Berta liepia marčiai krautis lagaminus – o testamentas rodo ką kitą

Vilniaus priemiesčio ligoninės koridoriuje kvepėjo chloroformu ir šaltu lapkričio lietumi. Berta Žukauskienė stovėjo prie reanimacijos durų tiesia nugara, suspaudusi rankinę tarp pirštų taip, kad pabalo gumbuoti sąnariai.

— Tavo vyras duoda skyrybas, todėl imk dukrą ir rink daiktus. Komunalinio buto kambarį atlaisvinsi iki savaitgalio, — pasakė ji sausai, net neatsisukusi.

Gabija stovėjo prie lango, laikydama ant rankų trimetę Eglę, kuri snaudė, prisispaudusi prie motinos pliušinio šuniuko krūtinę. Mergaitė jau jautė, kad kažkas nesutvarkyta tarp suaugusiųjų – vartėsi, murmėjo per sapną.

— Jūs apie palikimą galvojate? — paklausė Gabija. — Tokią akimirką?

— Nešnekėk nesąmonių. Aš tėvą praradau.

— Jūs prieš tris metus su juo nebesikalbėjote.

— Jis pats vengė manęs.

— Jis laukė, kad ateisi.

Vytautas — vyras Gabijos ir sūnus Bertos — stovėjo tarpduryje, žiūrėdamas į telefoną. Jo veidas buvo įtemptas, žandikaulis sukandžiotas.

— Kur mama? — galiausiai paklausė jis.

— Reanimacijos skyriuje, su dokumentais.

— Man reikia ten.

— Eik.

Jis žengė žingsnį į duris, bet sustojo.

— Gabija… Rasa čia neturi nieko bendra.

Moteris pamažu apsisuko.

— Aš ne apie Rasą klausiau.

Vytautas sublyškė.

— Mama tau papasakojo?

— Pati supratau.

— Tada turi suprasti, kad tarp mūsų seniai nieko nėra.

— Tarp mūsų gal ir nebėra meilės. Bet tarp mūsų yra vaikas, bendri įsipareigojimai ir pažadai, kuriuos tu davei, kai buvai blaivus ir nedirsčiojai į svetimą moterį.

— Aš neprivalau visą gyvenimą gyventi dėl vieno pažado.

— Neprivalai. Bet privalai sąžiningai prisipažinti, kad tapai bailiu.

Jis trenkė delnu į durų staktą. Eglė nubudo ir pravirko. Gabija tuoj pat priėjo prie jos, paėmė dukrą į glėbį. Mergaitė įsispaudė motinai į kaklą. Vytautas nutilo, žiūrėdamas ne į žmoną, kurią ruošėsi palikti, bet į moterį, likusią vieną su visomis jo klaidomis. Jis prikando lūpą, pažvelgė į telefono ekraną – ten mirksėjo neatsakyta Rasos žinutė – ir įsidėjo telefoną į kišenę.

— Man reikia pas mamą, — pakartojo jis ir išėjo.

Laidotuvės vyko po keturių dienų, Antakalnio kapinėse. Susirinko daug žmonių – verslo partneriai, bendrovės darbuotojai, giminaičiai. Visi kalbėjo, kokiu stipriu ir reikalaujančiu žmogumi buvo Edvardas Žukauskas, Vytauto tėvas, pastatęs vieną didžiausių statybos bendrovių Lietuvoje.

Vytautas stovėjo prie kapo juodu kostiumu, priimdamas užuojautas. Berta laikėsi tiesiai, nors veidas buvo pelenų spalvos. Ji vos verkė, tik kartais prispaudė pirštus prie krūtinės, tarsi bandytų sulaikyti širdį.

Gabija stovėjo šalyje su Egle rankose. Rasa taip pat atvažiavo – stovėjo prie tolimos automobilio Audi, dideliais tamsiais akiniais ir nauju juodu paltu. Kai Vytautas pažvelgė jos pusėn, ji vos pastebimai nusišypsojo. Gabija tai pamatė.

Po laidotuvių ji priėjo prie vyro.

— Tu ją atsivedei čia?

— Ji dirba su manimi. Atėjo pareikšti užuojautos.

— Ji atėjo pasitikrinti, ar atsilaisvino vieta šalia tavęs.

