**Nupirko dukrai butą Žirmūnuose, o tenai apsigyveno kulinarė Žana**

— Aš tėvas, ir taškas. Turiu teisę čia nakvoti!

Jurgio balsas skambėjo per visą laiptinę, net kaimynė iš antro aukšto išlindo pažiūrėti per durų akutę. Nata stovėjo tarpduryje, žiūrėjo į naują pakabą prieškambaryje — ant jos svetima odinė striukė, o greta moteriškas garstyčių spalvos lietpaltis.

Iš virtuvės tvoskė kepama skumbrė tiek, kad net liftoje, matyt, buvo justi. Tas kvapas užgožė švelnų naujų spintų aromatą — Nata pati jas rinkosi prieš tris savaites, važiavo į baldų centrą prie Ozo gatvės, mokėjo kortele išsimokėtinai.

— Natalija, ko tu nuo pat durų teises skaičiuoji?

Jurgis išlindo iš virtuvės su senais treningais ir nuplauktu marškinėliu su kažkokio Turkijos viešbučio užrašu. Rankoje — šakutė su skumbrės gabalu, kita rankos pirštais kasė pilvą.

— Nieko aš nesiskaičiuoju. Tiesiog imu atgal, kas mano. Tiksliau, tu imk, kas svetimo, ir išeik. Duodu dvidešimt minučių.

Nata įėjo, pastatė šlapią lietsargį kampe — lauke jau antrą dieną pliaupė, vilniečiai bėgiojo su striukėmis ant marškinėlių, nes šių metų rugsėjis nusprendė apsimesti lapkritiu. Balso ji nekėlė. Prieš devynis metus, kai šitas vyras dingo nežinia kur su dar viena „gyvenimo mūza", ji, gal, būtų ir rėkusi. Dabar ji keturių vaistinių tinklo direktorė, o rėkti tiesiog neturi laiko — ir prasmės.

Pusantro mėnesio atgal ji nupirko vieno kambario butą dukrai Mariukei, devyniolika metų, antras kursas medicinos universitete. Kad ta nebelakstytų kasdien iš Lentvario traukiniu ir nesnūduriuotų paskaitose. Už butą sumokėjo iš karto — šimtą devyniolika tūkstančių eurų grynaisiais, pardavusi savo dalį senajame bute Naujojoje Vilnioje.

Kas galėjo žinoti, kad vaikas negalės atsakyti tėvui, kai tas atsibastė su ašaromis.

Tas atsirado užvakar vakare — paprašėsi pernakvoti. O ryte Mariukė paskambino mamai jau verkdama į ragelį.

— O kur man eiti? Lauke lietus. Aš su Mariuke normaliai pasikalbėjau, ji neprieštarauja!

Jurgis šniukštelėjo, atsikando dar vieną žuvies gabalą.

— Mariukė prieštarauja. Ji užbėgo paimti konspektų prieš paskaitas ir pamatė, kad jos kambaryje miega kažkokia teta. Vonioje svetimas dantų šepetėlis stovi. O tu jai pasakei nekliudyti suaugusiems žmonėms.

— Tai mano vaiko butas! Tai ir mano taip pat, faktiškai! Aš tėvas! Mes šeima ar ne?

Jurgis nurijo kąsnį ir bakstelėjo šakute Natos pusėn.

— Tu tėvas tik gimimo liudijime. Per devynis metus alimentus sumokėjai du kartus. Ir tai tik tada, kai antstolis tau sąskaitą blokavo.

— Nu prasidėjo! Vėl centus skaičiuojame! Aš jai gyvenimą davau! Aš prie breketų prisidėjau!

— Tu tada davei keturiasdešimt eurų. Iš keturių šimtų, kuriuos reikėjo.

— Kiek galėjau, tiek ir daviau!

Iš virtuvės išlindo kažkas gėlėtu chalatu, su blakstienomis, taip tirštai tušu apteptomis, kad atrodė, lyg kažkas ant jų uždėjo po valgomąjį šaukštą. Moteris rankose laikė rankšluostį su saulėgrąžų raštu.

— Jurgeli, kas atėjo? Tu sakei, čia tik mes dviese būsime, duktė pas sužadėtinį persikėlusi.

— Žana, eik į kambarį, mes su buvusia kalbame.

— Tegul Žana stovi. Tegul klauso. Naudinga bus.

Moteris chalatu išdidžiai pakėlė smakrą.

— Man nesvarbu. Jurgi, skaičiuoju iki trijų. Tada tavo daiktai skris nuo balkono. Iš ketvirto aukšto, kartu su Žanos daiktais.

— Natalija, nu vaikų darželis tiesiog. Tikrą tėvą į gatvę? Mes su Žanute mėnesį-du pagyventume, kol į naują darbą įsidarbinsiu.

Jurgis atsiremė pečiu į durų stakta, veide apsimetė taikingu — tikrai tikėjo, kad moterys pakrykš ir nutils.

— Į kokį darbą? Tu devynis metus negali atsistoti ant kojų, vis nuo vieno sprando ant kito slenkioji.

— Man biznis subliuško! Partneris pabėgo su pinigais! Tu moteris aprūpinta, nenuskursi, jei mes čia pagyvensime. Aska vis tiek čia nuolat nebūna, ko kvadratams tuščioms stovėti.

Žana žingtelėjo į priekį, tarsi pajutusi palaikymą.

— Mes tylūs. Tvarkysiu, grindis plausiu. Net už komunalines galime mokėti. Per pusę.

— Tik kvitus tegul Mariukė atneša, aš tuose bankiniuose programose nieko neišmanau, ten viskas užkimba.

