Mama be sąžinės

Buvau kažkur per konferencinį skambutį dėl naujo biurų pastato projekto Žvėryne, kai administratorius paskambino man į kabinetą. Vežimėlyje sėdinti moteris, sakė jis, tvirtina, kad ji mano mama – Eleonora. Vos nenusijuokiau. Mano mama mirė prieš penkiolika metų. Palaidojau tuščią karstą, apmokėjau antkapį, kiekvieną balandį nešiau baltas rožes. Bet tada administratorius pridūrė: „Ji turi medalioną. Viduje jūsų nuotrauka iš vaikystės. Sako, kad gimėte per audrą, kuri perskėlė seną klevą jos kieme.“

Man ėmė šalti kraujas. Tos istorijos niekas nežinojo, tik dėdė Albinas, kuris dingo prieš daugelį metų. Paprašiau padėjėjos atšaukti visus susitikimus ir išėjau iš posėdžių salės, širdžiai daužantis krūtinėje.

Prie vartų, degančioje liepos saulėje, sukumpusi sėdėjo pagyvenusi moteris apiplyšusiame vežimėlyje, kažkam iš kaimynų priklausančiame iš garažo. Gėlėtos suknelės apvadas aptraukęs dulkėmis. Batai nesuderinti – vienas rudas mokasinas, viena mėlyna sportinio stiliaus bateliukas. Bet medalionas ant kaklo… tą įlenkimą kampe pažinčiau iš tūkstančio. Nupirkau jai jį sendaikčių parduotuvėje Panevėžyje, kai man buvo devyni, už smulkius, uždirbtus pjaunant žolę kaimynams.

Priklaupiau prie vežimėlio ir pakėliau akinius nuo saulės. „Mama?“

Jos akys, apsiblaususios, bet degančios, prikibo prie manęs. Ji palietė man skruostą pirštais, kurie kvepėjo paprastu muilu ir mentoliu – tas pojūtis buvo toks pažįstamas, kad kažkas viduje subyrėjo. „Kaip tu paaugęs, Dovydeli. Toks, toks aukštas.“

Mano žmona Marija žiūrėjo pro antro aukšto langą. Dar negirdėjusi iš jos lūpų nė žodžio, pajaučiau, kaip temperatūra nukrito dvidešimčia laipsnių.

Tą vakarą viskas iškilo į dienos šviesą. Prieš du dešimtmečius persikėlus gyventi į Vilnių, mamą palikau Panevėžyje su dėdė Albinu, kuriam siunčiau pinigus jos globai kas mėnesį. Albinas man skambindavo ir pranešdavo tik tiek, kad neatvažiuočiau pats pasitikrinti. Tada atėjo skambutis dėl insulto, skubotos laidotuvės, uždaras karstas. Penkiolika metų tikėjau, kad ji mirusi, bet Albinas visą tą laiką kišenavo kiekvieną litą, vėliau euro centą, pardavė jos namą ir numetė ją valstybiniame globos namuose svetimu vardu. Ji išliko gyva vien dėl to, ką personalas prisimindavo jai paduoti. Penkiolika metų ji manė, kad sūnus ją paliko, kol vieną dieną per televiziją pamatė mano veidą reportaže apie nekilnojamojo turto bumą, ir jos rankos pradėjo drebėti. Kaimynas, senas jūrų pėstininkas Gediminas, surinko pinigų degalams ir keturias valandas vežė ją iki mano namų Antakalnyje.

Į namus ją nešiau pats, nesirūpindamas, kad dulkės tepa mano penkių tūkstančių eurų kostiumą. Sūnus Jonas, tada dešimtmetis, sustingęs stovėjo prieigose, žiūrėdamas į moterį, kurios nuotrauką buvo matęs tik ant mano naktinio stalelio. Ji palietė jo veidą taip pat, kaip prieš tai palietė mano.

