Katinukas prie Šeimyniškių

Rūta Bagdonienė letenėles pamatė pirmoji – du tamsius taškelius, įsikibusius į lietaus šulinio grotelę Šeimyniškių ir Kalvarijų gatvių sankryžoje, o už jų, prigludęs prie šaligatvio bortelio, tupėjo juodas kačiukas, vos dviejų trijų mėnesių, visas drebantis nuo pravažiuojančių automobilių ūžesio. Mašinos lėkė per kelis centimetrus nuo jo snukučio. Niekas nestabdė.

Ji pasistūmė nuo suoliuko, bet vežimėlis kliudė, o kojos buvo per lėtos tokiam atstumui.

Tada mėlyna „Škoda Fabia" staigiai suko į avarinę juostą, net variklio neišjungusi. Iš jos iššoko jaunas vyras darbiniu kombinezonu, dažų dėmėtomis rankomis, mostelėjo delnu į eismą ir žengė tarp automobilių. Priklaupė prie šulinio, plikais pirštais traukė groteles, kol jos pasidavė, ir ištraukė kačiuką, prisispaudęs jį po striuke.

Rūta perėjo prospektą kiek įmanoma greičiau ir rado jį sėdintį ant bortelio su drebančiu kamuoliuku kailio ant kelių.

– Surasiu jam namus, – pasakė jis, dar jai nespėjus žioptelėti. – Negaliu jo taip palikti.

Ji pasisiūlė paimti kačiuką pati. Jis nuvežė ją į veterinarijos kliniką Ozo gatvėje – vaikinas buvo Tomas, kaimyninio namo šeimininkės sūnus, apie kurį laiptinėse šnekėdavo, kad „be perspektyvos", nes dirba dienos darbus statybose, užuot baigęs universitetą. Gydytojas apžiūrėjo kačiuką greitomis: dehidratacija, įbrėžimas ant letenos, lūžių nėra. Sąskaita išėjo trisdešimt penki eurai. Tomas ištraukė pinigus iš kombinezono kišenės anksčiau, nei Rūta spėjo atsidaryti rankinuką, – visą dienyną, kurį buvo gavęs tą pačią rytą už dvi dienas darbo statyboje.

– Aš radau, aš ir mokėsiu, – atrėžė jis, tarsi klausimas jau būtų uždarytas.

Ji parsivežė kačiuką namo, pavadino Anglinuku dėl juodo kailio, ir jis įsikūrė šalia kitų trijų.

Devynerius metus Rūta gyveno viena bute Šeimyniškių gatvėje – vyras jau buvo miręs, sūnus dar jaunystėje išvažiavo dirbti į Norvegiją ir nuo to laiko skambindavo nebent kartą per mėnesį. Pensija buvo trys šimtai keturiasdešimt eurų. Iš jų penkiasdešimt išleisdavo sausam maistui katinams kieme – šėrė juos nuo tos dienos, kai po langu atsirado ir nebeišėjo rudas kačiukas.

Kaimynai žiūrėjo šnairomis. Ypač Vytautas Ramanauskas iš trečio aukšto, kuris kiekvieną rytą lipdavo prie savo automobilio ir murmėdavo apie smarvę ir žiurkes. Jis reikalavo, kad namo bendrija balsuotų dėl draudimo šerti gyvūnus kieme. Rūta pas notarą buvo pasirašiusi deklaraciją, kad prisiima atsakomybę ir pati viską sutvarko – bet jam to neužteko.

Bėda ištiko po dviejų savaičių, visuotiniame susirinkime. Vytautas viską buvo paruošęs iš anksto – notaro patvirtintą prašymą įteisinti draudimą, dar dviejų kaimynų parašus, net nuotraukas su kieme paliktu maistu. Reikalavo, kad Rūta sumokėtų penkiasdešimties eurų baudą ir atsisakytų šėrimo, kitaip skųsis Vilniaus miesto savivaldybei – mosikavo telefonu, tarsi jau kalbėtųsi su inspektoriumi.

Susirinkimas vyko namo rūsyje, prie silpnos lemputės, drėgmės kvape. Vytautas kalbėjo garsiai, mosavo aplanku su „įrodymais". Rūta stovėjo, laikydama rankinuką, ir laukė savo eilės.

– Ponia Bagdoniene, – tarė bendrijos pirmininkas, pagyvenęs vyras vardu Algirdas Petrauskas, – turite teisę atsakyti.

Ji nesigynė. Papasakojo tik tai, ką matė tą dieną prie šviesoforo – kaip vaikinas, kurį visas namas vadino tinginiu, sustabdė automobilį eismo viduryje, plikomis rankomis draskė groteles, kol oda po nagais pabalo, o paskui be dvejonių atidavė visą tos dienos algą, trisdešimt penkis eurus, kad apmokėtų veterinarą būtybei, kuri negalėjo pasakyti „ačiū". Daugiau nieko nepridūrė.

Tyla rūsyje užtruko ilgai. Vytautas prasižiojo, bet žodžių nerado. Balsavo – septyni prieš draudimą, trys susilaikė, jis vienas už. Pasiūlymas žlugo.

Išeidama Rūta rado Tomą lauke, sėdintį ant laiptų su plastikiniu maišeliu rankose, kuriame buvo sauso maisto pakelis – nupirktas kampinėje parduotuvėje.

– Girdėjau, kad buvo susirinkimas, – pasakė jis. – Nusprendžiau kuo nors padėti.

Ji paėmė maišelį ir pažvelgė į vidų – šalia pakelio gulėjo ir kasos čekis. Užsikišo rankinuką po pažastimi, išsitraukė mažą maišelį ir ėmė skaičiuoti monetas bei banknotus jo delne – trisdešimt penki eurai, iki cento. Buvo taupiusi paskutines dvi savaites, kasdien po truputį mažindama savo keturių kačių porcijas, kad per daug nesimatytų.

– Nereikia, – pasakė Tomas ir mėgino grąžinti pinigus.

Ji neatsakė. Vieną po kito sulenkė jo pirštus aplink banknotus, kol kumštis užsivėrė ant jų, ir palaikė taip akimirką.

Tomas pažvelgė į ją, paskui nuleido akis į saują.

– Tada užvirk man kavos, – tarė galiausiai. – Ir supažindink su tuo Anglinuku.

Jie kartu užlipo laiptais. Maisto maišelis liko ant prieškambario staliuko, šalia dubenėlio, kuriame juodas kačiukas jau laukė vakarienės.