Klumpė, kuri nepasidavė laikui

Ramunė Jankauskaitė nešiojo šitą klumpę tris dešimtmetį. Ne tikrą klumpę – metaforinę, tą, kurią uždeda scena, kai nustoji būti jauna ir tampi „ta moteris, kuriai jau laikas užleisti vietą“.

Kaune ji pradėjo nuo choreografijos studijos Žaliakalnyje, kur grindys girgždėjo, o veidrodžiai buvo ilgi ir aptrupėję pakraščiuose. Paskui – daina, tada – vaidmuo mažame teatre prie Laisvės alėjos. Šešiasdešimt septynerių metų amžiaus sulaukusi jos mokytoja kartą pasakė: „Tu turi tris gyvenimus vienam kūne – šoki, dainuoji, vaidini. Retas kas taip sugeba.“

Ramunė šypsojosi, bet žodžius įsidėjo į galvą kaip monetą į kišenę. Ir nešiojosi ją per visą karjerą.

Dabar jai penkiasdešimt septyneri. Ji stovi savo namų virtuvėje Žaliakalnio senamiestyje, per langą matosi Nemuno šlaitas, o ant stalo garuoja puodelis žolelių arbatos, kurią jai atveža sesuo iš turgaus prie Kalniečių. Televizoriuje – vakaro žinios, kur diktorius mini jos naują koncertinį turą, prasidedantį spalio pradžioje.

„Sakau sau kiekvieną rytą: esu jauna ir laikui nepavaldi,“ – sako ji savo mokinei Aušrai, kuri atėjo pas ją pasitarti prieš stojamuosius į konservatoriją. „Skamba kaip lozungas iš plakato, žinau. Bet amžius – jis ne pase.“

Aušra tik gūžteli pečiais – dvidešimt dvejų metų mergina dar netiki, kad tokie žodžiai gali būti kažkas daugiau nei paguoda.

O paguodos Ramunei niekas nesiūlė. Ji viską išsikovojo pati.

***

Prieš trisdešimt metų, kai ji tik baigė choreografijos studijas, vienas žinomas režisierius Vilniuje jai tiesiai pasakė per atranką: „Tu graži mergaitė, bet balerinos iš tavęs nebus. Per vėlai pradėjai. Rink daiktus.“

Ji nerinko daiktų. Ji nuėjo į kitą studiją, paskui – į dainavimo pamokas pas seną operos solistę, gyvenusią name be lifto, penktame aukšte, kur reikėjo lipti pėsčiomis su vandens buteliais rankose, nes senolė bijojo geriamo vandens iš čiaupo.

Tų metų žiema buvo šalta – minus dvidešimt tris, autobusai vėlavo, o Ramunė vis tiek atėjo į kiekvieną pamoką, nešina termosu su arbata ir sąsiuviniu, prigrūstu natų.

Pirmasis didelis vaidmuo atėjo, kai jai buvo dvidešimt septyneri – vaidmuo mažo teatro spektaklyje apie moterį, kuri palieka vyrą dėl savęs pačios. Kritikai rašė santūriai, bet publika verkė salėje. Po premjeros prie scenos priėjo moteris, gal šešiasdešimtmetė, ir tarė: „Tu suvaidinai mane. Aš irgi taip padariau, prieš dvidešimt metų. Niekas man tada neplojo.“

Ramunė tą sakinį prisiminė kiekvieną kartą, kai jai sakydavo, kad ji „per sena naujam vaidmeniui“ arba „jau ne ta amžiaus grupė koncertų turams“.

***

Prieš dvejus metus, Šiauliuose, po koncerto, į kurį atėjo mažiau nei du šimtai žmonių pustuštėje salėje, ji sėdėjo automobilyje aikštelėje ir nesijudino iš vietos gal keturiasdešimt minučių. Ranka buvo prispausta prie šono, kur po antro veiksmo šoko tempimo skausmas taip ir neatlėgo – tris dienas po to ji vaikščiojo šlubuodama. Tada ji pirmą kartą pagalvojo, kad gal tas Vilniaus režisierius buvo teisus, tik pavėlavo trisdešimt metų anksčiau pasakyti tiesą: kad kūnas turi savo skaičiavimo mašiną, ir ta mašina anksčiau ar vėliau ją sustabdys, nepaisant jokių lozungų apie amžių galvoje.

Ji tada paskambino savo mokytojai. Senolė jau buvo aštuoniasdešimt dvejų, silpnu balsu, bet atsakė iškart: „Skausmas praeis arba neprapeis. Bet jei dabar sustosi, tu jau nebeatsistosi. Aš žinau, aš bandžiau.“

Ramunė nemiegojo tą naktį. Ryte nuvažiavo pas gydytoją, po to – tiesiai į repeticiją.

***

Šįvakar, prieš repeticiją naujam koncertui Žalgirio arenoje, ji sėdi rūbinėje ir tepasi grimą prieš veidrodį, kurio kraštas įtrūkęs – tas pats veidrodis, kurį ji nusipirko prieš penkiolika metų iš išparduodamo senoviško teatro rekvizito Šiauliuose.

