Deimantė Vaitkutė nebijo likti viena paplūdimyje

Man buvo trisdešimt dveji, kai supratau, kad Modestas moka save teisinti geriau, nei bet kas kitas moka melstis. Toks jau jis buvo žmogus — viskas, ką jis darydavo, jam atrodė logiška, net kai iš šalies tai atrodė kaip paprastas šunsnukiškumas.

Tą vakarą aš vežiau Deimantę į Karklės paplūdimį prie Palangos, į vietą, kurią „Baltijos Energija“, įmonė, kurioje dirbau gamybos viceprezidentu, nuomojosi savo renginiams. Sakiau jai, kad norėjau pasikalbėti, atsiprašyti dėl istorijos su Ugne, savo asistente. Tiesą sakant — nenorėjau atsiprašyti. Norėjau, kad ji dingtų iš mano gyvenimo tyliai, kaip dingsta nepatogus dokumentas iš bylos.

„Tu vakar įrašinėjai mūsų pokalbį,“ pasakiau jai. „Ištrink.“

Ji nesijudino. Tiesiog stovėjo, apkabinusi rankinę, lyg joje būtų visas jos gyvenimas. Ir tada manyje kažkas trūko — ne iš pykčio, o iš baimės, kurios tuo metu net sau neprisipažinau. Suėmiau jos riešą, pasukau, ir ji nugriuvo į šlapią smėlį. Numečiau jos krepšį į balą, pasiėmiau automobilio raktelius.

„Eik namo pėsčia,“ pasakiau. „Gal pagaliau išmoksi, kada tylėti.“

Mašinoje manęs laukė Ugnė. Mačiau jos veidą pro priekinį stiklą — ji šypsojosi, ir aš tuo metu net nesusimąsčiau, kaip tas vaizdas atrodo iš šalies. Man tada atrodė, kad aš tiesiog sutvarkau problemą. Tik vėliau, per teismo posėdžius, supratau, kad tas „sutvarkymas“ buvo užfiksuotas trimis skirtingais būdais, apie kuriuos aš net nežinojau.

Greitosios pagalbos automobilis Deimantę rado po keturiasdešimties minučių. Aš tuo metu jau gėriau viskį „Pilies“ restorane Klaipėdoje su mama.

Mama, Birutė, atvažiavo į ligoninę su savo perlų vėriniu, tuo pačiu, kurį ji dėvi į visus svarbius pokalbius, kai reikia ką nors įtikinti. Girdėjau iš jos vėliau, kaip ji pasakė slaugytojai: „Sūnus sako, kad ji pargriuvo.“ O paskui, pasilenkusi prie Deimantės, pridūrė: „Tu visada buvai dramatiška. Nesugriauk jam karjeros vien todėl, kad jis pagaliau suprato — tu jam netinkama.“

Aš tuo tikėjau. Tikrai tikėjau, kad mama sako tiesą, kad Deimantė tiesiog isterikuoja, kad tai bus dar vienas nemalonus epizodas, kuris savaime išsispręs, kaip išsispręsdavo viskas mano gyvenime — pinigais, advokatais arba tylėjimu.

Kitą rytą nusiunčiau jai gėles į ligoninę. Jokio atsiprašymo. Tik kortelė: „Pasirašyk konfidencialumo sutartį, ir viskas baigsis ramiai.“

Man tada atrodė, kad tai protingas žingsnis. Aš juk visada taip spręsdavau problemas — sutartimis, parašais, pinigais. Nežinojau, kad Deimantė jau šešis mėnesius dirbo kaip teismo ekspertizės advokatė, pasamdyta didžiausio „Baltijos Energijos“ akcininko, kad ištirtų dingusius pinigus, suklastotas saugumo ataskaitas ir įtartinas tiekėjų sutartis. Man ji buvo tiesiog mergina, kuri „dirba kažkokiuose popieriuose“.

Dvi savaites aš kūriau savo istoriją. Sakiau kolegoms, kad ji po mūsų išsiskyrimo tapo nestabili. Mama paskambino jos darbdaviui, tvirtindama, kad Deimantė bando ją šantažuoti. Ugnė tuo metu socialiniuose tinkluose dėliojo kruopščiai apkarpytas nuotraukas iš to vakaro paplūdimyje — taip, kad atrodytų, jog Deimantės ten išvis nebuvo.

