Autobusas septintą, jūra trečią

– Jūra atšaukiama. Mama atvažiuoja, – Tomas net telefono nepadėjo, kai tai pasakė. Aš stovėjau koridoriuje su nauju skėčiu nuo saulės – dar su etikete, vakar pirkau „Senukuose“ per išpardavimą.

– Kaip tai atšaukiama? Mes juk užsisakėme autobusą iš Kauno į Palangą, lieka trys dienos. Rezervuota, rankpinigiai trys šimtai eurų, Tomai. Negrąžinami.

Jis atsisėdo ant fotelio porankio. Taip visada sėsdavo, kai pokalbis pasisukdavo ne ta linkme.

– O ką aš padarysiu? Ji jau nusipirko bilietą į traukinį. Bus antradienį.

Devyneri metai esame vedę. Ir devynerius metus aš nemačiau jūros, nebent telefono užsklandoje. Pirmieji metai – medaus mėnuo Palangoje, dvi dienos, nes Aldona Petrovna paskambino ir pasakė, kad jai svaigsta galva. Mes grįžome. Svaigimas pasirodė esąs paprastas dalykas – ji pamiršo išgerti vaistą nuo spaudimo, aš slaugytoja, aš tokių istorijų girdžiu kasdien procedūrų kabinete.

Nuo to laiko – kiekvieną kartą vienodai. Trečią kartą per devynerius metus Aldona Petrovna atsirasdavo lygiai tada, kai mes nusipirkdavome bilietus.

– Tomai, – atsisėdau šalia, stengdamasi kalbėti ramiai. – Aš šiai kelionei taupiau pusmetį. Ėmiau papildomas pamainas ligoninėje. Naktines.

– Matau, – jis žiūrėjo į telefoną. – Bet mama viena. Jai septyniasdešimt dveji.

Žinojau, kad Aldona Petrovna gyvena Panevėžyje, savo dviejų kambarių bute, su kaimyne, kuri užeina kasdien. Žinojau, kad ji pati nešioja maišus iš turgaus, pati raugina kopūstus žiemai – po penkiolika stiklainių. Ir kad kiekvienas jos „atvažiavimas“ prasidėdavo nuo skambučio sūnui: „Tomuk, pasiilgau“. Savaitė virsdavo dviem, tris kartus – visu mėnesiu.

– Važiuok vienas, pasitik mamą, – pasakiau. – Aš važiuosiu su Saule.

– Be vyro? – jis atsistojo, lyg būčiau pasiūliusi kažką nepadoraus. – Ne. Mes šeima. Kartu arba niekaip.

Ir aš pasidaviau. Ketvirtą kartą.

Aldona Petrovna pas mus pragyveno dvi savaites. Per dvi dienas perstatė viską virtuvėje, pasakė, kad mano užuolaidos – „skudurai ligoninei“, o ne namams. Baltą tiulį atsivežė pati. Aš jį tyliai nukabinau, pakabinau savo – lininius, rugio spalvos, pirkau du mėnesius, kad derėtų su sofa. Ji paskambino sūnui tiesiai iš koridoriaus: „Tavo žmona manęs už nieką nelaiko“.

Tomas grįžo iš darbo anksčiau. Durys taip trinktelėjo, kad Saulė savo kambaryje net krūptelėjo.

– Ką prisidirbai?

– Pakabinau savo užuolaidas. Čia mano namai.

– Mūsų! Bet sprendimus kažkodėl visada priima tavo mama, – pasakiau.

Jis neatsakė. Nuėjo pas ją į kambarį.

Vakare Saulė priėjo prie manęs virtuvėje su vadovėliu rankose.

– Mam, jis jai kiekvieną kartą pats skambina. Prieš keliones. Girdėjau per sieną.

Atsidariau telefone užrašus ir suskaičiavau. Medaus mėnuo – keturi šimtai. Bulgarija, prieš dvejus metus – devyni šimtai dešimt. Druskininkai, pernai pavasarį – du šimtai devyniasdešimt. Palanga šįkart – trys šimtai. Iš viso – beveik du tūkstančiai eurų per devynerius metus. Visi prarasti. O Tomas per tą patį laiką du kartus vežė motiną į Birštoną už bendrus pinigus.

Po mėnesio Aldona Petrovna vėl atsirado – be skambučio, su krepšiu ir stiklainiu marinuotų grybų. „Tomas pasakė, tu viena namuose“. Pas mane arbatos buvo atėjusi Rasa iš darbo, mes kaip tik sėdėjome virtuvėje su vynu ir sūriu.

– Aldona Petrovna, o jūs keliaujate? – paklausė Rasa iš grynos smalsumo.

– Dar kaip! Birštonas, Druskininkų vonios, kalnai. O štai Saulės mama niekur nevažiuoja. Jauna, sveika, o sėdi. Pati kalta.

– Todėl, kad kiekvieną kartą, kai mes perkame bilietus, jūs atvažiuojate, – pasakiau ramiai. – Keturis kartus per devynerius metus. Du tūkstančiai eurų negrąžinamų išlaidų. Skaičiavau.