Į duris pasibeldžia jos vadybininkas Tomas – vaikinas, jaunesnis už ją beveik trisdešimčia metų, bet dirbantis su ja jau septynerius. Jis atneša naujienas: didelis renginių organizatorius iš Vilniaus siūlo kontraktą trims metams už šimtą dvidešimt tūkstančių eurų per metus, garantuotą honorarą, nepriklausomai nuo bilietų pardavimo – bet su viena sąlyga: ji turėtų „atjauninti“ įvaizdį, dirbti su jaunesniu choreografu, pakeisti repertuarą į tai, kas patinka aštuoniolikmečiams.

„Jie sako, kad rinka keičiasi,“ – sako Tomas atsargiai. „Sako, kad tavo amžiaus grupei… na, kad reikia naujos auditorijos. Tomas, tai trys metai be jokios rizikos. Tu žinai, kiek koncertų gali nepasisekti per tą laiką.“

Ramunė nustoja tepti grimą. Rankoje lieka teptukas su rausvu šešėliu, sustingęs pusiaukelėje prie skruosto. Ji pasuka jį pirštais, tada padeda ant stalelio – tvarkingai, lygiagrečiai su kitais.

„Parašyk jiems,“ – sako ji, – „kad atsisakau.“

Tomas nustemba. „Šimtas dvidešimt tūkstančių per metus, Ramune. Trims metams.“

„Žinau, kiek tai. Ir žinau, kiek liks manęs, jei sutiksiu.“ Ji pasilenkia arčiau veidrodžio, patikrina antakį. „Parašyk mandagiai. Padėkok už pasiūlymą.“

Tomas dar minutę stovi tarpduryje, tada linkteli ir uždaro užrašų knygelę.

***

Tą vakarą repeticija užtrunka iki vienuoliktos. Choreografas, su kuriuo Ramunė dirba jau dešimt metų, žmogus vardu Darius, sustabdo muziką vidury numerio.

„Tu šiandien šoki kaip prieš dešimt metų,“ – sako jis, ir tai skamba kaip pastaba, ne komplimentas.

„Blogai?“

„Ne. Geriau. Aš tik nesuprantu, kaip tu tai darai.“

Ramunė nusišluosto prakaitą rankšluosčiu, kurį visada laiko ant kėdės kampo – tas pats raudonas rankšluostis, kurį jai padovanojo mama prieš dvidešimt metų, dabar išblukęs iki rausvo.

„Aš nesistengiu atrodyti jauna,“ – sako ji. „Aš tiesiog nenustoju judėti.“

Darius nustemba, žvilgteli į ją dar kartą ir vėl paleidžia muziką.

***

Spalio pirmąją, prieš pat pirmąjį koncertą turo metu Panevėžyje, Tomas atneša Ramunei laikraštį – vietinis leidinys išspausdino straipsnį apie ją, pavadinimu „Amžina scenos karalienė ar paskutinis šansas?“ Straipsnyje žurnalistas, jaunas vyrukas, mini, kad „daugelis abejoja, ar penkiasdešimt septynerių metų atlikėja gali dar patraukti pilnas sales“.

Ramunė perskaito straipsnį stovėdama arenos koridoriuje, apsupta savo komandos, kol už durų jau girdisi minia, laukianti pirmojo pasirodymo garso.

Ji sulanksto laikraštį ir atiduoda jį atgal Tomui.

„Žinai, ką aš darysiu?“ – sako ji.

„Ką?“

„Nieko. Aš tiesiog eisiu ir sušoksiu tris valandas be pertraukos. Ir tegul jis pats atsako sau į savo klausimą.“

***

Koncertas trunka tris valandas dešimt minučių. Bilietai, kainavę nuo dvidešimt penkių iki aštuoniasdešimt penkių eurų, buvo išparduoti per tris dienas – aštuonis tūkstančius vietų. Ramunė šoka, dainuoja, keičia kostiumus per porą minučių užkulisiuose, kur jos padėjėja Eglė, dirbanti su ja nuo pat pradžių, tvarko sagtis tokiu greičiu, kad pirštai vos spėja, o vienas kabliukas taip ir lieka neužsegtas iki pat kito perėjimo.

Paskutinę dainą ji dainuoja stovėdama scenos krašte, ranka ištiesta į publiką, kurioje matosi ir paauglių, ir moterų, panašaus amžiaus kaip ji pati, kai kurios su savo dukromis, dažnai su savo mamomis.

Po koncerto, grįžusi į rūbinę, ji randa savo telefone žinutę nuo mokinės Aušros: „Buvau salėje. Dabar tikiu.“

Ramunė padeda telefoną ant stalelio šalia įtrūkusio veidrodžio ir atsisėda. Ji nusiauna sceninius batus vieną po kito – dešinėje kojoje, ties kulnu, pūslė jau pratrūkusi, ir kojinė prilipusi prie odos krauju. Ji atsargiai atplėšia kojinę, pasiima iš dėžutės pleistrą ir užklijuoja žaizdą, tada įpila sau arbatos iš to paties termoso, su kuriuo prieš tris dešimtmečius vaikščiojo pas seną operos solistę penktame aukšte.

„Rytoj Šiauliai,“ – sako ji sau garsiai, pasižiūrėdama į įtrūkusį veidrodžio kraštą, ir nugeria gurkšnį arbatos.