Namą pardaviau tyliai, o jie vis dar planavo virtuvės remontą

—Ta sena boba man kelia pasibjaurėjimą. Nebeištversiu toliau vaidinti, kad ją myliu.

Sūnaus balsas atsklido iš virtuvės tą pačią akimirką, kai kišau raktą į spyną. Sustingau tarpduryje, prispaudusi prie krūtinės maišelį su daržovėmis. Lauke Kaune degė vėlyvo rugpjūčio popietė. Namuose oras staiga pasidarė ledinis.

—Turėk kantrybės, — atsakė Rūta, mano marti. — Kai pavyks ją įkalbėti išsikraustyti, galėsime pagaliau daryti su namu, ką norime.

Maišelis susiglamžė tarp pirštų. Pupelių skardinė nukrito ant grindų, bet įstrigo tarp ryžių pakuotės ir garso nekėlė.

Kelias sekundes įtikinėjau save, kad jie kalba apie kažkieno kitą motiną.

—Mano mama vaidina silpną, kad visi jai gailėtumėmės. Visur kiša nosį. Klausinėja, kada grįšime, kritikuoja išlaidas ir sėdi taip, lyg šitas butas vis dar būtų jos.

Teko atsiremti nugara į sieną.

Šį butą Žaliakalnyje pirkau su Algirdu, savo vyru, po metų metų naktinių budėjimų Kauno klinikose. Aš plaudavau žaizdas, keisdavau lašelines ir laikiau nepažįstamų žmonių rankas nakties pamainose, kad sumokėčiau už kiekvieną kvadratinį metrą. Kai Algirdas mirė, leidau Mantui, Rūtai ir jų dviem vaikams persikelti pas mane.

—Kartais bijau, kad ji niekada neišsikraustys, — tęsė Rūta. — Dominykui jau reikia savo kambario, o Gabija nori kviestis drauges, kad tavo mama jų nesekiotų.

—Pakalbėsiu su ja. Pasakysiu, kad jai geriau būtų senelių globos namuose.

—Nebūk toks minkštas, Mantai. Pasakyk jai, kad ji jau nebeturi amžiaus spręsti pati.

Mantas buvo berniukas, kurį augau beveik viena po tėvo mirties. Vaikinas, dėl kurio pardaviau auksinius papuošalus, kad sumokėčiau už privatų universitetą Vilniuje. Jaunuolis, kuris per diplomų įteikimo šventę apkabino mane visų akivaizdoje ir pažadėjo, kad visada rūpinsis manimi.

Dabar jis planavo įtikinti mane, kad aš nebeturiu teisės spręsti dėl savo gyvenimo.

Pasitraukiau be garso, uždariau duris ir keletą minučių palaukiau lauke. Kai grįžau, specialiai barškinau batais ant kilimėlio.

Rūta pasirodė virtuvėje su maloniu šypsniu. Mantas pakėlė akis nuo telefono. Nė vienas neatrodė kaltas.

—Manėme, kad grįši vėliau, — pasakė jis.

—Nupirkai ne tas dribsnius. Dominykas tokių jau nebevalgo.

Pažvelgė į mane vos akimirką. Jo frazė skambėjo smulkmeniškai, bet joje slypėjo grasinimas.

Mantas liko panirusį į telefoną. Rūta skundėsi, kad virtuvei reikia remonto. Penkiolikmetis Dominykas vos atsakė, kai paklausiau apie mokyklą. Gabija ištiesė ranką, net nepažvelgusi į mane.

—Močiute, man reikia trisdešimt eurų ekskursijai.

Rūta jos nepataisė. Mantas nė galvos nepakėlė.

Supratau, kad prie šio stalo nesu svečias. Esu tarnaitė, dirbanti dvidešimt keturias valandas per parą.

Baigėme valgyti. Rinkau indus, kol jie nuėjo į svetainę. Niekas nepasisiūlė padėti.

Iš virtuvės girdėjau jų juoką. Pagalvojau, kada gi aš nustojau būti to juoko dalimi.

Užlipau į savo kambarį ir uždariau duris. Ant komodos stovėjo Manto diplomų įteikimo nuotrauka. Jam buvo dvidešimt treji, juoda mantija, plati šypsena. Jo ranka gulėjo ant mano pečių.

Paėmiau rėmelį. Stiklas po pirštais buvo šaltas ir šiurkštokas nuo seno dulkių sluoksnio, kurio niekada nenuvaliau iki galo.