Pirmieji Marijos žodžiai jai nebuvo „sveiki atvykusi“ ar „džiaugiuosi, kad saugi“. Ji pasakė: „Svečių namelyje yra atskiras įėjimas. Manau, taip bus geriausia visiems.“

Kitos dvi savaitės buvo lėtas karas. Pasikviečiau kardiologą, mitybos specialistę, kineziterapeutą. Mama ėmė priaugti svorio, atgavo spalvą veide, pradėjo šyptelėti. Jonas valandų valandas sėdėdavo klausydamasis jos pasakojimų, kaip aš kadaise bandžiau pasigaminti kartą ir tiesiai įvažiavau į kaimynų agrastų krūmus. Marija slysdavo pro atviras duris, veide – mandagaus pasibjaurėjimo kaukė. Jai nepatiko mamos šnekta, likusi iš Žemaitijos vaikystės, kai ji tarė „pajuodo“ vietoj „pajuoda“ ar panašūs tarmės žodžiai. Jai nepatiko, kad mama vadino mane „sūneliu“ prie verslo partnerių. Per vakarienę su svečiais Marija garsiai paskelbė: „Mes žiūrime į vieną gražią pensionato vietą Palangoje. Kur kas tinkamiau, ar ne?“

Mama tuo metu meldėsi prieš sriubą ir nepakėlė akių. Aš neatsakiau.

Tada viskas pasidarė negražu.

Vieną vakarą Marija ėmė šaukti, kad dingo jos močiutės deimantinė apyrankė. Sakė, palikusi ją ant tualetinio staliuko, o drabužinės durys buvo pravertos. Mama buvo vienintelė, kas tą koridorių lankė po pietų. Visi vakarienės svečiai atsigręžė.

Mama padėjo šakutę. „Aš niekada nebuvau tame namo gale. Buvau su Jonu terasoje.“

„Tiesiog… keista“, – pasakė Marija, palenkusi galvą.

Atsistojau. „Mano mama nėra įtariamoji. Peržiūrėsime visą namą.“

Po dviejų dienų apyrankė atsirado įklimpusi tarp kabineto sofos pagalvių – kambaryje, kur mama niekada nebuvo įėjusi. Marijos akys sumirksėjo, kai jai tai parodžiau, bet ji greitai susigriebė, murmėdama, kokia nerangi turbūt buvo tvarkdarė.

Turėjau tada pastebėti pavyzdį. Bet buvau išvargęs, kovodamas su priešišku įmonės perėmimo pasiūlymu ir žmona, kuri mūsų socialinį įvaizdį pavertė savo etatiniu darbu. Įsitikinau, kad Marija tiesiog prisitaiko.

Tikras smūgis atėjo po trijų savaičių, suvyniotas finansinių ataskaitų krūvoje. Mūsų Vokietijos investuotojas, Miuncheno fondas, buvo beveik pasirašęs sutartį, finansuosiančią naują ligoninės korpusą. Mano buhalterijos vadovas, tylus vaikinas vardu Tadas, įėjo į posėdžių salę su manila spalvos byla ir veidu, atrodančiu, kad nuryjo stiklo šukę. Jis pranešė apie keistus pervedimus iš šeimos patikos sąskaitos – pinigai nukeliavo į firmą popieriuje Kipre. Parašas ant leidimų, sakė jis, panašus į mano mamos.

Spoksojau į nuorašus. Kilpotas „E“ ir drebanti „S“ atrodė nerimą keliančiai panašūs į jos raštą – tas pats „E“ ir „S“ iš vienintelio laiško, kurį ji man kada rašė, pageltusio užrašų lapo, kuriame dėkojo už medalioną, kai man buvo dvylika. Tą laišką laikiau savo namų kabineto seife. Partnerio atstovas sustabdė pasirašymą ir davė man keturiasdešimt aštuonias valandas pasiaiškinti.

Tą vakarą stovėjau mamos kambario tarpduryje, laikydamas rankose popierius. Ji adė šaliką kaimynui Gediminui, o televizoriuje mirgėjo pamiršta „Kas? Kur? Kada?“ laida. Kambarys kvepėjo Kinder Baltos spirito mostimi, kurią ji buvo trinkusi ant riešų.

