, taip būna beveik visiems.

Bet po valandos Algis įsipylė sau dar taurę, dirstelėjo per stalą ir pasakė, garsiai, su tuo tipišku šypsniu: — Žinot, aš su Rasa gyvenu jau daug metų grynai iš įpročio. Ji man kaip senas fotelis. Mesti gaila, bet sėdėti jame jau nebe taip patogu.

Jis nusikvatojo. Ona pravėrusi burną sustingo. Vytas akimirksniu ėmė labai dėmesingai tyrinėti tapetų raštą. Agnė sučiaupė lūpas. Tomas pritariamai kvatojo.

Tą akimirką supratau visą tiesą. Tėvas ir sūnus buvo stulbinamai panašūs. Agnė savo vyrą laiku pastatė į vietą. O aš metų metais rinkausi tylėti. Pirštai pradėjo tirpti. Balsai aplink tolo. Pažvelgiau pro langą, į lietų ant stiklo, ir pajutau kažką neįprastai lengva. Ne laimę — palengvėjimą. Pečiai nusviro, pažįstamas spaudimas krūtinėje dingo. Supratau: jis nepasakė nieko naujo. Tiesą jau seniai žinojau. Jis tiesiog niekada nebuvo to pasakęs garsiai.

Pažvelgiau į savo vyrą. — Dėkoju, Algi. Dėkoju už nuoširdumą. Dabar mano eilė būti nuoširdžiai.

Jis sustingo. Tomas taip pat nutilo. Agnė, Ona ir Vytas žiūrėjo į mane, laukdami.

— Po švenčių kreipsiuosi dėl skyrybų ir turto padalijimo. Butas, vasarnamis Anykščiuose, automobilis — visa bus padalinta, kaip numato įstatymas. Dėkoju, kad padėjai man apsisprėsti.

Prie stalo nukrito sunki tyla. Algis neramiai pasislinko kėdėje. — Ką tu sakai? Tai buvo tik juokas!

Pažvelgiau į jo veidą, kadaise tą, kurį mylėjau, į jo stambias rankas apjuosusias taurę. — Juokauk kiek norisi. Bet nuo šiol be manęs.

Atsistojau ir išėjau iš kambario. Gerklėje strigo gumulas, bet verkti nenorėjau. Už nugaros girdėjau susijaudinusius balsus, bet jau nebesiklausiau. Nebesvarbu buvo.

Žodžiai neliko tuščiais žodžiais. Tuoj po švenčių sutvarkiau skyrybų dokumentus pas advokatą Respublikos gatvėje. Pirmas savaites gyvenau pas Oną, tada išsinuomojau mažą butą arčiau darbo. Ten buvo neįprastai tylu, bet pirmą kartą per daugelį metų nejutau nuolatinio sunkumo — to, kurį tiek ilgai nešiau, kad maniau, jog jis tiesiog priklauso man.

Algis pirmiausia skambino man, tada Tomui. Vis tas pats pasakojimas: tai buvo tik netinkamu metu pasakytas juokas. Jis stengėsi atsiprašyti, bet aš nebuvau pasirengusi priimti atsiprašymo.

Tomas ilgai mėgino mane įkalbėti sugrįžti pas tėvą. Supyko, sakė, kad santuokos nesugriauna dėl vienos pastabos. Nesiginčijau. Aiškinti, kad ta pastaba buvo tik paskutinis lašas po daugelio metų žeminimo, nebuvo prasmės. Kas norėjo supras, ir taip suprato.

Prieš vasarą Agnė taip pat paliko Tomą ir išsikėlė pas motiną į Panevėžį. Ji sakė, kad nebegalėjo pakęsti jo šiurkštumo. Išgirdusi tai, nenustebau. Vaikai dažnai perima tėvų įpročius, nė nepastebėdami to patys.

Ieškojau naujo būsto, šįkart tik savo vardu — Ramygalos gatvėje, su vaizdu į eglynų juostą, o ne į mirksintį televizorių. Spyną pakeičiau dar prieš persikraustymą, nors rakto niekam nereikėjo. Tai buvau padariusi sau.

Trečiadienio popietę, praėjus beveik metams po to lemtingo obuolių pyrago, sėdėjau prie virtuvės stalo su turto padalijimo aktu priešais, byla dar atverta, notaro parašas sausas, bet vos savaitės senumo. Butas Respublikos gatvėje parduotas, pusė suma — penkiasdešimt penki tūkstančiai eurų — guli mano asmeninėje sąskaitoje. Vasarnamį gavo Algis, automobilį — aš. Jį iškart pardaviau ir dabar į darbą vykstu dviračiu.

Užverčiau aktą, įstūmiau jį į komodos viršutinį stalčių, tarp pasų ir pluošto nenaudotų atvirukų, ir uždėjau vandenį kavai. Pro virtuvės langą stebėjau eglių šakas Ramygalos gatvėje, linguojančias vėjyje, lapų žalsvą šlamesį pilko dangaus fone. Ant stalviršio gulėjo tešla naujam obuolių pyragui, šįkart tik man vienai, su tiksliai tokia plutele, kokia man patinka.