Nekilnojamo turto imperija, kurios Sarai nereikėjo

Vilniaus prabangos galerijoje, kur net oro kondicionierius šnabždėjo tyliau nei paprastai, Sara stovėjo prie vitrinos ir žiūrėjo į mažytį smėlio spalvos kūdikio kombinezoną su sidabrinėmis žvaigždutėmis. Ji glostė pilvą pirštų galiukais, net nedrįsdama pažiūrėti į kainą. Tiesiog norėjo pasvajoti minutę — kokia būtų gyvenimas jos dukrai, jeigu viskas būtų kitaip.

— Ką tu čia veiki? — Tomas stovėjo per du žingsnius, su savo prilygintu prie „Hugo Boss" švarku ir veidu, kuris jau buvo nusprendęs, kad jai bus gėda.

— Tiesiog žiūrėjau, — sumurmėjo Sara, nuleisdama akis.

— Tu visada tik žiūri. Į daiktus, kurių niekada neturėsi pinigų nusipirkti.

Keli pirkiniai šalia pristabdė žingsnį. Pardavėja prie kasos nudelbė akis į kompiuterio ekraną, tarsi tai padėtų nepastebėti scenos.

— Tomas, prašau…

Jis išplėšė iš jos rankų vaistinės maišelį — tą, kuriame buvo tik vitaminai ir folio rūgštis, nusipirkti prieš dešimt minučių „Eurovaistinėje" priešais — ir sviedė jį į šalį. Maišelis atsitrenkė į stiklinę lentyną. Porcelianinis barškutis, kainavęs daugiau nei Saros mėnesinis atlyginimas slaugytojos padėjėjos pareigose, nukrito ir subyrėjo į šukes ant grindų.

Sara instinktyviai žengė atgal, uždengdama rankomis pilvą.

— Gal dabar pagaliau liausi mane žeminti, — iškošė Tomas, nepastebėjęs net šukių.

Koridoriuje nuskambėjo žemas balsas.

— Ponia liks ten, kur yra.

Vyresnio amžiaus vyras praėjo pro keletą žiūrovų. Žili plaukai, tamsiai mėlynas kostiumas, pasiūtas pagal figūrą be jokios klaidos. Jis priklaupė prie Saros.

— Jums nieko neatsitiko?

Ji papurtė galvą, negalėdama ištarti žodžio.

Vyras dar kelias sekundes žiūrėjo į ją, tada iš švarko kišenės išsitraukė juodą kortelę. Pardavėja, pamačiusi tą kortelę, pabalo. Po pusės minutės prie durų jau stovėjo apsauga.

Tomas sukando žandikaulį.

— Kas jūs, po velnių, toks?

— Esu Antanas Girnius, Vonstradų šeimos advokatas, — vyras net nepasuko galvos jo pusėn. — Ir aš jūsų žmonos ieškojau penkis metus.

Sara sumirksėjo, visiškai sutrikusi.

— Mano pavardė Sara Kazlauskienė. O prieš vedybas buvau Rimkutė, taip, bet…

— Praeitą trečiadienį mūsų kontora gavo atsakymą iš Vilniaus gimdymo namų registratūros, — Antanas ištraukė iš portfelio sulankstytą lapą. — Jūs ten registravotės dėl nėštumo priežiūros ir nurodėte mergautinę pavardę Rimkutė bei motinos vardą — Danutė Rimkutė, mirusi prieš aštuonis metus. Mes tikrinome visus Rimkutės pavardės atvejus Lietuvoje penkerius metus, nes žinojome tik tiek, kad jūsų mama kažkada pasivadino taip. Tik šis konkretus registro įrašas su mamos vardu sutapo su mūsų senų bylos popierių duomenimis. Atėjau čia, nes registratūroje pasakė, kad šiandien turėjote apsilankyti vaistinėje priešais galeriją — sekiau jus nuo ryto, nedrįsdamas prieiti, kol nesutikau tinkamo momento.