„Mama, ar prašei kieno nors pinigų?“

Ji žvairomis pažvelgė į ataskaitas, tada graibstė akinių ant naktinio stalelio – kairė rankovė suklijuota skotčiu. „Sūneli, aš nei balso pašto patikrinti nemoku. Tų skaičių niekada nemačiau.“

„Kažkas pasinaudojo tavo vardu.“

Ji neprašė pasigailėjimo. Tik užmerkė akis ir prispaudė medalioną prie lūpų. Tas mažas judesys plyšį padarė manoje krūtinėje.

Bet advokatai patarė ginti įmonę. Laikinai atitolinti ją nuo verslo. Ir aš, žmogus, pastatęs betoninį ir stiklinį imperiją, priėmiau silpniausią savo gyvenimo sprendimą. Paprašiau mamos pagyventi nuomojamame bute Žirmūnuose – „kol visa tai išsiaiškinsime“.

Ji nesiverkė. Tik linktelėjo galva vieną kartą ir sudėjo adatas į krepšį. „Pirmą kartą tave praradau, kai kažkas man pamelavo“, – pasakė. „Šį kartą mano paties sūnus mane praranda dėl įtarimo.“

Jonas stovėjo laiptų viršuje, beisbolo pirštinė kabojo rankoje. „Tu siunti močiutę lauk?“

„Tik trumpam, bičiuli. Tėčiui reikia kai ką susitvarkyti.“

Jis pažvelgė į mane taip, kaip mano tėvas kadaise žiūrėjo į vyrus, kurie jį nuvildavo. Tada nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris. Spragtelėjimas skambėjo garsiau nei bet kokie trenktos durys.

Bute buvo smėlio spalvos sienos ir vaizdas į automobilių stovėjimo aikštelę. Gediminas ir jo žmona atnešdavo apelsinų ir pridegusių bandelių iš „Maximos“ Žirmūnuose. Mama sėdėdavo prie lango, nykščio nagu braukdama medaliono kontūrą.

Tuo tarpu aš negalėjau užmigti. Parašai graužė mane. Pasiėmiau laišką iš seifo – seifo, kurio kombinaciją žinojo Marija. Žiauroje trečios nakties šviesoje darbo kambaryje išsidėliojau kopijuotus leidimus šalia originalaus laiško. Laiško „E“ turėjo būdingą atvirą kilpą, beveik atbulą trejetą, su nežymiu senos rankos drebėjimu. Pervedimų „E“ uždarė kilpą pernelyg stipriai, galutinis štrichas kabliu kilo kampu, kuriuo mamos ranka niekada nebraukė. Nesu ekspertas, bet pažiūrėjus į vieną popieriaus lapą ilgai, skirtumai pradeda atsiskleisti kaip kaulai.

Nunešiau abu dokumentus į Marijos kabinetą. Jos kopijavimo aparatas, „Canon imageRunner“, kurį ji primygtinai reikalavo pirkti savo „valdybos darbams“, turėjo dulkių sluoksnį stiklo skaitytuve – ne tiek, kad sugadintų dokumentą, bet tiek, kad liktų pilka žymė ant bet ko, priglausto prie stiklo. Palenkiau laišką prie stalinės lempos. Štai. Blanka pilka dėmė, tiksliai tokio pločio kaip skenerio juostelė, einanti palei viršutinį kraštą. Laiškas buvo kopijuotas čia, visai netoli.

Jonas davė man pirmą tikrą pėdsaką. Jis atėjo į virtuvę, kai ketvirtadienio rytą, pusė septynių, kepinau sudegusius skrebučius – dūmų detektorius jau dukart buvo suzirzęs – ir pasakė: „Tėti, aš mačiau Tadą išeinantį iš mamos kabineto. Tris kartus. Per savaitę. Sakė, kad jiedu, na, tvarko mokesčių reikalus. Bet dėdė Tadas atrodė, kad tuoj vems.“

Sekiau Tadą po darbo. Važiavau savo „Audi Q7“, kuris nėra labai nematomas automobilis Žirmūnuose, tad palikau jį prie „Maximos“ ir eidamas pastarąjį kvartalą pasiekiau pėsčiomis. Jo butas buvo antrame aukšte, tokiame tipiniame plytų name, kur šaldytuvas ūžia tiek, kad girdisi iš kiemo. Pro langą pamačiau ant stalo krūvą medicinos sąskaitų, prispaustą puodeliu su užrašu „Geriausio pasaulyje buhalterio apdovanojimas“. Prie šaldytuvo priklijuota nuotrauka jaunos moters su deguonies žarnele. Jo sesė. Įgimtas širdies defektas. Operacija, kaip sužinojau vėliau, kainavo 87 000 eurų, o jo draudimas padengė tik pusę.