— Nekelk scenos.

— Aš nekeliu scenos. Tiesiog nebesiruošiu daryti, kad nieko nevyksta.

Priėjo advokatas.

— Vytautai, Berta Žukauskienė prašė visų įpėdinių rytoj susirinkti dešimtą valandą. Bus skaitomas testamentas.

Vytautas iškart pagyvėjo.

— Testamentas?

— Taip, kiek žinau.

Jis pažvelgė į motiną.

— Mama, kodėl nesakei, kad tėtis testamentą paliko?

— Nes tu nesiteiravai, kaip jis jaučiasi. Klausei tik, kas atsitiks su holdingu.

— Aš turiu žinoti, kas vyksta.

— Rytoj sužinosi.

— Bendrovė pereis man?

Berta pirmą kartą pažvelgė jam tiesiai į akis.

— Tu jau dalijiesi turtą žmogaus, kurio dar nespėjai palaidoti.

— Aš jo sūnus!

— Todėl man ypač gėda.

Notaro kontora Gedimino prospekte kitą rytą buvo pilna žmonių – Vytautas, Berta, kelios bendrovės vadovų pavardės, Edvardo advokatas. Gabija atvyko Bertos prašymu, nors nelabai supratusi, kodėl turėtų dalyvauti.

Notaras skaitė nuosekliai. Edvardas žmonai paliko butą, vasarnamį prie Trakų ir dalį asmeninių santaupų. Vytautui – dalį statybos bendrovės akcijų. Tačiau su sąlyga: jis turi išsaugoti darbuotojų darbo vietas ir penkerius metus negali parduoti savo dalies.

— Ką tai reiškia? — paklausė susiraukęs Vytautas.

— Tai reiškia, kad negalite iškart parduoti savo dalies bendrovėje, — paaiškino advokatas.

— Aš ir neplanavau.

Rasa sėdėjo šalia, tylėjo, bet pirštai nervingai barbeno į rankinę.

Notaras tęsė:

— Taip pat, pagal Edvardo Žukausko valią, dvidešimt procentų akcijų perleidžiama labdaros fondui, įkurtam neįgalių vaikų paramai.

Vytautas staiga pasuko į advokatą.

— O likusi dalis?

— Padalyta tarp jūsų ir ponios Bertos. Jums – trisdešimt procentų. Bertai Žukauskienei – trisdešimt procentų. Kontrolinis akcijų pakas laikinai perduodamas valdybai.

— Laikinai?

— Kol jūsų dukra Eglė sulauks pilnametystės.

Vytautas pašoko.

— Tai neįmanoma! Tėtis negalėjo tokio sprendimo priimti!

— Galėjo, — pasakė Berta. — Ir priėmė.

— Jis man netikėjo?

— Po šios dienos skaitymo tu dar klausi?

Rasa pakilo.

— Vytautai, mums reikia pasikalbėti.

— Dabar?

— O kada?

— Po mano tėvo laidotuvių?

— Tu pats sakei, kad viskas bus sutvarkyta.

Berta pažvelgė į Rasą su šalta panieka.

— Keista, kaip greitai kai kurie žmonės pereina iš gedulo į dalykines derybas.

Rasa paraudo.

— Jūs neturite teisės mane teisti.

— O kas tada turi? Tau pavyko sugriauti mano sūnaus šeimą, bet nepavyko gauti to, dėl ko taip skubėjai.

Vytautas sugriebė Rasą už rankos.

— Tylėk!

Rasa atitraukė ranką.

— Tu žadėjai man kitokį gyvenimą. Kalbėjai, kad turėsi bendrovę, butą, pinigų!

Gabija užsimerkė, tada atsisuko ir patraukė link automobilio, nė žodžio nepridėdama. Jai nebereikėjo nieko suprasti – ji tik stipriau suspaudė Eglę ant rankų ir paspartino žingsnį.

Tą pačią dienos pabaigą Vytautas nuvažiavo pas motiną į Edvardo kabinetą, kur ji vartė dokumentus.

— Mama, mums reikia pasikalbėti.

— Mums seniai reikėjo pasikalbėti.

— Tu specialiai pakvietei Gabiją į skaitymą?

— Taip.

— Kodėl?