Prisiminiau vakarus, kai grįždavau iš ligoninės su patinusiomis kojomis ir vis tiek gamindavau jam vakarienę. Prisiminiau atostogas, kurių niekada neturėjau, drabužius, kurių nepirkau sau, ir paskolas, kurias išmokėjau, kad jis turėtų geresnį gyvenimą.

Viską atidaviau nepagalvojusi, kad kas nors galėtų tą atidavimą priimti kaip savaime suprantamą dalyką.

Atsisėdau ant lovos ir sugniaužiau paklodės kraštą į kumštį, kol pirštai pabalo. Mano sūnui kėlė pasibjaurėjimą moteris, kuri paaukojo savo gyvenimą, kad pamatytų jį užaugant.

Kitą dieną Rūta atsirėmė į virtuvės pultą, kol aš plaunau puodelį.

—Aš pagalvojau, Birutė. Gal tau būtų geriau gyventi ramesnėje vietoje. Butas vyresnio amžiaus žmonėms. Ten būtų veiklų, bendraamžių ir medicininė priežiūra.

—Nenorime, kad imtumeis to blogai, mama. Mes galvojame tik apie tavo gerovę.

Tie patys žmonės, kurie vakar kalbėjo apie mane kaip apie erzinantį gyvulį.

Dar nežinojau, ką darysiu, bet kažkas manyje lūžo. Kažkas, kas metų metus vertė mane atleisti, pateisinti ir kęsti.

Tą naktį atidariau stalčių, kuriame laikiau Algirdo dokumentus. Radau senus kvitus, sutartis ir mėlyną aplanką su advokato Vaitkaus pavarde.

Kitą rytą paskambinau į jo kontorą.

—Man reikia sužinoti, kieno vardu teisiškai registruotas butas.

Advokato Vaitkaus kontora vis dar buvo senamiestyje, virš knygyno, priešais kavinę, kvepiančią cinamonu. Buvo praėję beveik dešimt metų nuo paskutinio mano apsilankymo. Pirmasis buvo po Algirdo mirties, kai pasirašinėjau popierius nieko nesuprasdama, nes kiekvienas žodis priminė, kad vyras nebegrįš.

Advokatas buvo visiškai žilas, bet išlaikė tą patį atidų žvilgsnį.

Paaiškinau, kad mes su Algirdu kadaise svarstėme perrašyti butą Manto vardu. Prisiminiau pokalbius, juodraščius ir vizitus pas notarą, bet nežinojau, ar procedūra buvo užbaigta.

Advokatas atsidarė segtuvą ir ištraukė storą aplanką.

Kol jis vartė dokumentus, aš trinau nagu nedidelę įbrėžą ant kėdės atramos.

—Štai testamentas, — sumurmėjo jis. — Ir dovanojimo projektas. Algirdas mirė nespėjęs pasirašyti galutinio akto. Po jo mirties jūs paveldėjote jo dalį. Butas lieka pilnai registruotas jūsų vardu.

Kvėpavimas pagaliau išsilygino.

—Nei Mantas, nei jo žmona neturi jokių teisių į butą. Teisiškai jie gyvena ten su jūsų leidimu. Nuosavybės mokesčiai, registras — viskas tik Birutės Jankauskienės vardu.

Metų metus leidau Mantui ir Rūtai rinktis baldus, pertvarkyti kambarius ir vadinti tai „savo butu“. Jie nugriovė sieną manęs neklausę, uždengė balkono erdvę ir pavertė Algirdo dirbtuvėlę sandėliuku.

Pasidaviau, nes maniau, kad šeimos namai turi keistis kartu su tais, kurie juose gyvena.

Jie ėmė tą butą valdyti taip, lyg mano parašas ant jo nuosavybės dokumentų būtų tik formalumas, kurį galima pamiršti.

—Nepasirašykit nieko be manęs. Ir laikykite šiuos dokumentus ne namuose.

Išėjau iš kontoros su aplanku rankinėje.

Grįztant praėjau pro parką, kur Mantas mokėsi važinėti dviračiu. Pamačiau bažnyčią, kurioje jis priėmė Pirmąją komuniją, ir parduotuvę, kurioje pirkdavome jam mokyklos reikmenis.

Kiekvienas kampas slėpė jo versiją, kurią aš vis dar mylėjau.

Grįžusi radau Rūtą svetainėje, kalbančią telefonu.

—Taip, kai atlaisvinsim Birutės kambarį, galėsim nugriauti sieną ir praplėsti rūbinę.