Marija rado spaudimo tašką.

Tą vakarą, kai Tadas tebebuvo tariamame vėlyvame susitikime, kurį ji patogiai jam suorganizavo, savo pagrindiniu raktu atsidariau jo stalo stalčių. Kabančioje byloje, pažymėtoje „Patikos fondas – III ketv.“, radau atspausdintą Marijos nurodymą: sąskaitų numeriai, sumos, datos ir temos eilutė „Re: rašymo pavyzdys – naudoti laišką iš seifo“. Elektroninis laiškas pasirašytas jos asmeniniu adresu. Nufotografavau visą bylą, rankos tiek drebėjo, kad telefoną turėjau atsiremti į stalą. Tado šaldytuvas virtuvėje vis traukė per tylą.

Tada prisiminiau apyrankę. Ji pati ją paslėpė, statydama pirmą rėmą, kol antras net nebuvo pastatytas.

Radau ją savo virtuvėje, pusė vienuoliktos vakaro, pilstančią Pinot Grigio iš butelio, kainavusio daugiau nei mano pirmasis automobilis – 1989 metų „Žiguli“ su durelėmis, kurios iš vidaus neatsidarydavo. Pastūmiau telefoną per marmurinę salą. Jos laiško nuotrauka spoksojo į ją.

„Tu klastojai dokumentus. Papirkai darbuotoją. Pažemintas mano mamą.“

Ji gurkšnojo. Nė nemikčiojo. „Tavo mamą? Dovydai, ji atsirado dulkėta, dvokdama kaip autobusų stoties tualetas. Norėjai, kad leisčiau jai paskandinti visą mūsų reputaciją? Vien Miuncheno sandoris – tai dvidešimt du milijonai per penkis metus. Mano priešvedybinė sutartis sieja mano sumokamą kompensaciją su įmonės vertinimu. Nebuvau pasiruošusi, kad kažkokia – kažkokia moteris iš Panevėžio man tai sugadintų.“

„Ji pastatė žmogų, kuris pastatė viską, kame tu stovi.“

„Ji gali mėgautis svečių namu, kaip aš ir pasiūliau. O tu esi aklas, nematai–“ Ji nutilo, nykščiu braukiant stiklinės kotą.

Nuskleidžiau vestuvinį žiedą ir padėjau jį ant stalviršio. Metalas suskambo per marmurą pusę sekundės. „Elektroninio pašto rašmenys yra pas mano advokatą ir pas finansinių nusikaltimų tyrėjus. Jie su tavimi susisieks.“

Marijos veidas sustingo. Ji nieko daugiau nesakė. Kitą rytą atvyko policijos patrulis, iki savaitės galo ji buvo apkaltinta klastojimu, sukčiavimu ir sąmokslu. Skyrybų pareiškimas atėjo po kelių dienų, viešas griūtys, apie kurias rašė verslo portalai, kainavusias jai golfo klubo narystę. Ji persikėlė į butą Žvėryne. Kaimynams sakė, kad palikusi mane.

Tadas prisipažino. Apmokėjau jo sesės operaciją banko čekiu visai sumai, perdaviau jam „Kibininės“ stovėjimo aikštelėje. Jis bandė kažką pasakyti. Pasakiau jam: „Tu padarei šlykštų dalyką. Neatleidžiu. Bet tavo sesė nieko blogo nepadarė.“ Jis sulenkė čekį ir įsidėjo į kišenę, nepažvelgęs į jį, ranka drebėjo taip stipriai, kad popierius suplyšo. Po to nė vienas neprataręs žodžio.