Nata tylomis papurtė galvą — absurdo lygis jau perlipo visas ribas.

— Grindis čia plaus valymo tarnyba pagal grafiką. O jūs abu eikite daiktų susirinkti. Dabar pat.

— Dar norėjome užuolaidas pakeisti, pernelyg tamsios jaunai merginai. Ir multivirę atsitempti, Jurgis sakė, tu nupirksi iki savaitgalio.

Nata net nerado, ką atsakyti į tokį akiplėšiškumą. Žiūrėjo į šitą moterį, kuri rimtai ketino įsikurti svetimame bute svetimomis lėšomis, dalydama nurodymus savo sugyventinio buvusiai žmonai.

— Ir keptuvės normalios reikia, ant jūsiškės viskas prikepa. Aš skumbrę kepiau — vos nugrandžiau. Teflonas kažkoks pigus.

— Ta keptuvė kainuoja kaip visa tavo spinta kartu paėmus.

— Niekur aš neisiu! Tai mano dukters butas! Kviesk, ką nori — policiją, seniūną, nors Raudonąjį Kryžių!

Jurgis numetė nebaigtą skumbrę ant servetėlės, atsiremė rankomis į klubus, vaizdavo šeimininką. Žana už nugaros išsitiesė, patenkinta.

— Aš, tarp kitko, remontą galiu padaryti! Tapetus perklijuoti, lizdus įstatyti! Vyro namuose reikia, jei čiaupas pradės varvėti — ką Mariukė kviesis?

— Lizdus čia įstatė sertifikuotas elektrikas. Tu svečias, kuris atsisėdo vaikui ant sprando. Ir šis svečias dabar išeina.

— O jeigu neišeisiu? Jėga tempsi?

Jurgis atsigręžė į praviras duris — ir nutilo pusžodyje.

Metras devyniasdešimt ūgio, striukė atsegta, veidas be jokios emocijos. Darius, įmonės vairuotojas ir žmogus, kuris sprendė klausimus tada, kai žodžiai jau nebeveikė — Nata jam skambino, kol kalbėjosi su Jurgiu, telefoną palto kišenėje laikydama.

Darius peržengė slenkstį, nusivalė batų padus į kilimėlį, pažvelgė į Jurgį iš viršaus.

— Padėk žmogui susirinkti. Ir patikrink, kad mano turto netyčia nepaimtų.

Visas Jurgio puikavimasis per sekundę išgaravo.

— Ei, ei, ramiau! Patys susirinksime, be rankų! Ko tu iškart apsaugą kviečiai, normaliai sėdėjome!

Jis traukėsi atbulas į kambario gilumą, Dariui lėtu žingsniu artinantis.

— Penkiolika minučių. Nespėsite — pamiršiu, kad jus čia iš viso mačiau. Jei tęsite laiką — Darius padės greičiau.

Nata koja atstūmė keptuvę su skumbrės likučiais — butą reikėjo vėdinti bent parą.

Iš kambario atsklido šnopavimas ir celofaninių maišelių šlamesys — Žana kišo į sportinį krepšį kremus, kažkokį plaukų džiovintuvą, du lakų buteliukus. Jurgis traukėsi į basas kojas sportinius batelius, vis šmėstelėdamas piktą žvilgsnį į tylintį Darių, kuris stovėjo, atsiremęs į sieną, ir laukė.

— Galėjai ir žmoniškai, Natalija. Nežmoniška šitaip. Mes ne svetimi. Būtumėt tvarką aptarę.

Jis nuplėšė striukę nuo pakabos, drebančiais pirštais segėsi sagas. Metė krepšį ant grindų — ir po akimirkos, tarsi prisiminęs, pakėlė atgal.

Jurgis griebė maišelį su produktais, kurį spėjo išsitraukti iš šaldytuvo — jame buvo rūkytos dešros lazdelė ir sviesto pakuotė.

— Mariukei perduok, kad tėvas įsižeidė.

Nata laukė, kol laiptinėje nutils žingsniai, o liftas nuvažiuos žemyn. Bute iškart tapo lengviau kvėpuoti — net skumbrės kvapas pradėjo trauktis.

— Viskas, spyna paruošta. Naują šerdį įdėjau, kaip prašyta.

Darius, buvęs autoserviso šaltkalvis, per penkias minutes išsuko seną mechanizmą ir įstatė naują. Atsarginį raktų komplektą Nata pasiėmė sau, o tą, kurį Jurgis metė ant grindų, išmetė šiukšliadėžėn prie lifto.

Mariukė laukė riksmų ir ilgos paskaitos apie patiklumą. Vietoje to mama tylomis padėjo prieš ją lėkštę barščių — pašildytų, likusių nuo vakar, su kepintais duonos gabalėliais. Paskui padėjo ant stalo naują raktų ryšulį.

— Imk. Spyna nauja. Ir nebeleisk čia nei vieno giminaičio, net jei žmogaus paso pavardė sutampa su tavo.

Apie tą vakarą jos daugiau nebekalbėjo.

Mariukė parsivedė dryžuotą katę, kuri per savaitę suplėšė naujus tapetus koridoriuje — ir Nata tik numojo ranka, sakydama, perklijuosim, ne baisu. Po dviejų mėnesių pažįstama iš kaimyninio laiptinės pasidalijo, kad Žana susikrovė lagaminus ir išvažiavo nuo Jurgio pati — kai supratau, kad jokio nemokamo buto Žirmūnuose nebus, o nuomos mokėti jis nesiskubina.