Jūra be Leonido

Kai Modestas vakarienei pakvietė savo mamą, aš supratau: mūsų kelionė į Palangą ką tik baigėsi, nė nepradėjusi.

– Ramunė, – sakė jis, žiūrėdamas į telefoną, ne į mane. – Mama atvažiuoja. Rytoj traukiniu iš Panevėžio.

Aš stovėjau prie spintos su atviru lagaminu. Rankose – nauji sandalai, dar su etikete. Pirmi tokie per devynerius mūsų santuokos metus.

– Kaip – atvažiuoja? – paklausiau tyliai. – Mes rytoj po pietų išvažiuojame. Butas Palangoje užsakytas ir sumokėtas. Tūkstantis šimtas eurų, Modestai. Negrąžinama.

Jis trynė nosies tiltelį – taip jis darė visada, kai pokalbis krypo ne ta linkme, kurios jam reikėjo.

– Ką aš padarysiu? Ji jau bilietą pirko. Nesakysiu jai – grįžk atgal.

Devynerius metus kartu. Ir per tuos devynerius – jokios atostogų. Nei prie jūros, nei kaime, nei bent savaitgalio Druskininkuose. Pirmaisiais metais po vestuvių išvažiavome tris dienas į Nidą – ir grįžome, nes Modesto mama, Birutė, paskambino sakydama, kad jai spaudimą pakilo. Spaudimas buvo šimtas trisdešimt su aštuoniasdešimt – normalus jos septyniasdešimt dvejų metų amžiui. Aš tą skaičių žinojau tiksliai, nes esu slaugytoja poliklinikoje ir tokius skaičius matau kasdien receptuose ir kortelėse.

Nuo tada – taip buvo keturis kartus. Lyg pagal grafiką.

– Modestai, – atsisėdau ant lovos krašto, bandydama kalbėti ramiai. – Mes šitai kelionei taupėme keturis mėnesius. Aš ėmiau papildomas pamainas. Po dvylika valandų. Tu matei, kaip aš po darbo grįždavau.

– Matau, – jis tebežiūrėjo į telefoną. – Bet mama svarbiau.

– Svarbiau už ką?

– Svarbiau už jūrą, Ramune. – Jis pakėlė akis. – Mama viena. Jai septyniasdešimt dveji. Nesupranti?

Supratau. Supratau, kad Birutė gyvena Panevėžyje, dviejų kambarių bute, su kaimyne, kuri užeina pas ją kiekvieną dieną. Kad ji pati nešiojasi daržovių maišus iš turgaus, pati verda uogienę – po dvidešimt stiklainių per rudenį. Ir kad kiekvienas jos „atvažiavimas" prasideda tuo pačiu skambučiu sūnui: „Sūneli, pasiilgau, atvažiuosiu savaitei." Savaitė tęsdavosi dvi, kartais tris. Vieną kartą Birutė pragyveno pas mus mėnesį ir išvažiavo tik tada, kai kaimynė paskambino, kad vamzdis prasiveržė.

– Aš ne atšauksiu, – pasakiau. – Važiuok pats, pasitik mamą. O aš skrisiu.

Modestas atsistojo, lyg aš pasiūliau kažką nešvankaus.

– Kur tu važiuosi? Viena?

– Su Agne.

– Ne, – jis pakėlė balsą. – Mes šeima. Arba kartu, arba niekaip.

Ir aš pasidaviau. Ketvirtą kartą iš eilės. Sudėjau sandalus atgal į dėžę, uždariau lagaminą, nunešiau jį į sandėliuką. Tūkstantis šimtas eurų sudegė be pėdsako.

Po dviejų dienų prieškambaryje stovėjo Birutė su didele languota krepšine ir maišeliu naminių agurkų.

– Na, parodykite, kaip čia jūs gyvenate, – pasakė ji, apžiūrėdama koridorių. – Tapetus seniai metas keisti. Modestai, tu visai žmonos nestebi, kaip ji namus veda?

Birutė pragyveno pas mus dvi savaites. Per pirmas dvi dienas ji perstatė visą virtuvę. Keptuvės – į kitą spintelę. Prieskoniai – ant kitos lentynos. Lentos pjaustymui – prie kriauklės, „taip higieniškiau". Aš dirbau po dvylika valandų ir grįždavau į virtuvę, kurioje nieko nerasdavau.

– Birute, – pasakiau trečią dieną, atidarydama spintą ieškodama puodo. – Man įprasta tvarka svarbi. Man patogiau, kai viskas savo vietoje.

