Marija Kazlauskė ir brangi tiesa restorano salėje

Diana Vasiljevienė atsargiai pasitaisė aukso auskarą ir šiek tiek pakrutino plečius, kad sunkaus šilko suknelės klostės sublizgėtų šviestuvų šviesoje elegantiškoje Kauno restorano salėje. Patalpoje nutilo šurmulys. Ji mokėjo priversti žmones nutilti — pinigai, metai, praleisti Kauno aukštuomenės priėmimuose, ir įprotis būti dėmesio centre darė savo.

Jos sūnaus žmonos dukra Eglė tuoj pat suklego. Ji žinojo, kas tuoj įvyks. Per visą vakarą ji matė, kaip uošvė žvilgčiojo į jos motiną. Matė, kaip ta šnabždėjosi su draugėmis, pirštu rodydama į kuklų pilką kostiumėlį Ritos Jonaitienės. Matė, kaip Diana susiraukė, kai Rita su neužtikrintumu paėmė stalo įrankius.

— Mama, prašau, — sušnibžda Tomas, Eglės vyras.

Bet Diana jau laikė mikrofoną.

— Mieli svečiai, — pradėjo ji, — noriu pasakyti keletą žodžių apie mano sūnaus pasirinkimą.

Salėje tvyrojo tyla, kaip prieš audrą.

— Žinoma, aš įsivaizdavau kitą marčią. Iš mūsų aplinkos. Su atitinkama kilme. — Ji padarė pauzę. — Bet, kaip žinia, meilė klausimų neklausia. Jis įsimylėjo. Paprastą mergaitę iš labai kuklios šeimos. Ką gi, kaip nors tai pakentėsime.

Rita sėdėjo stalo gale, nenuleisdama akių nuo savo lėkštės. Jos rankos gulėjo ant baltos staltiesės.

— Tačiau, — tęsė Diana, — dabar, panašu, mums reikės išlaikyti ne tik jaunavedžius, bet ir visus jų artimuosius. Nes kai tavo motina visą gyvenimą dalijo maistą vaikams mokyklos valgykloje… — ji ironiškai šyptelėjo. — Apie kokią kraitį čia gali būti kalba, ar ne?

Kai kurie svečiai sutrikę nusijuokė. Kiti nuleido akis.

Diana mėgavosi akimirka.

— Pažiūrėkite į ją. Ji net nepajėgė sau leisti padoraus suknelės. Virtuvės darbuotojos atlyginimas, kaip patys supranta, prabangos neleidžia — nei čia, nei kur kitur.

Eglė staigiai pakilo ir išbėgo iš salės. Tomas nuskubėjo jai įkandin, bet Diana jau nekreipė dėmesio į nieką.

— Bet tai nesvarbu, — pridėjo ji. — Dukrai pasisekė. Jai nereikės iki pensijos plauti puodų ir keptuvių, kaip jos motinai. Ji gyvens prabangoje. Mūsų sąskaita.

Salėje nuslinko slegianti tyla. Pasigirdo kėdžių girgždėjimas. Viena Dianos draugė bandė ją sustabdyti, prisilietusi prie rankos, bet ta staigiai atitraukė ranką, padėjo mikrofoną ant stalo ir patenkinta atsiremė į kėdės atlošą.

Ji pasakė visa, ką norėjo.

Rita lėtai pakilo. Nesiskubindama. Be ašarų. Ji atsargiai sulankstė servetėlę, padėjo ją šalia lėkštės ir pažvelgė tiesiai į Dianą.

— Dėkoju už jūsų atvirumą, — pasakė ji, bet pakankamai garsiai, kad išgirstų visi.

— Dvidešimt septynis metus dirbau mokyklos valgykloje. Tiksliau, 27-ojoje Kauno vidurinėje, Žaliakalnyje. Kiekvieną rytą šeštą trisdešimt. Ir aš dėl to nesigėdinu.

Diana pašaipiai šyptelėjo, rengdamasi atsakyti, bet Rita nesustojo.

— Mano vyras buvo greitosios medicinos pagalbos felčeris.

Ji trumpam nutilo. Pirštai jai suspaudė servetėlės kraštą.

— Vieną naktį jis žuvo prie Kauno–Vilniaus greitkelio. Avarija, apvirtęs automobilis, žmonės įstrigę viduje. Jis išlipo padėti. Tą akimirką jį partrenkė vairo nesuvaldęs vairuotojas. Jam buvo trisdešimt septyni.

Salėje nebuvo girdėti nė garso. Net tie, kurie prieš kelias minutes sutrikę juokėsi, dabar stovėjo nejudėdami.

— Man buvo dvidešimt devyni. Eglei — dveji. Ir skola už butą, paimta prieš pusmetį. Valstybė davė laidotuvių pašalpą — ta pinigų nepakako net antkapiui. Giminės, kurie mielai skolintųsi, kai vyras dirbo, per savaitę pranyko.

Diana sukryžiavo rankas ant krūtinės, aiškiai suirzusi.

— Baigusi buhalterijos kursus, žinojau, kad apskaitininkės atlyginimas tada neuždengtų nuomos. O valgykla davė pietus man ir Eglei. Nemokamai. Kiekvieną dieną. Tad dirbau ten dvidešimt septynis metus.

Ji atidarė nedidelę juodą rankinę ir išėmė baltą voką.

— Šiandien, prieš šią vakarienę, šešioliktą valandą nuėjau į banką Laisvės alėjoje ir uždariau sąskaitą, kurią pildžiau tiek metų. Po kelis eurus iš antvalandžių. Iš kalėdinių priedų. Iš to, ką sutaupiau ant savo maisto.

Ji padėjo voką ant stalo, tiesiai priešais Dianą.

— Dvidešimt vienas tūkstantis keturi šimtai eurų. Norėjau įteikti dukrai po vakarienės, tyliai, be kalbų. Jūs nusprendėte kitaip.

Diana pažvelgė į voką, tada į Ritą.

— Tai mano dukrai, — pasakė Rita. — Ne jūsų šeimos sąskaitai. Ji pati nuspręs — gal kirpyklą, apie kurią visada svajojo, gal tiesiog pasidės į šalį.

Tomas, stovėjęs tarpduryje su Egle, grįžo į salę. Priėjo prie stalo, paėmė voką ir padavė jį žmonai. Nieko nesakė Dianai.

Diana atsistojo, apsmaukė suknelės klostes ir, nepasakiusi žodžio, išėjo iš salės su aukštai pakelta galva. Jos žingsniai per parketą skambėjo ne taip tvirtai, kaip anksčiau.

Rita atsisėdo. Eglė priėjo ir uždėjo galvą jai ant pečių. Vokas liko gulėti ant stalo tarp dviejų moterų.