Laiškas, kuris atskleidė Dariaus paslaptį

Vestuvių rytas Druskininkuose kvepėjo šviežiomis gėlėmis, kažkur toliau zujo picerijos virtuvė, o ant naktinio staliuko garavo jau atvėsusi kava. Saulė skverbėsi pro sunkias viešbučio užuolaidas, paliekant ant grindų šiltas šviesos juostas. Ant kėdės kabojo vakarykštis nuometas, prie lovos stovėjo pusiau susikrauti lagaminai — po pietų jaunavedžiai turėjo skristi į Kretą.

Eglė atsisėdo ant lovos krašto ir pažvelgė į Darių. Jis miegojo taip ramiai, kad net netikėjai, jog vakar visa diena praėjo chaose — tortas, DJ, tetos verksmai per šokį su tėvu. Tą rytą ji dar nežinojo, kad viskas, kuo tikėjo pastaruosius tris metus, per kelias valandas subyrės į šipulius.

Telefonas ant naktinio staliuko sudrebėjo. Eglė greitai jį pagriebė, kad nepažadintų vyro, ir išslydo į balkoną.

— Klausau, — atsiliepė ji.

— Eglė Vaitkutė? Laba diena. Skambinu iš Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus, kur vakar buvo registruota jūsų santuoka, — balsas kitame gale skambėjo oficialiai, bet tempiant kiekvieną žodį.

— Kas nutiko?

— Tvarkant dokumentus registrų centro sistemoje iškilo rimtas neatitikimas. Reikalingas jūsų asmeninis atsilankymas, ir kuo greičiau.

— Bet mes šiandien skrendame. Negalėtume to atidėti?

— Deja, ne. Sistema parodė senesnį santuokos įrašą ponui Petrauskui, kuris formaliai niekada nebuvo uždarytas. Mūsų skyrius dirba atskirai nuo teismų — jei dėl to įrašo vyksta kokia teismo procedūra, mes apie tai nebūtume informuoti, kol teismo sprendimas nepasiekia registrų centro. Atvykite, paaiškinsime vietoje.

Ryšys nutrūko. Eglė dar kelias minutes stovėjo nejudėdama, pirštu braukydama palei balkono tvorelės dažų skilimą, mėgindama suprasti, ką iš tikrųjų išgirdo. Grįžusi į kambarį, ji rado Darių jau pabudusį.

— Labas rytas, žmonele, — jis nusišypsojo.

Tas žodis tą rytą skambėjo kažkaip neteisingai.

— Man reikia trumpam išeiti, — pasakė ji kiek tolygiau, nei jautėsi. — Darbe kilo skubus klausimas, reikia pasirašyti kelis popierius.

— Šiandien? Iš karto po vestuvių?

— Taip. Žadėjo, kad neužtruks.

— Tada važiuoju su tavimi.

— Nereikia. Pati greitai sutvarkysiu ir grįšiu.

Po dvidešimties minučių taksi sustojo prie pažįstamo pastato centre, kur vakar dieną skambėjo muzika ir svečių sveikinimai. Dabar ji žengė per tarnybinį įėjimą. Koridoriuose buvo tuščia. Dvyliktame kabinete jos laukė vidutinio amžiaus moteris su segtuvu rankose.

— Prašau, užeikite, — pasakė ji. — Mano vardas Rasa Jankauskienė.

Eglė atsisėdo priešais.

— Aiškinkitės, kas vyksta.

Rasa atvėrė segtuvą.

— Po santuokos registracijos per registrų centrą vyksta automatinis duomenų sutikrinimas. Paaiškėjo, kad jūsų sutuoktinio vardu yra ankstesnė santuoka, kuri pagal mūsų duomenis tebėra galiojanti.

— Atsiprašau?

— Darius Petrauskas registruose žymimas kaip susituokęs su kita moterimi.

Rasa padavė jai kopiją. Registracijos data. Pavardė. Moteriškas vardas.

— Galbūt tai sistemos klaida?

— Mes patikrinome kelis šaltinius, įrašas tikras. Ar jūsų sutuoktinis yra teikęs kokių prašymų teismui dėl šios santuokos — mes to nematome, tai ne mūsų kompetencija.

— Jis sakė, kad niekada nebuvo vedęs.

— Tai jūs turėsite išsiaiškinti su juo patys.

Išėjusi iš kabineto, Eglė ilgai sėdėjo automobilyje, nesiryždama grįžti į viešbutį. Po vieną ryškėjo smulkmenos, kurioms anksčiau neteikė reikšmės — keisti skambučiai vakarais, neaiškūs „verslo kelionės“ į Kauną, nenoras kalbėti apie praeitį prieš jų susipažinimą.

Valandą vėliau ji grįžo. Darius jos pasitiko salone.

— Kur tu dingai? Pradėjau nerimauti.

Eglė žiūrėjo į jį. Jo veidas buvo ramus kaip ir ryte.

— Mums reikia pasikalbėti.