Ji sustingo su puodeliu pusiaukelėje. Po dvidešimties minučių atskrido Tomas.

– Kam motiną prie svetimų gėdini?

– Pasakiau skaičius, ne įžeidimus.

– Atsiprašyk, – pasakė jis.

– Ne, – nusiėmiau akinius ir nuvaliau juos palaidinės kraštu. – Neatsiprašysiu.

Jis pasiėmė striukę ir išvažiavo pas motiną trims dienoms. Grįžo be atsiprašymo, tiesiog atsisėdo vakarieniauti. O paskui pradėjo bausti tylėjimu – trumpai, per Saulę: „Paklausk mamos, kur mano marškiniai“. Aš irgi pradėjau veikti tylomis: atsidariau atskirą sąskaitą „Revolut“, apie kurią jis nežinojo, ir kas mėnesį pervedinėjau ten po šimtą penkiasdešimt eurų iš savo algos.

Per metus susikaupė pakankamai. Balandį nusipirkau du bilietus autobusu į Palangą, grąžinamus, ir užsisakiau „Booking“ būstą devynioms naktims. Pasakiau Tomui – važiuokime šįkart kartu, birželį, aš viską radau. Jis nustebo, bet sutiko.

Likus keturioms dienoms iki kelionės jis atsisėdo prie stalo, padėjo telefoną ekranu žemyn – aš jau žinojau šį gestą.

– Mama važiuoja. Poryt.

– Tu jai paskambinai ir papasakojai apie mūsų planus?

Jis nuleido akis. Taip. Paskambino pats.

– Jai septyniasdešimt treji.

– Septyniasdešimt dveji, – pataisiau. – Ir jūra niekur nedings, ar ne?

Jis būtent tai ir pasakė. Linktelėjau, nuėjau į virtuvę ir paskambinau į turizmo agentūrą – patvirtinau, kad vykstame dviese su dukra.

Ryte, dieną prieš išvykimą, susikroviau du lagaminus. Įdėjau Saulės pasą, draudimo polisą, rezervacijos išrašą. Parašiau raštelį ant bloknoto lapo ir palikau ant stalo šalia Tomo puodelio: „Važiuojame su Saule. Grįšime po dešimties dienų. Pasitik mamą. Mums reikia šių atostogų. Rūta“.

Saulė tyliai sudėjo į kuprinę maudymosi kostiumėlį ir knygą. Prie durų ji paklausė:

– Mam, o tėtis pyks?

– Pyks.

– Ir kas?

– Ir nieko.

Autobuse valandai išjungiau telefoną. Kai įjungiau – dvylika praleistų skambučių nuo Tomo ir trys žinutės nuo Aldonos Petrovnos: „Ką tu darai“, „Grąžink vaiką“, „Aš to taip nepaliksiu“. Įdėjau telefoną į krepšį. Pro langą lėkė laukai, paskui pušynai, paskui – druska ore, kurią jauti už kilometro iki jūros.

Jūra buvo šilta ir rami, kaip žadėjo prognozės. Devynias naktis praleidome kambaryje su balkonu, valgėme cepelinus prie promenados, Saulė pirmą kartą gyvenime pati užtepė man kremo nuo saulės, rimtai, lyg slaugytoja pacientui.

Kai grįžome, šaldytuve stovėjo stiklainiai grybų nuo Aldonos Petrovnos. Raštelis vis dar gulėjo ant stalo – Tomas jo nenuėmė. Pats jis sėdėjo kambaryje, pažiūrėjo į mus ir tyliai nuėjo į miegamąjį, uždarė duris.

Nuo to laiko jis miega ant sulankstomos lovos svetainėje. Kalba su manimi per Saulę. Aldona Petrovna skambina kas vakarą, ir per sieną girdėti: „Sūnau, ji tavęs negerbia“.

Padaviau dokumentus būsto paskolos perrašymui į savo vardą – mes su Tomu ją ėmėme kartu butui, išmokėta buvo devyniasdešimt du procentai, liko aštuoni. Notariniame biure Vilniaus gatvėje padėjau ant stalo nekilnojamojo turto pažymą, pajamų pažymą ir prašymą dėl dalies perskirstymo: dabar pusė buto įregistruota Saulės vardu, nebelauks, kol kas nors nuspręs už mane, kam kas atiteks. Dokumentų aplanką padėjau ant viršutinės spintos lentynos, ten, kur anksčiau gulėjo Aldonos Petrovnos tiulis.

Tomas apie tai sužinojo iš notaro laiško, atėjusio į elektroninį paštą, bendrą komunaliniams mokėjimams. Perskaitė tylėdamas, pirmą kartą per mėnesį padėjo telefoną ekranu į viršų.

– Tu rimtai tai padarei be manęs?

– Rimtai, – pasakiau. – Kaip ir tu kiekvieną kartą darei be manęs, kai skambinai motinai.

Jis daugiau nieko nepasakė. O aš pradėjau kraunant lagaminą kitai vasarai – jau iš anksto, spalį, kad niekam neliktų laiko paskambinti.