Ji pažvelgė per akinius. Sunkus žvilgsnis iš apačios į viršų – nors aš buvau galva aukštesnė.

– Tu, Ramune, prie netvarkos pripratusi. Tai ne tvarka, tai chaosas. Kas keptuvę prie grūdų deda?

– Man taip patogu.

– O man – ne. Ir Modestui taip pat. Ar ne, Modestai?

Modestas sėdėjo už stalo su telefonu ir tylėjo. Pečiai suglebę, kaip visada, kai mama į jį kreipėsi.

– Mama, – pasakė jis. – Gerai, gerai.

„Gerai, gerai" – tai viskas, ką girdėjau. Ne „Ramunė teisi" ir ne „mama, tai jos virtuvė".

Penktą dieną Birutė ėmėsi užuolaidų. Aš jas pirkau praeitais metais – lino, garstyčių spalvos, rinkau dvi savaites, kad derėtų su fotelio apmušalu. Šimtas aštuoniasdešimt eurų. Grįžtu iš darbo – mano užuolaidos sulankstytos ant fotelio. Ant langų – balta tiulis, kurią Birutė atsivežė su savimi.

– Kas čia? – paklausiau.

– Normalios užuolaidos, – pasakė ji, pirštu bakstelėjusi į stalą. – Ne skudurai. Garstyčių spalva – tai spalva poliklinikai, ne namams.

Tylėjau tris sekundes. Tada nuėmiau jos tiulį, sulanksčiau, padėjau ant taburetės. Pasiėmiau savo užuolaidas ir pradėjau jas kabinti. Rankos nedrebėjo. Šį kartą ne.

– Ką tu darai? – Birutės balsas nukrito žemyn.

– Kabinu savo užuolaidas, – pasakiau, nesisukdama. – Man jos patinka. Tai mano namai. Ir užuolaidų spalvą renkuosi aš.

Tyla tęsėsi gal penkias sekundes. Tada Birutė atsistojo ir išėjo iš virtuvės. Girdėjau, kaip ji koridoriuje renka numerį. Balsas nutildytas, bet žodžius atpažinti galima: „Modestai, tavo žmona man įžeidžiančiai elgiasi. Aš prie tokio požiūrio nepratusi."

Modestas grįžo iš darbo anksčiau nei paprastai. Durys trinktelėjo taip, kad mūsų dukra Austėja savo kambaryje sudrebėjo.

– Ką tu čia prisigalvojai? – paklausė jis nuo slenksčio.

– Pakabinau savo užuolaidas.

– Mama nusiminusi! Ji stengėsi, atvežė, o tu nė ačiū nepasakei!

Pažvelgiau į jį. Į jo plačius pečius, kurie dabar buvo tiesūs, nes mama ne kambaryje, o už sienos. Jos akivaizdoje jis susmukęs. Mano – stačias.

– Modestai, – pasakiau. – Aš padėkojau už agurkus. Už uogienę. Bet užuolaidas savo namuose rinksiuosi aš.

– Tai MŪSŲ namai!

– Tada kodėl sprendimus priima tavo mama?

Jis nutilo. Patrynė nosies tiltelį, nusisuko ir nuėjo pas motiną.

Vakare Austėja priėjo prie manęs virtuvėje. Tyli, su vadovėliu rankose, tarsi tik vandens atėjusi.

– Mama, – pasakė ji. – Jis jai skambina kiekvieną kartą. Prieš kiekvieną kelionę. Aš girdėjau.

– Ką tu girdėjai?

– Jis sako: „Mama, mes tada važiuojame." Ir ji atvažiuoja. Kiekvieną kartą.

Padėjau arbatinuką ant viryklės ir stovėjau, klausydamasi, kaip verda vanduo. Tai ne atsitiktinumas. Keturi kartai iš eilės – tai sistema.

Atsidariau telefoną ir paskaičiavau. Pirmas kartas – medaus mėnuo, trijų asmenų kelialapis, keturi šimtai penkiasdešimt eurų. Antras – Turkija, prieš dvejus metus, septyni šimtai penkiasdešimt eurų. Trečias – Zakopanė, pernai pavasarį, bilietai ir viešbutis, du šimtai eurų. Ketvirtas – šitas, tūkstantis šimtas. Du tūkstantis penki šimtai eurų per devynerius metus. Visi sudegė be pėdsako. O Modestas per tą laiką du kartus vežė mamą į Druskininkus, sanatorijos kelialapiais, abu kartus – iš bendrų pinigų.