Šypsena jo veide užgeso.

— Kas nutiko?

— Šiandien nebuvau darbe. Buvau civilinės metrikacijos skyriuje.

Jis sustingo. Vos pastebimai. Tačiau ji tai pastebėjo.

— Kodėl?

— Man pasakė, kad tu turi galiojančią santuoką.

Darius pabalo. Ne nuostaba. Ne pasipiktinimas. Kažkas kito.

— Egle…

— Tai tiesa?

Jis nuleido galvą.

— Pasakyk ką nors, — galiausiai ištarė ji.

Darius braukė delnu per veidą.

— Viskas daug sudėtingiau, nei atrodo.

— Tikrai? — ji kreivai šyptelėjo. — Nes iš šalies viskas labai paprasta. Tu vedei mane, formaliai liekant susituokusiam su kita.

— Nebegyvenu su ja metų metus. Išsikraustė prieš šešerius metus, tik niekada nesutvarkiau popierių.

— Kaip gali šešerius metus nesutvarkyti skyrybų?

— Nes ji dingo. Niekas nežinojo, kur ji išvažiavo. Negalėjau rasti, su kuo tvarkytis.

— Ir šešerius metus niekam neprasitarei, kad esi susituokęs?

— Bijojau, kad pamanys, jog kažką slepiu. Bijojau tave prarasti.

Eglė nusigręžė.

— Kas ji?

— Monika. Buvusi žmona.

— Rodyk dokumentus, — pareikalavo Eglė. — Visa, kas susiję su šia santuoka.

Po valandos jie stovėjo prie buto, kurį Darius nuomojo gyventojams dar prieš susipažinimą su Egle. Jis paskambino nuomininkams ir paprašė leisti patekti į sandėliuko spintą — sakė, reikia rasti senus komunalinių sąskaitų popierius. Žmogus telefone kelis kartus atsikalbinėjo, kad jiems nepatogu, kol namie vaikai, ir Dariui teko žadėti užeiti vakare dar kartą, kad jie pagaliau sutiktų. Sandėliuke, tarp dulkėtų dėžių, jis rado segtuvą. Tarp popierių buvo pageltęs vokas su jo pavarde.

— Kas tai? — paklausė Eglė.

— Nežinau.

Ji atplėšė voką. Viduje buvo laiškas, parašytas moterišku raštu. Pirmosios eilutės privertė ją sustingti:

„Dariau, jei kada skaitysi šį laišką, vadinasi praėjo pakankamai laiko…“

Monika rašė apie ligą. Apie gydymą. Apie persikraustymą į kitą miestą. Apie tai, kad nenorėjo tapti jam našta ir prašė nebandyti jos surasti.

Baigusi skaityti, Eglė sulankstė lapus.

— Ji buvo sunkiai sirgusi?

— Taip. Sužinojau po skyrybų, kai ji jau buvo išvažiavusi. Parašė man šį laišką ir dingo.

— Kodėl tada niekada nepabandei sutvarkyti popierių, jei žinojai, kad ji serga?

— Nenorėjau tikėti, kad taip blogai. Vis atidėliojau. Lengviau buvo manyti, kad kažkur ji yra gyva ir sveika, negu eiti ir pasirašyti, kad jos nebėra.

Vakare ji išvažiavo pas tėvus. Darius nesutrukdė, tik padėjo nunešti lagaminą iki automobilio. Visą kelią Eglė žiūrėjo pro langą.

Mama atidarė duris iš karto — vieno žvilgsnio pakako, kad supras.

— Kas nutiko?

Ir tada Eglė pravirko. Ašaros tiesiog riedėjo veidu, kol ji susmuko ant prieškambario pufo, apkabinusi rankinę taip, lyg ta būtų vienintelis tvirtas daiktas kambaryje.

Vėlai vakare, kai tėvai jau miegojo, telefonas sužvangėjo. Žinutė atėjo nuo nepažįstamo numerio:

„Eglė? Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoja davė man jūsų kontaktą. Manau, turime susitikti. Kalbame apie Darių Petrauską ir jo pirmąją santuoką. Jūs nežinote visos istorijos.“

Antra žinutė atsiuntė po minutės: „Mano vardas Jolanta Ramanauskienė. Buvau Monikos advokatė.“

Miegas dingo akimirksniu.

Kitą rytą Eglė nuvyko į nedidelę kontorą Vilniaus senamiestyje su diskrečia lentele ant durų — teisinė konsultacija. Jolanta Ramanauskienė pasirodė apie penkiasdešimties metų moteris su dėmesingu žvilgsniu ir santūria kalbos manera.

— Dėkoju, kad atvykote, — sakė ji, uždarydama kabineto duris. — Rasa iš metrikacijos skyriaus paskambino man, nes prisiminė mano pavardę iš senos Monikos bylos — prieš penkerius metus padėjau jai sutvarkyti testamentą. Ji tikrino, ar neturiu kokių kontaktų susisiekti su jumis, nes aš pati jos paprašiau — Monika man paliko nurodymą, jog jei kada atsiras moteris, ketinanti tekėti už Dariaus, jai turi būti perduotas paskutinis pareiškimas.