— Nes ji tavo dukros motina ir turi teisę žinoti, kas bus su Egle.

— Ji ne mūsų šeimos narys.

Berta lėtai pakėlė galvą.

— Gabija buvo tau šalia, kai tu negrįžai namo. Ji slaugė vaiką, mokėjo komunalinius mokesčius, laikė tavo karjeros šešėlyje. O tu nutarei, kad ji nereikalinga, nes tapo neįdomu.

— Turiu teisę į laimę.

— Turi. Bet laimė nepradedama melu.

— Tu nieko nesupranti apie mane ir Rasą.

— Supratau pakankamai. Ji atėjo pas tave, kai šalia buvo pinigai ir pareigos. Kai paaiškėjo, kad valdžios bendrovėje neturėsi, dingo.

Vytautas nutilo. Rasa visą dieną neatsiliepė telefonu. Jos butas Žvėryne buvo užrakintas. Banke, kuriame ji dirbo, jam pasakė, kad ji pateikė atsistatydinimo pareiškimą.

— Ji tiesiog pabūgo spaudimo, — sumurmėjo jis.

— Žinoma, — atsakė motina. — Meilė visada dingsta kartu su perspektyva brangaus automobilio.

Vytautas sugniaužė kumščius.

— Tu nori, kad sugrįžčiau prie Gabijos?

— Noriu, kad nustotum naudotis žmonėmis.

— Gabija man neatleis.

— Galbūt, nes tu padarei tai, už ką nebūtinai reikia atleidimo.

— O jeigu paduosiu skyrybų?

— Paduosi — ir atsakysi už padarinius. Tik nedrįsk reikalauti, kad ji su vaiku išeitų iš buto.

— Butas priklauso man.

— Ne. Jis pirktas tavo tėvo ir įformintas kaip bendrovės tarnybinis būstas. Dokumentai yra notarų kontoroje. Gabija su dukra turi teisę ten gyventi iki teismo sprendimo.

Vytautas sublyškė.

— Tu visa paruošei?

— Ne. Paruošė tavo tėvas. Matyt, jis pažino tave geriau, nei tu pats manei.

Skyrybų Vytautas padavė po mėnesio. Jis tikėjosi, kad Gabija pabūgs ir pati išsikraustys. Tačiau ji pasikvietė advokatą. Eglė liko su motina. Vytautas dukrą matydavo kartą per savaitę, bet dažniausiai atšaukdavo susitikimus dėl darbo.

Kartą jis atvyko neperspėjęs, antradienio vakare, apie septintą.

— Noriu Eglę pasiimti savaitgaliui.

Gabija atidarė duris, bet neleido įeiti.

— Susitarėme, kad perspėji iš anksto.

— Aš jos tėvas.

— Tada ir elkis kaip tėvas.

— Tu ją nuteiki prieš mane.

— Jai treji metai. Ji dar nesupranta, ką reiškia „nuteikti“.

Vytautas pažvelgė į kambarį. Eglė sėdėjo ant kilimo ir dėjo kaladėles.

— Egle, einam su tėčiu.

Mergaitė pakėlė galvą, pažvelgė į jį ir pasislėpė už krėslo. Vytautas sustingo. Jis matė dukrą kasdien nuotraukose, kurias siuntė Gabija. Jose mergaitė šypsojosi, laikė žaislus, mokėsi vaikščioti. Bet dabar ji jo bijojo. Ne todėl, kad Gabija kažką pasakė. Bet todėl, kad vaikai jaučia žmogų, kuris jų gyvenime pasirodo netolygiai.

— Ji manęs nepažįsta, — pasakė Vytautas.

— Pažįsta, — atsakė Gabija. — Tiesiog nepasitiki.

Po savaitės Berta pati atvažiavo pas Gabiją.

— Norėčiau atsiprašyti, — pasakė ji.

— Už ką?

— Už tai, kad per ilgai užsimerkiau. Mačiau, kaip Vytautas tolsta, bet maniau: kad tik nepakartotų tėvo likimo. Galiausiai pakartojo visiškai.

— Jūs nekalta dėl jo poelgių.

— Bet aš tave mokiau kentėti. Atmeni, ką sakydavau? „Vyrai kartais klysta, svarbiausia – išsaugoti šeimą.“

Gabija graudžiai nusišypsojo.