Po mėnesio aš pasikviečiau draugę Daivą vakarienei. Ji dirbo su manimi poliklinikoje, pažinojome viena kitą dešimt metų. Modestas nuėjo pas draugą futbolo žiūrėti. Austėja savo kambaryje. Mes su Daiva atidarėme vyną, susmulkinome sūrį, susiglaudėme virtuvėje.

– Tai kur šiais metais? – paklausė Daiva.

– Niekur, – nusišypsojau. Prie šito klausimo buvau jau pripratusi.

– Vėl?

– Vėl.

Durų skambutis. Atidariau – ant slenksčio stovėjo Birutė. Su krepšine ir maišeliu.

– Modestas pasakė, užvažiuok, tu viena namie, – pasakė ji. – Nusprendžiau tave aplankyti. Jau seniai nesimatėm.

Mėnuo. Mėnuo praėjo. Ir tai – „seniai".

Ji atsisėdo prie stalo. Dešimt minučių pokalbis vyko normaliai. Tada Daiva paklausė:

– Birute, o jūs keliaujate?

Ir pradėjo.

– Žinoma! – Birutė atsitiesė kėdėje. – Modestas mane į Druskininkus vežė. Du kartus. Vonios, masažas, pušynai. Puikybė!

Ji pasisuko į mane.

– O tu, Ramune, kur buvai paskutiniu metu? Niekur? Jauna, sveika, o niekur nevažiuoja. Modestas jai pasiūlė – ji atsisako. Jos pačios kaltė. Aš jos metuose visą Lietuvą apvažiavusi buvau.

Daiva pažvelgė į mane, sučiaupusi lūpas.

– Birute, – pasakė ji. – Ramunė nevažiuoja ne todėl, kad nenori.

– O kodėl tada?

Atsakiau pati.

– Todėl, kad kai mes nusipirkam bilietus, jūs atvažiuojate, – pasakiau. Balsas ramus. Nerėkiau. Tiesiog vardijau. – Keturi kartai per devynerius metus. Medaus mėnuo – jūs paskambinote, mes grįžome. Turkija – atvažiavote dieną prieš skrydį. Zakopanė – taip pat. Šiemet – Palanga. Tūkstantis šimtas negrąžinama. Viso – du tūkstančiai penki šimtai eurų. Paskaičiavau.

Birutė sustabdė pirštą, bakstelėjusį į stalą.

– Kas tau į galvą šoko?

– Vardinu skaičius, – atsakiau. – Ne priekaištus. Skaičius. Datas galiu pasakyti, jei reikia.

Daiva atsistojo, pasakė, kad metas jai eiti. Kai grįžau į virtuvę, Birutė jau skambino Modestui.

Po dvidešimt minučių jis atlėkė namo.

– Kam tu mamą prie svetimų gėdini? – stovėjo prieškambaryje, nenusiavęs batų.

– Negėdinau. Pasakiau sumas.

– Kokias sumas?

– Apie du tūkstančius penkis šimtus eurų, kuriuos praradome dėl atšauktų kelionių. Per visus mūsų santuokos metus.

Modestas pažvelgė į motiną.

– Sūneli, – pasakė ji. – Arba aš, arba ji.

– Mama…

– Ji turi atsiprašyti.

Modestas pasisuko į mane.

– Ramune. Atsiprašyk mamos.

Nusiėmiau akinius, nusivaliau juos palto skvernu. Be jų viskas truputį išsiliejo – ir Modestas, ir jo mama, ir prieškambaris su jų batais.

– Ne, – pasakiau. – Neatsiprašysiu.

– Tada aš važiuoju pas mamą, – pasakė jis. – Kol tu neatsipeikėsi.

– Gerai, – atsakiau.

Jis tikėjosi kitokio atsakymo. Pamačiau tai iš to, kaip suspurdo jo smakras. Bet aš tylėjau, ir jis tylėjo. Paėmė striukę ir išėjo. Birutė nusekė iš paskos, palikdama krepšį su agurkais prieškambaryje.

Jis grįžo po trijų dienų. Be atsiprašymo, be pokalbio. Tiesiog įėjo, pakabino striukę, atsisėdo vakarienei. Birutė išvažiavo atgal į Panevėžį. Bet per savaitę Modestas pradėjo kalbėti su manim trumpomis frazėmis: „Vakarienė ruošta?", „Kur marškiniai?", „Pasiimk Austėją." Supratau – jis baudžia mane tyla. Už tai, kad neatsiprašiau.