Skridau į Miuncheną su byla, kurioje buvo policijos pranešimas, suklastotas laiškas ir advokato pareiškimas. Posėdžių salė šeštame aukšte buvo su vaizdu į miestą, o pagrindinis investuotojas, vyras pavarde Voigtas, švariai nulygintu skyrimu plaukuose, klausėsi nepertraukdamas. Kai baigiau, jis nusiėmė akinius. „Pateiksime parašus mūsų grafologijos laboratorijai Berlyne. Standartinė procedūra.“ Taip ir padarė. Laboratorija patvirtino tai, ką pastebėjau: kilpos uždarymas „E“ raidėje, kabliukas, drebėjimo modelis. Užtruko penkios darbo dienos, ne keturiasdešimt aštuonios valandos, bet skambutis atėjo. „Tęsiame.“

Praėjus mėnesiui nuo to, kai parsivežiau mamą namo, privatus detektyvas, kurį pasamdžiau, atrado dėdę Albiną gyvenantį vienkiemyje netoli Pasvalio – vienaaukščiame name su langu, kurio oro kondicionierius pritvirtintas skotčiu. Namo pardavimo ir globos namo dokumentų pėdsakas buvo aiškus. Jis buvo areštuotas dėl pagyvenusio žmogaus prievartos ir sukčiavimo. Žalos atlyginimas sudarė 64 000 eurų. Mama gavo čekį su 3,61 euro – pirmo mėnesio išskaitymo iš jo pensijos suma. Ji įdėjo čekį į voką ir niekada neišgryninimo.

Pavasarį, kai visa tai nurimo, įkūriau nedidelę labdaros organizaciją, suburiančią paliktus senolius su savanoriška teisine pagalba ir apgyvendinimo pasiūlymais. Gediminas su žmona priima skambučius savo garaže, o Jonas pavasario atostogų metu sukūrė vienpuslapę interneto svetainę naudodamas šabloną, rastą internete. Pagalbos linijos numeris priklijuotas ant šaldytuvo avokado formos magnetu. Kai kuriais mėnesiais padedame dvylikai žmonių. Kai kuriais – trims. Gediminas sako: „Vis dėlto trys daugiau nei nulis.“ Čekius rašau iš savo asmeninės sąskaitos.

Mama niekada nebegrįžo į svečių namelį. Savo kabinetą pakeičiau miegamuoju pirmame aukšte su lango nišos sėdyne, iš kur matosi sodas, ir pakabinau seną medalioną ant kablio prie jos lovos. Jazminų krūmas, kurį pasodinau kaip sodinuką, pagaliau sprogo žiedais, violetiniai kekės matomos iš tvoros. Dirvožemis apačioje buvo sausas po savaitę nelijus – jauteisi dulkių kvapą, tą šiltą žemišką rudenį primenantį aromatą, tipišką vėlyvoms Lietuvos popietėms. Trijų namų atstumu kaimyno šuniukas lojo į atvažiavusį pašto kurjerį.

Išėjau į lauką ir sustojau šalia jos kėdės. Nepuoliau ant kelių. Nesakiau kalbos. Tiesiog paėmiau jos ranką – patinusius pirštų sąnarius, popieriaus plonumo odą – ir prispaudžiau ją prie krūtinės. „Žinau, kad negaliu… tas butas, tos savaitės, kol tu buvai jame…“

Ji mane nutraukė, ne žodžiais, tiesiog stipriau suspaudusi rankos pirštus. „Dovydeli, aš sėdėdavau tame globos name ir turėjau savo ženklą. Sakiau sau: jei pasirodys gandras prie lango, tai reikš, kad tu dar mano sūnus. Vienas atskrido antradienį. Rugsėjo dvyliktą. Atmenu, nes slaugytojos radijas grojo tą Vytauto Kernagio dainą, apie naktį ir lietų.“ Ji paleido mano ranką ir paėmė nertinio darbą – šaliką Gediminui, mėlynus akrilinius siūlus iš parduotuvės Žirmūnuose, viename kamuoliuke buvo užsirišęs mazgas, dėl kurio ji visą rytą pyksta. Virbalai pradėjo barškėti. Medalionas blizgėjo paskutinėje saulės šviesoje, svyruojantis prie krūtinės su kiekvienu judesiu.

Mama uždainavo kelias eilutes netiksliai, tada nutilo ir žvairomis pažvelgė į praleistą akį. „Oj, nagi tu…“