— Aiškinkitės iš karto. Be užuominų.

— Monika ne tiesiog dingo. Ji mirė. Ketverius metus po to, kai parašė tą laišką ir išsikraustė — tiek ji kovojo su liga, kurios nenorėjo, kad Darius matytų.

— Darius sakė, kad ji dingo ir jis nežinojo, kur ji yra.

— Tai tiesa — jis nežinojo, kur ji gyvena ir kas su ja darosi. Mirties įrašas buvo užregistruotas kitame mieste, o iki registrų centro jis paprasčiausiai dar nebuvo nukeliavęs, kai jūs registravote santuoką. Tokie atsilikimai tarp savivaldybių pasitaiko.

— O teismo prašymas? Jis man nė žodžiu neprasitarė, kad kreipėsi dėl Monikos.

— Prieš šešis mėnesius jis padavė prašymą teismui pripažinti Moniką mirusia ir santuoką — nutraukta. Jis to nežinojo tiksliai, tik nujautė, kad ji gali būti mirusi, nes jau tiek metų be žinios, ir norėjo pagaliau sutvarkyti popierius prieš vestuves. Procedūra ilga, sprendimo per šešis mėnesius jis nesulaukė.

Eglė padėjo dokumentus į šalį.

— Yra ir kita byla, — pasakė Jolanta. — Monikos paskutinis pareiškimas.

Eglė perskaitė kelias eilutes, kuriose Monika rašė, kad pati neleido Dariui likti arti, kai sužinojo apie ligą, ir kad norėjo, jog jis gyventų toliau, nesijausdamas kaltas. Ji sulankstė lapą ir padėjo ant stalo, neskaičiusi iki galo.

— Tai nieko nekeičia, — pasakė ji tyliau, labiau sau, nei advokatei.

Grįžusi tą vakarą pas tėvus, Eglė sėdėjo prie virtuvės stalo, sukryžiavusi rankas ant gautų dokumentų, ir braukė pirštu per pageltusio lapo kraštą, skaičiuodama datas. Šeši mėnesiai nuo teismo prašymo. Jie susituokė prieš tris savaites nuo šios dienos. Telefonas sužvangėjo — Darius.

— Egle… kur tu?

— Žinau viską, — pasakė ji.

Pauza kitame gale.

— Apie Moniką. Apie mirtį. Apie tavo prašymą teismui.

— Bandžiau tau pasakyti…

— Kada bandei? Prašymą padavei prieš šešis mėnesius. Vestuvių datą paskelbėme prieš keturis. Turėjai laiko bent paklausti teisininko, kaip elgtis, bet nutylėjai ir leidai man eiti prie altoriaus.

Tyla.

— Turime susitikti, — tyliai pasakė jis.

Praėjo trys dienos. Susitiko ne viešbučio kambaryje, kur viskas prasidėjo, o notarų biure Gedimino prospekte — Eglė pati pasirinko vietą. Ant stalo gulėjo tik vienas dokumentas: santuokos nutraukimo pareiškimas, parengtas iš anksto jos advokato.

— Negrįžtu prie to, kas buvo, — pasakė ji, paduodama Dariui rašiklį. — Monikos istorija — tavo, ir aš jos tau neprikaišiosiu. Bet nuo prašymo teismui iki mūsų vestuvių praėjo šeši mėnesiai, ir visą tą laiką tu žinojai, kad kažkas gali būti neišspręsta, o man nepasakei nė žodžio. Net kai aš stovėjau su suknele priešais veidrodį.

Jis pasirašė tylėdamas. Notarė patvirtino parašus, uždėjo antspaudą. Eglė paėmė savo egzempliorių, sudėjo į aplanką ir uždarė jį.

— Aš tikiu, kad tu jos gedi, — pasakė ji prieš atsistojant. — Bet mane tu paliko be žodžio tada, kai žodis dar būtų kažką pakeitęs.

Ji atidavė jam raktus nuo nuomoto buto, kuriuos jis pats buvo jai įspraudęs į ranką tą dieną, kai ieškojo segtuvo, ir atsistojo.

Po savaitės ji pervedė savo dalį iš bendros sąskaitos, kurią jie atidarė kraitiniam fondui vestuvėms, atgal į savo asmeninę — devynis tūkstančius eurų, kuriuos tėvai buvo padovanoję jaunavedžiams medaus mėnesiui. Kelionės paketą į Kretą ji atšaukė ir pinigus už atšauktą skrydį pervedė sesei, kuri laukėsi ir seniai svajojo apie jūrą.

Darius dar kartą paskambino po mėnesio. Eglė nepakėlė ragelio. Tiesiog uždarė telefono numerį juodajame sąraše ir vėl paskambino tėvams paklausti, ar sode jau nokę obuoliai.