O aš pradėjau atidėti pinigus. Į atskirą sąskaitą. Apie kurią jis nežinojo.

Metai prabėgo greitai. Austėjai sukako septyniolika, ir aš pati sutvarkiau jai pasą. Modestas sutikimą pasirašė, nė nepaklausęs kam. Jam buvo tas pats, kol mama neskambinėjo.

Gegužę nusipirkau bilietus. Du – man ir Austėjai. Kreta, viešbutis trys žvaigždutės, devynios naktys. Apmokėjau iš savo sąskaitos. Kiekvieną mėnesį atidėdavau po šimtą penkiasdešimt eurų iš algos. Per metus susitaupė pakankamai. Bilietai – su galimybe grąžinti. Šįkart atsižvelgiau į patirtį.

Modestui pasakiau:

– Važiuokim visi kartu. Birželį. Radau neblogą variantą.

Jis pažvelgė į mane, kaip jei aš prašnekusi kita kalba.

– Gerai. Bandykime.

Dvi savaites laukiau. Pirkau Austėjai naujus sandalus ir skrybėlę. Sau – kremą nuo saulės, kurį poliklinikos vaistinėlėje gavau su darbuotojo nuolaida.

Keturios dienos iki skrydžio Modestas grįžo iš darbo vėliau nei paprastai. Atsisėdo prie stalo, padėjo telefoną ekranu žemyn. Žinojau šitą gestą. Ekranu žemyn – vadinasi, skambino mamai. Arba ji jam.

– Ramune, – pradėjo jis. Nagai įsmigo į delnus. Ne iš pykčio – iš laukimo. Žinojau, ką jis pasakys. Žinojau prieš keturias dienas.

– Mama atvažiuoja. Reikia pasitikti.

– Kada? – paklausiau, nors jau žinojau atsakymą.

– Poryt.

Poryt. Dvi dienos iki skrydžio.

– Modestai. Tu jai paskambinai?

– Ką?

– Pasakei jai, kad mes skrendame?

Jis nuleido akis. Patrynė nosies tiltelį. Ir supratau – taip. Paskambino. Kaip keturis kartus anksčiau. Pasakė datą, pasakė maršrutą, ir Birutė jau pirko bilietą autobusu. Lyg pagal laikrodį.

– Ji pasiilgo, – pasakė Modestas. – Jai šiemet septyniasdešimt treji.

– Septyniasdešimt dveji, – pataisiau. – Lapkritį bus septyniasdešimt treji.

Jis numojo ranka.

– Koks skirtumas. Mama viena. Mes jos vienintelis vaikas. Jūra niekur nedings.

Ir aš prisiminiau. Visus devynerius metus. Kiekvieną „jūra niekur nedings." Kiekvieną sandalų pardavimo etiketę. Kiekvieną lagaminą, kurį dėjau ir vėl iškraudavau. Du tūkstančius penkis šimtus eurų. Keturias sugadintas kelionas. Dvylikos valandų pamainas, nuo kurių rankos ištrūkusios iki kraujo.

– Gerai, – pasakiau.

Modestas atsipūtė. Atsileido. Pamanė – aš vėl pasidaviau.

– Šaunuolė, – pasakė. – Paskambinsiu mamai, pasakysiu, kad savo patalynę atsivežtų, mūsų atsargos mažai.

Linktelėjau. Išėjau iš virtuvės. Užėjau į Austėjos kambarį.

– Renkis, – pasakiau. – Mes skrendame poryt.

Austėja pakėlė akis nuo telefono.

– Mama, jis sakė–

– Aš žinau, ką jis pasakė. Pakuok lagaminą. Maudymosi kostiumas, knygos, kroviklis. Pasai pas mane.

Austėja žiūrėjo į mane gal tris sekundes. Tada nusišypsojo – pirmą kartą per mėnesį – ir nulėkė ieškoti kuprinės.

Grįžau į virtuvę. Modestas sėdėjo už stalo su telefonu, tartum jau tarėsi su Birute, kokias paklodes atvežti.

– Modestai, – pasakiau. – Aš bilietų neatšauksiu.

Jis pakėlė galvą.

– Kaip tai?

– Tiesiai. Aš skrendu su Austėja. Tu lieki. Pasitik mamą.