Aš nusiunčiau jai pakvietimą į „Baltijos Energijos“ dvidešimtmečio šventę Vilniuje, viešbutyje prie Neries. Parašiau trumpai, su pasitikėjimu, kurio dabar gėda prisiminti: „Ateik, pasirašyk sutartį, ir išeik oriai.“

Ji atsakė vienu žodžiu. Tada dar nesupratau, kad tas žodis reiškia ne pasidavimą, o atgalinį skaičiavimą.

Tą vakarą, kai ji atėjo į salę su savo nešiojamu kompiuteriu ir telefonu, aš vis dar maniau, kad kontroliuoju viską. Manyje net atsirado keista pasitenkinimo nata — štai, ji ateina, vadinasi, pralaimėjo. Aš stovėjau prie scenos su bokalu šampano rankoje, kai ji paprašė mikrofono.

Pirmas vaizdo įrašas ekrane buvo iš tos pačios paplūdimio nakties — mano balsas, mano rankos ant jos riešo, smėlis ant jos krepšio. Salėje per sekundę dingo visi pokalbiai. Aš jaučiau, kaip kakta pasidengia prakaitu, bet negalėjau pajudėti — stovėjau ir žiūrėjau, kaip žmonės, su kuriais dirbau penkiolika metų, keičia veido išraišką.

Antras failas buvo dar blogiau. Prieš trejus metus mūsų baterijų prototipas sprogo bandymų metu, sunkiai sužalodamas inžinierių Tomą Ramanauską. Vietoj to, kad prisiimčiau atsakomybę, liepiau Ugnei pakeisti oficialią incidento ataskaitą, suversti kaltę pačiam Tomui ir priversti jį tylėti. Mama tuo metu per savo labdaros fondą apmokėjo tyrėją, kuris bauginti atvažiavo pas Tomo šeimą į Šiaulius.

Trečiame faile buvo skaičiai, kurių aš net nenorėjau prisiminti — beveik septyni milijonai eurų, nukreipti per fiktyvias tiekimo sutartis į sąskaitas, kurias kontroliavo mama. Ir dar vienas pervedimas, suplanuotas būtent tą vakarą, kol visi klausysis kalbų ir gers šampaną — dar daugiau nei milijonas eurų, kuris turėjo dingti iš įmonės per penkiolika minučių.

Valdybos pirmininkas Arvydas Pendelis — žmogus, kurį aš laikiau tik ceremoniniu figūranta — atsistojo iš savo vietos pirmoje eilėje. Jo veidas buvo ramus, bet rankose jis laikė aplanką, kurio turinio aš dar nemačiau.

„Modestai,“ pasakė jis, „sėsk.“ Ne rėkdamas. Tiesiog taip, kaip kalbama su žmogumi, kuris jau nebeturi balso šioje patalpoje.

Mama bandė prieiti prie scenos, bet du apsaugos darbuotojai sulaikė ją prie pirmo stalo. Mačiau, kaip ji atsegė perlų vėrinį — ranka drebėjo, grandinėlė iškrito ant marmurinių grindų ir nuriedėjo po stalu. Niekas jos nepakėlė.

Ugnė tyliai pasitraukė prie išėjimo dar prieš ekrane pasirodant trečiam failui. Vėliau sužinojau, kad ji išvažiavo tą pačią naktį traukiniu į Varšuvą — be atsisveikinimo, be paaiškinimo.

Deimantė nepakėlė balso. Ji tiesiog stovėjo scenoje, laikydama telefoną, kaip laiko dokumentą žmogus, kuriam jau nereikia nieko įrodinėti. Paskutinis sakinys, kurį ji pasakė į mikrofoną, buvo ne man — ji pažvelgė į Tomo Ramanausko žmoną, sėdinčią trečiame stale, ir pasakė: „Ponia Ramanauskiene, atsiprašau, kad tai užtruko tris metus.“

Po savaitės gavau antstolio pranešimą — mano akcijos įmonėje areštuotos, sąskaitos užblokuotos iki tyrimo pabaigos. Mama paskambino man kartą, tyliu, suvargusiu balsu, ir vienintelis dalykas, kurį ji pasakė, buvo: „Perlus radau. Tik grandinėlė jau sulūžusi.“

Deimantė per advokatą atsiuntė man vieną popierių pasirašyti — ne konfidencialumo sutartį, kurios aš kadaise iš jos reikalavau, o atsisakymą nuo bet kokių pretenzijų į bendrą butą Žvėryne, kurį mes kartu buvome įsigiję prieš dvejus metus už šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių eurų. Pasirašiau be žodžio. Raktus nuo buto ji pati pakeitė dar tą pačią savaitę — sužinojau tai iš kaimynės, kuri matė atvažiuojantį spynų meistrą.