— Jūsų tikroji pavardė — Vonstrada, — jis lėtai papurtė galvą. — Rimkutė buvo jūsų močiutės iš tėvo pusės pavardė, po kuria jūsų mama jus augino, kai pabėgo iš namų. Vonstrada šeima atkeliavo į Lietuvą iš Austrijos prieš tris generacijas — jūsų prosenelis statė pirmuosius viešbučius Palangoje.

Iš vidinės kišenės jis išsitraukė voką ir padavė jai. Viduje buvo sena, pageltusi nuotrauka — moteris, kurios veidas buvo panašus į Saros, tik akys atrodė dar liūdnesnės.

Saros rankos pradėjo drebėti.

— Jūsų senelis Henrikas mirė vakar vakare, — pasakė Antanas. — Jūs esate paskutinė gyva Vonstradų giminės įpėdinė, kurią pavyko surasti.

Sara sunkiai atsisėdo ant aksominio pufo prie vitrinos. Galvoje viskas sukosi — mama, kuri mirė, kai Sarai buvo septyniolika, niekada nieko nepasakojo apie jokius Vonstradus. Tik vieną kartą, jau ligoninėje, prieš pat mirtį, paminėjo kažkokį "didelį klaidą", kurią padarė jaunystėje, ir šeimą, kuri jos "išsižadėjo".

Antanas paaiškino, kad dirbo Vonstradų giminei daugiau nei trisdešimt metų, kad Henrikas Vonstrada valdė vieną didžiausių nekilnojamojo turto bendrovių Lietuvoje — viešbučius Vilniuje ir Klaipėdoje, prekybos centrus, žemės sklypus pajūryje.

— Jis niekada nenustojo jūsų ieškoti, — pasakė Antanas. — Testamente nurodyta: visas turtas, apytiksliai 4,2 milijono eurų, priklauso jums kaip asmeninis turtas, paveldėtas pagal įstatymą — niekam kitam į jį teisės nebus, net sutuoktiniui. Su viena sąlyga.

— Kokia sąlyga?

— Jūs turite atvykti į advokatų kontorą per trisdešimt dienų ir asmeniškai pasirašyti dokumentus. Priešingu atveju turtas atiteks labdaros fondui.

Tomas, kuris per visą šį pokalbį stovėjo šalia, tylėjo tik tiek, kiek reikėjo suprasti skaičius. Tada jo veidas visiškai pasikeitė.

— Sara, brangioji, — jis prisėlino arčiau, balsas suminkštėjo taip greitai, kad tai buvo beveik komiška. — Aš… aš nežinojau. Atleisk man dėl to, kas nutiko. Buvau tiesiog pavargęs, darbe spaudimas…

Sara pažvelgė į subyrėjusį barškutį ant grindų, paskui į savo pilvą.

— Prieš tris mėnesius tu paėmei iš manęs paskutinius šimtą penkiasdešimt eurų, sakydamas, kad tai tik iki algos, — pasakė ji tyliai. — Algos nebuvo, nes tu jau trečią savaitę nedirbai „Maxima" sandėlyje — išėjai, nes, sakei, "viršininkas nesupranta tavo potencialo". Aš tą vakarą valgiau duoną su pomidorais, nes norėjau, kad liktų pinigų tavo degalams iki pokalbio dėl darbo, į kurį tu net nenuvažiavai.

Tomas prasivėrė lūpas, bet nieko neatsakė.

Mėnuo prabėgo lėtai ir sunkiai. Antanas padėjo Sarai susitvarkyti dokumentus ir nuvežė ją į gimdymo namus atlikti patikrinimo, kurį prieš tai ji buvo atšaukusi — kasoje jai pasakė, kad be papildomo mokėjimo eilė nusikels į kitą mėnesį, o laisvų pinigų ji neturėjo. Tomas skambino kone kasdien — iš pradžių su atsiprašymais, paskui su klausimais apie testamentą ir „teisingą padalijimą". Antrą savaitę atvyko advokatas Rolandas Šimkus, prisistatęs kaip "šeimos interesų gynėjas", ir ėmė tvirtinti, kad Tomui, kaip sutuoktiniui, priklauso dalis turto.