Telefonas nutilo. Ragelio kitame gale Birutė, matyt, taip pat nutilo.

– Tu rimtai? – paklausė jis.

– Devyni metai, Modestai. Devyni metai aš nebuvau atostogose. Keturis kartus praradome pinigus. Aš dirbu šešias dienas per savaitę, po dvylika valandų, ir mano rankos sutrūkę nuo dezinfekcinio skysčio. Man keturiasdešimt treji. Ir aš noriu pamatyti jūrą.

– O mama? Ką jai pasakysiu?

– Pasakyk, kad tavo žmona pirmą kartą per devynerius metus išvažiavo pasitaisyti sveikatos.

Jis atsistojo. Kėdė girgžtelėjo.

– Ramune, jei tu važiuosi – tai, – jis nutilo. – Tai nepagarba. Mamai. Ir man.

– O keturios sugriautos kelionės – tai pagarba man?

Neatsakė. Stovėjo, suspaustu telefonu rankoje. Iš garsiakalbio buvo girdima Birutės balsas: „Modestai! Kas čia? Ką ji sako?"

Pasisukau ir išėjau iš virtuvės.

Naktį nemiegojau. Sėdėjau Austėjos kambaryje, tikrindama dokumentus. Du pasai – mano ir dukros. Viešbučio rezervacija. Draudimas. Trasferas. Visa apmokėta.

Ryte parašiau raštelį. Trumpą, ant bloknoto lapo: „Modestai, aš ir Austėja išskridom. Grįšim po devynių dienų. Pasitik mamą. Mums labai reikėjo atostogų. Ramunė."

Padėjau raštelį ant stalo, prie jo puodelio. Pasiėmiau du lagaminus, pažadinau Austėją, iškviečiau taksi. Prie durų atsigręžiau. Butas tylus. Modestas miegojo.

– Važiuojam, – pasakiau Austėjai.

Taksi aerouoste Austėja tylėjo gal penkias minutes. Tada paklausė:

– Mama, o jis pyksis?

– Pyksis, – pasakiau. – Ir kas?

Pažvelgiau į langą. Rytinis miestas plaukė pro šalį – pilkas, pažįstamas. Po keturių valandų pamatysiu jūrą. Pirmą kartą per devynerius metus.

– Ir nieko, – atsakiau.

Oro uoste išjungiau telefoną. Įjungiau lėktuve, kai jau pakilome. Keturiolika praleistų skambučių nuo Modesto. Trys žinutės nuo Birutės: „Ramune, ką tu darai?", „Grąžink vaiką!", „Aš taip nepaliksiu!"

Padėjau telefoną į krepšį. Austėja šalia skaitė knygą. Pro langą – debesys. Kreta pasirodė šilta.

Praėjo trys savaitės. Mes su Austėja sugrįžome įdegusios. Šaldytuve stovėjo stiklainiai su agurkais – Birutės atvežti. Ant stalo – mano raštelis, tas pats. Modestas jo nepanaikino.

Jis sėdėjo svetainėje, kai mes įėjome. Pažvelgė į mus ir nieko nesakė. Tada atsistojo ir nuėjo į miegamąjį. Durys užsitrenkė.

Nuo tada jis miega ant sofos svetainėje. Kalba su mane tik per Austėją: „Pasakyk mamai, kad aš darbe," „Paklausk mamos, kur sąskaita faktūra." Birutė skambina kiekvieną vakarą. Austėja sako, girdi pro sieną: „Sūneli, ji tavęs nebegerbia. Tai ne žmona, tai bauda."

O aš miegu ramiai. Pirmą kartą per devynerius metus. Ant naktinio staliuko – kriauklė, kurią Austėja rado Kretos paplūdimyje.

Prieš mėnesį, kai Modestas vėl pradėjo kalbėti pilnais sakiniais, aš nuvykau pas notarą ir pasikeičiau testamentą – mano dalis bute dabar priklauso Austėjai, ne jam. Dokumentą laikau toje pačioje sąskaitoje, apie kurią jis nežinojo. Kai jis apie tai sužinojo iš pašto, atsiųsto pakvietimo patvirtinti parašą, jis stovėjo prieškambaryje su laišku rankose ir klausė, kodėl. Atsakiau trumpai: devyni metai, keturios kelionės, du tūkstančiai penki šimtai eurų, ir viena jūra, kurią pasiėmiau pati. Jis nerado, ką atsakyti. O aš uždariau durų spyną, kurią pakeičiau tą pačią savaitę.