Tą naktį priėmiau dar vieną sprendimą: nustosiu daryti už juos viską, ką jie laiko mano pareiga.

Nenuvežiau Gabijos į užsiėmimus ir neruošiau Dominykui pietų.

Trečią dieną butas atrodė kaip autobusų stotis po ilgo savaitgalio. Ant stalų gulėjo stiklinės, krūvos nešvarių uniformų ir greito maisto dėžutės.

Rūta įėjo į virtuvę su krepšiu skalbinių.

—Birute, gal gali paskalbti?

—Maniau, norite, kad pradėčiau būti savarankiška.

—Treniruojuosi, kaip bus, kai gyvensiu viena.

Rūta sudėjo rankas ant klubų:

—Mama, visi šiuose namuose turi pareigų.

—Aštuonerius metus gaminau, skalbiau ir prižiūrėjau tavo vaikus. Neprisimenu gavusi už tai atlyginimą.

Mantas įsiterpė nepakeldamas akių nuo telefono:

—Trisdešimt ketverius metus išdirbau klinikose ir vis tiek viską dariau už tave, Mantai.

—Tu visada turi priminti savo aukas.

—Nes jūs labai stengiatės jas pamiršti.

Tą vakarą Mantas rado mane balkone. Atsisėdo šalia, veidas toks, kaip vaiko, kuris ką tik sudaužė langą.

—Mes su Rūta susirūpinę. Gal sakėme ką nors, kas nuskambėjo blogai.

Dalis manęs norėjo, kad jis prisipažintų, atsiprašytų ir pasakytų, kad nebuvo rimtai.

—Stresas verčia žmogų sakyti baisius dalykus, — tęsė jis. — Nenorime, kad jaustumeisi nereikalinga.

Žodžiai buvo teisingi, bet balsas — tuščias.

Mantas pabučiavo man kaktą ir įėjo vidun.

Po kelių valandų, eidama į vonios kambarį, išgirdau Rūtos balsą už miegamojo durų.

—Todėl ir esi silpnas. Anksčiau ar vėliau jai teks išeiti. Kai butas bus mūsų, nenoriu, kad ji čia kaskart pasirodytų.

Viltis, kurią įžiebė Mantas, akimirksniu užgeso.

Įėjau į kambarį, uždariau duris ir išsitraukiau advokato Vaitkaus vizitinę kortelę.

Pažvelgiau į šeimos nuotraukas ant sienos.

Advokatas Vaitkus supažindino mane su Nijole Petrauskiene, apie penkiasdešimties metų nekilnojamojo turto agente, kuri kalbėjo greitai ir pastebėdavo kiekvieną smulkmeną.

Ji apžiūrėjo butą kartu su manimi antradienio rytą, kol Mantas ir Rūta dirbo, o vaikai buvo mokykloje.

—Vieta puiki, — tarė ji. — Keturi kambariai, balkonas, vieta automobiliui kieme. Šiame Žaliakalnio rajone galime prašyti apie šimtą trisdešimt penkis tūkstančius eurų.

Jos aukštakulniai aidėjo per grindis, kurias aš vašku dengiau dešimtmečius.

Praėjome pro durų staktą, kur vis dar matėsi pieštuku žymėtas Manto ūgis: septyneri, devyneri, dvylika metų.

—Man sunku priimti, kad šis butas nustojo būti namais.

Ji fotografavo, tikrino dokumentus ir pažadėjo viską tvarkyti diskretiškai. Paskelbė skelbimą be tikslaus adreso ir planavo apžiūras valandomis, kai šeimos nebūdavo namie.

Atvyko jauna pora — Dovydas ir Eglė — su dviem dukrytėmis. Vaikščiojo susikibę rankomis. Mažylės nubėgo į balkoną ir pradėjo svajoti, kur pastatyti sūpynes.

—Visada svajojau apie didelį stalą, prie kurio dukros ruoštų pamokas, kol aš gaminčiau.

Aš lygiai tą patį dariau su Mantu. Virdavau sriubą, kol jis šalia spręsdavo dalybos uždavinius.

Pora pasiūlė šimtą trisdešimt tūkstančių eurų, iš jų dešimties tūkstančių rankpinigius sumokėjo tą pačią savaitę, ir sutiko su greita, spalio pabaigos perdavimo data. Taip pat leido man pasilikti dar dvi savaites po sutarties pasirašymo, kad susitvarkyčiau daiktus.

Pasirinkau juos ne todėl, kad jie siūlė daugiausia, o todėl, kad norėjau, jog tas butas vėl girdėtų juoką, nepastatytą ant panieka.