— „Svarbiausia – ištverti.“

— Taip. Dabar suprantu, kad šeima, saugoma bet kokia kaina, gali tapti kalėjimu.

Berta išsitraukė aplanką.

— Čia dokumentai apie butą. Jūsų advokatas jau viską patikrino. Edvardas paliko nurodymą, kad iki Eglės pilnametystės būstas negali būti parduotas ar įkeistas.

Gabija ne tuoj pat paėmė aplanką.

— Kodėl jis taip nusprendė?

— Sakė, kad vaikas neturi mokėti už suaugusiųjų klaidas.

Gabijai pasirodė, kaip į akis kyla ašaros.

— Jis manęs vos pažinojo.

— Jis pažinojo pakankamai. Buvai vienintelis žmogus, kuris tęsė ginti Vytautą net tada, kai jis to nenusipelnė.

Po pusmečio teismas priėmė sprendimą. Skyrybos įvyko. Eglė liko su motina. Vytautas turėjo mokėti kas mėnesį po tris šimtus penkiasdešimt eurų alimentų, tačiau pirmus tris mėnesius tai darydavo nereguliariai, su savaitės ar dviejų vėlavimu. Berta pareikalavo, kad holdingo buhalterija pervestų pinigus automatiškai, dešimtą dieną.

— Tai ne dovana, — pasakė ji sūnui. — Tai tavo pareiga.

Rasa dingo galutinai – išvažiavo į Klaipėdą ir blokavo jo numerį. Kai jis vieną kartą paskambino iš bendradarbio telefono, ji atsakė:

— Tu jau neturi to, ko man reikėjo.

— O ar aš tau reikalingas?

— Nekomplikuok.

Bendrovėje reikalai taip pat sunkėjo. Vytautas nebuvo pasiruošęs vadovauti žmonėms, nesuprato projektų detalių, nuolat konfliktavo su valdyba. Berta jo nežemino ir nesiekė atkeršyti. Ji tiesiog neleido jam priimti sprendimų vienam.

Vieną vakarą Vytautas atėjo pas Gabiją ir pamatė, kaip Eglė žengia pirmuosius žingsnius, laikydamasi už sofos krašto, tada atleido rankas ir nuėjo prie motinos. Gabija nusijuokė, pakėlė ją.

— Ji jau vaikšto?

— Taip, — atsakė Gabija. — Tu praleidai.

— Galiu įeiti?

Gabija trumpai pagalvojo.

— Eik.

Jis atsisėdo. Eglė pažvelgė į jį, bet nepasislėpė. Vytautas išsitraukė iš maišelio mažą pliušinį meškiuką.

— Tai tau.

Mergaitė atsargiai paėmė žaislą.

— Meškis, — pasakė ji.

Vytautas šyptelėjo – pirmą kartą po kelių mėnesių šypsena buvo ne savimylinė.

— Taip. Meškis.

Jis praleido su dukra keturiasdešimt minučių. Nefotografavo, neskubino jos, nekalbėjo apie skyrybas. Prieš išeidamas paklausė:

— Gabija, ar kada nors galėsi man atleisti?

Ji pažvelgė į jį.

— Aš jau atleidau.

— Tikrai?

— Atleisti nereiškia pamiršti. Ir nereiškia vėl tapti tavo žmona.

— Aš suprantu.

— Ne, kol kas nesupranti. Bet galbūt kada nors suprasi.

Prabėgo keli metai. Eglė pradėjo lankyti mokyklą Antakalnyje, Rašytojų gatvėje. Berta tapo jai tikra močiute: pasiimdavo iš mokyklos, padėjo su pamokomis, vesdavo į dailės būrelį.

Vytautas taip pat pasikeitė, tačiau ne staigiai. Pirmą kartą pas psichologę jis nuėjo Bertos primygtinai reikalaujamas – sėdėjo kabinete tylėjęs beveik visą valandą, kol galiausiai pasakė: „Aš nežinau, kodėl meluoju, net kai nebereikia.“ Po to vizitai tapo reguliarūs, kas antrą trečiadienį. Kartą, grįžęs iš vieno jų, jis paskambino Gabijai ir, vietoj įprasto pasiteisinimo dėl praleisto savaitgalio, pasakė tiesiai: „Atšaukiau susitikimą dėl darbo, nors galėjau nueiti. Atsiprašau.“ Tai buvo pirmas kartas, kai jis neieškojo priežasties, kodėl taip įvyko.