— Mano klientas finansavo namų ūkį penkerius metus, — pareiškė Šimkus, sėdėdamas Antano kontoroje tiesiai priešais langą, pro kurį matėsi Gedimino prospektas.

Antanas net neatsistojo nuo stalo. Jis padavė jam dvi sąsagas: banko išrašų kopiją, rodančią, kad per penkerius metus į bendrą sąskaitą pervesta suma iš Saros atlyginimo viršija Tomo pajamas daugiau nei dvigubai, ir notaro patvirtintą testamento punktą apie asmeninį paveldimą turtą, kuriam santuokinio turto režimas netaikomas.

— Jeigu ponas Šimkus pareikš ieškinį teisme be pagrindo, — pasakė Antanas, — jo klientui bus priteistos bylinėjimosi išlaidos iš abiejų pusių. Rekomenduoju tai paaiškinti klientui prieš pildant procesinius dokumentus.

Šimkus dar porą sekundžių vartė popierius, tada tyliai juos susidėjo į aplanką ir išėjo, nieko nebesakydamas. Daugiau jis Sarai nebeskambino.

Dvidešimt aštuntą dieną Sara atvyko į advokatų kontorą Gedimino prospekte. Antanas jau laukė su visais dokumentais, išklotais ant ąžuolinio stalo. Paskutiniame puslapyje buvo vieta parašui — ir žodžiai, kuriuos senelis paliko jai: "Atleisk man, kad neradau tavęs anksčiau."

Ji pasirašė. Rankos nebedrebėjo.

Tą pačią dieną, grįžusi į butą Antakalnyje, kurį nuomojosi su Tomu, ji atsinešė dvi aplankus — vieną su nuosavybės perleidimo dokumentais, kitą su skyrybų pareiškimu, paruoštu Antano kontoros. Tomas sėdėjo prie kompiuterio, jau skaitė straipsnius apie "turto padalijimą santuokoje".

— Sara, mes turime pasikalbėti apie finansinę ateitį, — pradėjo jis, nespėjus jai net nusiauti paltą.

— Mes jau pasikalbėjome, — atsakė ji, padėjusi aplankus ant stalo. — Čia skyrybų dokumentai. Palikimas yra mano asmeninis turtas pagal įstatymą — tavo advokatas Šimkus tai jau sužinojo ir išėjo iš šios bylos prieš dvi savaites.

Tomas pabalo.

— Tu negali… Sara, aš esu būsimojo vaiko tėvas…

— Būsi juo ir toliau, — atsakė ji. — Kai vaikas gims, alimentus mokėsi, kaip ir dera, pagal teismo nustatytą tvarką. Bet butą Žvėryne, kurį jau žiūriu pirkti vaikui po gimimo, registruosiu tik savo vardu. O ta vaistinė, kurią tu sviedei prieš mėnesį prekybos centre — ten buvo tik vitaminai dukrai, kuri dar nepagimdyta. Aš to neužmiršiu.

Ji padėjo priešais jį telefoną su atidarytu banko priedu — sąskaitoje, kurią per kelias dienas atidarė kartu su Antanu, jau buvo pervesti pirmieji 50 000 eurų iš palikimo likvidumo dalies.

— Nuo šiol tu neberašysi man darbo paieškų skelbimų ir nebeprašysi tų šimto penkiasdešimt eurų iki algos.

Tomas liko sėdėti prie stalo, žiūrėdamas į dokumentus, kurių negalėjo nei pasirašyti, nei ignoruoti. Sara uždarė aplanką, pasiėmė nuo kabyklos paltą ir išėjo, net neatsigręždama.

Durys už jos užsidarė pačios, sunkiai ir lėtai, tarsi pagal savo svorį.