Kol tvarkėsi dokumentai, ieškojau sau naujos vietos. Aplankiau rezidencinį kompleksą savarankiškiems vyresnio amžiaus žmonėms Kauno pakraštyje. Tai nebuvo globos namai. Mažučiai butukai, apsupti sodų, dirbtuvėlių ir bendrų erdvių.

Butas, kurį pasirinkau, turėjo du kambarius ir terasą su vaizdu į rožyną, ir kainavo keturiasdešimt dvi tūkstančius eurų.

—Čia galėsite laikyti savo gėles, — pasakė administratorė.

Įsivaizdavau, kaip bundu negirdėdama Rūtos skundų. Geriu kavą, neturėdama ruošti penkių pusryčių. Miegu, nebijodama, kad kažkas nuspręs už mane.

Tomis dienomis mano šeima toliau planavo remontą butui, kuris jau buvo parduotas.

—Kai mama išsikraustys, griaunam tą sieną, — kalbėjo Mantas.

—Noriu visai naujos virtuvės, — atsakė Rūta. — Kažko modernaus, balto su pilku.

Gabija prašė mano kambarį paversti kino kambariu. Dominykas norėjo pasiimti terasą žaidimams.

Klausydamasi tų planų, dėliojau indus į dėžę taip be garso, kad jie net nepastebėjo, kiek jų jau sudėjau. Niekas iš jų neklausė savęs, kokius daiktus pasiimsiu, kaip jausiuosi, ar būsiu saugi.

Sutartis buvo pasirašyta ketvirtadienio rytą, rugsėjo dvidešimt ketvirtą. Notaras perskaitė kiekvieną punktą. Kai pasirašiau paskutiniame lape, parašas išėjo nelygus, su stambia uolekle gale.

Keturiasdešimt metų darbo, santuokos, motinystės ir prisiminimų virto šimto trisdešimties tūkstančių eurų banko pervedimu ir rakto komplektu.

Pinigai gulėjo naujoje sąskaitoje, kurią kontroliavau tik aš. Keturiasdešimt dvi tūkstančius atidėjau naujam butui, dešimt tūkstančių — sveikatos išlaidoms, likusius septyniasdešimt aštuonis tūkstančius investavau į terminuotą indėlį.

Tada mano ateitis pirmą kartą per dešimtmečius nebepriklausė nuo kieno nors geros valios.

Tą vakarą grįžau namo ir pagaminau cepelinus su spirgučiais. Padengiau stalą, sustačiau lėkštes ir laukiau, kol visi susės.

Mantas kalbėjo apie paskolą remontui. Rūta telefone rodė virtuvių nuotraukas. Vaikai valgė nekreipdami dėmesio.

—Naujieji savininkai perima butą po dviejų savaičių.

Iš rankinės ištraukiau nuosavybės akto kopiją ir padėjau ant stalo.

Mantas paėmė popierius. Veidas iš netikėjimo virto įniršiu.

—Kodėl čia tik tavo vardas?

—Nes tavo tėvas mirė nespėjęs perrašyti buto.

—Aš tikėjausi, kad kada nors butas bus tavo. Paskui išgirdau, ką iš tiesų apie mane galvoji.

—„Ta sena boba man kelia pasibjaurėjimą. Nebeištversiu vaidinti.“

Gabija uždengė burną ranka. Dominykas padėjo šakutę.

—Taip pat girdėjau, kaip planavote mane išsiųsti į globos namus, kad pertvarkytumėte mano kambarį.

—Negali palikti anūkų be namų, — pasakė Rūta.

—Jie turi jaunus, sveikus ir dirbančius tėvus.

—O aš esu tavo motina. Tai nesuteikė tau teisės žeminti mane bute, kurį aš apmokėjau.

Tiesa gulėjo ant stalo, ir pirmą kartą jie suprato, kad moteris, kurią laikė našta, laikė stogą virš jų galvų.

Žinia pavertė butą kovos lauku. Pirmą naktį Rūta skambino advokatams. Visi davė tą patį atsakymą: kadangi aktas registruotas tik mano vardu ir jokios bendrosios nuosavybės sutarties nebuvo, pardavimas buvo visiškai teisėtas.

Šeštą ryto Mantas įėjo į mano kambarį ir atsiklaupė prie lovos.

Motinos instinktas norėjo apkabinti, pasakyti, kad viskas gerai, ir viską sutvarkyti, kaip visada.