Jo darbo stalo kampe stovėjo Eglės nuotrauka. Kiekvieną sekmadienį jis atvažiuodavo pas dukrą savo senu pilku Volvo. Kartais vaikščiodavo su ja Vingio parke. Kartais dėliodavo konstruktorių. Kartais Eglė tiesiog sėdėjo šalia ir pasakojo apie mokyklą.

Vieną kartą ji paklausė:

— Tėti, kodėl jūs su mama nebegyvenate kartu?

Vytautas nekaltino Gabijos.

— Nes aš padariau daug neteisingų dalykų ir nebegalėjau išlaikyti pasitikėjimo.

— O mama kalta?

— Ne.

— Močiutė taip pat sako.

— Močiutė teisi.

Eglė susimąstė.

— Tu dabar geras?

Vytautas šyptelėjo.

— Stengiuosi būti geresnis.

— O kada tapsi geras?

Jis pažvelgė į dukrą.

— Manau, žmogus netampa geras vieną kartą ir visam laikui. Jis kiekvieną dieną renkasi, kokiu būti.

Eglė nieko neatsakė, tik paėmė jo delną ir įsidėjo jo dešimtyje savo mažą kaladėlę.

Tuo tarpu Gabija atidarė savo dizaino studiją Vilniaus Senamiestyje, Pilies gatvėje. Ji jau nepriklausė nuo vyro, nebijojo rytojaus ir nebeprašė leidimo savam gyvenimui. Studijos pelnas pirmaisiais metais sudarė apie keturiasdešimt tūkstančių eurų – ne daug, bet pakankamai, kad daugiau niekada nereikėtų prašyti pinigų iš Vytauto.

Kartą, kai Berta atvažiavo pas ją pavakarieniauti arbatos, Gabija išsitraukė iš stalčiaus aplanką – tą pačią papką su buto dokumentais, kurią Berta jai perdavė prieš kelerius metus.

— Vytautas skambino praėjusią savaitę. Prašė, kad leisčiau jam įsiregistruoti bute, kaip tėvui. Sakė, kad tai pagelbėtų jam su banko paskola.

Berta nutilo.

— Ir ką atsakei?

— Atsakiau, kad butas – Eglės ateitis, o ne įkaitas kažkam kitam. Paskambinau advokatui ir parašiau atsisakymą. Dokumentas juridiškai pasirašytas, patvirtintas notarų kontoroje Konstitucijos prospekte. Niekas šio buto negalės naudoti kaip užstato – nei Vytautas, nei kažkas kitas, kol Eglei nesueis aštuoniolika.

Berta tyliai paėmė arbatos puodelį.

— Tada sakiau jums: krauk daiktus ir atlaisvink kambarį. Man iki šiol gėda.

— Jūs tai pasakėte, nes manėte, kad ginate sūnų.

— Bet apginau jus tik tada, kai supratau, ką užauginau.

Gabija paėmė jos ranką.

— Jūs vis tiek tapote man šeima.

Berta paspaudė jos pirštus.

— O tu man tapai dukra tuo momentu, kai mano paties sūnus nusprendė tavęs atsisakyti.

Už lango krito pirmasis sniegas. Kaimyniniame kambaryje Eglė kabino ant lango rėmo šviečiančią kalėdinę girliandą, pirštų galiukais stumdama nedidelę raudoną lemputę, kuri niekaip nenorėjo užsidegti. Berta atsistojo, priėjo prie durų ir prisispaudė prie staktos, žiūrėdama. Girlianda blyktelėjo ir pagaliau sužibo. Eglė atsisuko, pamatė jas abi tarpduryje ir pasikvietė:

— Močiute, Gabija, pažiūrėkite!

Gabija priėjo, atsisėdo ant kilimo prie dukros, uždėjo delną jai ant plaukų. Berta liko stovėti tarpduryje, žiūrėdama, kaip spalvotos šviesos atsispindi lange nuo kritančio sniego.