Visą gyvenimą įsikišdavau anksčiau, nei jam tekdavo susidurti su pasekmėmis.

—Mama, kur dabar gyvensime? Rūta sako, kad nuomos kainos pakraščiuose siaubingos.

—Galvoju apie tai. Todėl ir tikiuosi, kad jūs išmoksite nežeminti žmogaus, kuris jums padeda.

—Papasakosiu visai giminei, kad palikai anūkus gatvėje.

Buvau įrašiusi dalį pokalbio, kurį girdėjau, kai Mantas apsimetė atsiprašantis, o Rūta pasakė, kad teks priversti mane išeiti.

—Man to nereikia teismui. Tik giminei, kurią planuoji panaudoti prieš mane.

Po to grasinimai liovėsi.

Kitos dienos buvo chaotiškos. Dėžės, ginčai, skambučiai pripildė butą. Mantas rado nuomai mažą butelį Petrašiūnuose. Be balkono, be atskirų kambarių vaikams.

—Tu reikalavai ją išvaryti, — atsakydavo Mantas Rūtai.

Pirmą kartą jie kaltino vienas kitą, o ne mane.

—Suaugusieji kartais sako žiaurius dalykus. Bet jūs neatsakote už savo tėvų sprendimus.

Neapkabinau jo iškart. Norėjau, kad suprastų, jog atleidimas turi turėti svorį.

—Atleidžiu tau. Bet turi išmokti žiūrėti į žmones, kai su jais kalbi, ir prašyti dalykų pagarbiai.

Gabija ilgiau priešinosi. Kelias dienas vengė manęs. Naktį prieš persikraustymą atėjo verkdama.

—Kodėl negali mums nupirkti kito buto?

Klausimas buvo toks tiesmukas, kad vos nenusišypsojau.

—Tai, kad esame šeima, nereiškia, jog turiu spręsti visas jūsų problemas.

Perdavimo dieną atvyko du perkraustymo sunkvežimiai. Rūta saugojo kiekvieną dėžę, lyg vogčiau daiktus iš savo buvusio buto. Mantas vaikščiojo po kambarius sudaužytu veidu.

Prie virtuvės durų rado pieštuku pažymėtą datą — jo dešimto gimtadienio.

—Mama, visada maniau, kad tu per minkšta, kad man pasipriešintum. Dabar nebežinau, kas esi.

Naujieji savininkai atvyko vidurdienį. Dvi mergaitės žvelgė į balkoną susijaudinusios.

Rūta išėjo neatsisveikinusi. Mantas liko stovėti priešais mane su lagaminu.

—Mama, aš tave myliu. Bet nemylėjau tavęs taip, kaip turėjau.

—Nežinau, kada tapau tokiu žmogumi.

—Galbūt tada, kai pradėjau tikėti, kad tavo aukos yra savaime suprantamas dalykas.

Jis apkabino mane — ranka drebėjo ant mano nugaros, ir tame drebėjime susipynė ir meilė, ir nusivylimas pačiu savimi.

Susirinkau tris lagaminus, dėžę su nuotraukomis ir rozmarino krūmą, likusį po mano mamos.

Prieš išeidama paskutinį kartą apėjau butą. Palietau sienas, nuotraukų rėmelių vietas, Algirdo dirbtuvėlės duris.

Naujas mano butukas kvepėjo šviežiais dažais ir kava.

Pirmą savaitę keldavausi dar prieš aušrą, įsitikinusi, kad turiu ruošti pusryčius. Eidavau į virtuvę, uždegdavau šviesą ir prisimindavau, kad manęs niekas nebelaukia.

Terasoje sutvarkiau gėles, pasidėjau Algirdo nuotraukas ir nusipirkau geltoną fotelį, kurį Rūta visada laikė per daug ryškiu.

Užsirašiau į keramikos ir šokių būrelius. Susipažinau su moterimis, kurios buvo likusios našlėmis, išsiskyrusios ar tiesiog pasirinkusios gyventi vienos.

Buvome moterys, atgaunančios laiką, kurį atidavėme kitiems.

Man atkuriant savo kasdienybę, Manto gyvenimas pradėjo griūti. Nuomojamas butukas turėjo du kambarius. Dominykas miegojo svetainėje, Gabija kelias savaites dalijosi kambariu su tėvais. Rūta pasamdė valytoją, bet atsisakė paslaugos, kai sužinojo kainą.

Mantas prisvilino ryžius ir paskambino manęs paklausti, kaip juos virti.

Nenorėjau bausti. Norėjau, kad jie išmoktų gyventi nepaversdami manęs vėl savo sprendimu visoms problemoms.

Dominykas atnešė gėlių, Gabija — dėžutę saldainių. Įėjo drovūs, lyg bijodami, kad užtrenksiu duris.

Pagaminau karšto kakavos. Kalbėjome apie mokyklą, draugus, pokyčius namuose. Nė vienas neprašė pinigų.

—Tėtis mokosi gyventi su savo sprendimais.

Mantas atrodė pavargęs. Sulysęs, susiglamžiusiais marškiniais.

—Rūta su vaikais išvažiavo pas seserį, — pasakė jis.

—Kad ji buvo teisi kai kuriais dalykais, bet taip pat stūmė mane elgtis su tavimi blogai.

—Nekaltink Rūtos dėl žodžių, kurie išėjo iš tavo burnos.

—Kai pasakei, kad butas niekada nebuvo mūsų, pajutau, kad tu mane išdavei. Dabar suprantu, kad gyvenau metų metus manydamas, jog viskas man priklauso, nes tu niekada nieko neatsisakei.

—Daviau tau per daug, neišmokydama dėkoti.

—Atleidžiu tau kaip sūnui. Pasitikėjimą atgausime ne iš karto.

Pradėjome matytis kartą per mėnesį. Neskolinau pinigų ir nemokėjau jo skolų. Kai reikėjo persikelti į pigesnę vietą, jis tai padarė pats.

Susitikome Gabijos gimtadienyje. Mantas priėjo, kol vaikai pjaustė tortą.

—Elgiausi su tavimi, lyg tu būtum našta. Maniau, kad butas vis tiek taps mūsų, ir pradėjau matyti tave kaip kliūtį.

—Atleidžiu. Bet tai nereiškia, kad vėl turėsime tokius pat santykius kaip anksčiau.

Laikui bėgant Mantas ir Rūta pradėjo lankytis pas šeimos terapeutą. Jie negrįžo kartu iš karto, bet išmoko kalbėtis, nebenaudodami manęs kaip bendro priešo.

Gabija pradėjo padėti man prižiūrėti gėles. Dominykas išmokė mane naudotis programėlėmis telefone. Santykiai pasikeitė, nes jie nustojo mane laikyti automatišku pinigų šaltiniu.

Po trejų metų švenčiau savo septyniasdešimtmetį rezidencinio komplekso sode. Buvo popierinės gėlės, maistas, kurį paruošė draugės, ir nedidelė kapela, grojusi senas melodijas. Dominykas, jau studentas, atėjo su savo mergina. Gabija atnešė tortą, kurį pati iškepė.

—Pirminis rozmarino krūmas nudžiūvo per persikraustymą, — paaiškino ji. — Pagalvojau, kad galėtum pasiauginti naują.

Rūta atėjo kiek vėliau, su dovanų maišeliu rankoje.

Per pietus Dominykas pakėlė taurę.

—Noriu pakelti tostą už savo senelę. Prieš trejus metus elgiausi su tavimi, lyg tu būtum našta.

Jis padėjo taurę ir ištiesė man savo seną mokyklinį pieštuką, tą patį, kuriuo kadaise žymėjo savo ūgį ant durų staktos.

—Senelė, ar galėtume vėl pažymėti ūgį? Ant naujų durų.

Po šventės likome vieni terasoje. Saulė slėpėsi už pastatų, oras kvepėjo drėgna žeme.

—Pasiilgstu kai kurių prisiminimų. Nepasiilgstu moters, kuria ten buvau tapusi.

—Niekada nesupratau, kiek tave skaudinau.

Nieko neatsakiau — tiesiog paėmiau jo dovanotą pieštuką ir įsidėjau į švarko kišenę, prie širdies.

Prieš atsisveikindamas Mantas sustojo prie durų.

—Mama, tą popietę, kai pasakei, kad girdėjai, ką mes kalbėjome… ar jau tada ketinai mus išvaryti?

—Norėjau tikėti, kad dar yra vilties. Paskui išgirdau Rūtą sakant, kad teks mane priversti išeiti, ir tu jos nesustabdei. Tada supratau — jei liksiu, jūs atimsite iš manęs daugiau nei butą.

—Niekada nepasidaviau dėl tavęs. Nustojau pasiduoti tau.

Jis apkabino mane dar kartą, trumpai, ir nuėjo prie automobilio.

Grįžusi į butą pastačiau naują rozmarino krūmą prie lango ir uždegiau lempą virtuvėje.