Rudenė, kai Kaunas tapo tylus

Jolanta Vaišnoraitė pirmadienio rytą vėl skambino bendrijos pirmininkui.

— Ponas Zigmantai, aš jau trečią kartą kreipiuosi dėl to šuns. Kiemas bendras, ne prieglauda.

Kitame laido gale kurį laiką niekas neatsiliepė, tada pasigirdo atsidūsėjimas:

— Jolanta, ta šunė nieko nedaro. Guli sau prie laiptinės.

— Guli ir prigula prie mano durų! Man kaimynai pradeda juokauti, kad čia ne Žaliakalnis, o gyvūnų ferma.

Padėjo ragelį nesulaukusi atsakymo. Jolanta, penkiasdešimt trejų, dirbanti buhaltere draudimo bendrovėje, gyveno name Kalniečių rajone jau dvidešimt metų. Ir tie dvidešimt metų kiemas buvo tvarkingas, švarus, be jokių benamių gyvulių.

Rudą, vidutinio dydžio kalę, panašią į aviganio mišrūną, kiemo vaikai rado šį rudenį prie "Maxima" parduotuvės, suvystytą į kartoninę dėžę. Parsinešė namo, tėvai leido pamaitinti, bet laikyti kategoriškai atsisakė. Dėžę su šunyte palikę kieme, apsiramino minčia — kažkas pasiims.

Nepasiėmė. Bet gyventojai po vieną pradėjo nešti — kas kaulą, kas dešros galą, senoji Birutė Pakštienė iš antro aukšto atnešė seną antklodę. Šunė augo rami, žmonėms draugiška, niekada nelojo be reikalo. Gavo vardą — Sauja, nes visąlaik atrodė, kad telpa delne, kai buvo maža.

Jolantą tai erzino labiausiai — ta beprasmė kaimynų gerumo banga dėl mišrūnės, kurios "kilmės dokumento" nė nebuvo.

Po mėnesio turėjo vedytis Jolantos vokietė aviganė Freja. Šuniui Jolanta rengėsi kruopščiai — perskaitė forumus, susisiekė su veisėja, susitarė su veterinaru iš anksto.

— Daktaras Petras atvažiuos bet kuriuo metu, — pasakojo ji telefonu dukrai. — Specialiai susitariau. Šuniukai bus elitiniai, tėvas — darbinių savybių čempionas.

Gimdymas pradėjo naktį. Jolanta nemiegojo, sėdėjo šalia, stebėjo kiekvieną judesį. Freja atsivedė penkis šuniukus. Keturi tuoj pat prisisiurbė prie spenelių, pyptelėjo, kruta. Penktas gulėjo nuošaliau.

— Kodėl ji jo neplauna? — Jolanta atsargiai paslinko šuniuką arčiau motinos.

Freja apuostė jauniklį ir nusisuko.

— Daktare Petrai, jis gyvas! — pakėlė šuniuką delne. Tas vos krustelėjo.

Veterinaras paėmė kūdikį, apžiūrėjo, paklausė.

— Silpnas. Motina jaučia — neišgyvens. Instinktas. Stiprius maitina.

— Bet ar galime jį išmaitinti? Iš pipetės, iš buteliuko?

— Ponia Vaišnoraite, šansų mažai. Šuniukui reikia ne tik pieno, bet ir motinos šilumos, laižymo, stimuliacijos. Be motinos naujagimiai praktiškai neišgyvena.

— Praktiškai — ne visada reiškia niekaip, — užsispyrusiai atsakė Jolanta.

Tris paras ji bandė maitinti šuniuką iš švirkšto, šildė šildomąja pagalvėle, masažavo pilvuką, kaip paaiškino veterinaras. Šuniukas liesėjo, silpnėjo. Freja toliau jo ignoravo.

Ketvirtą dieną paskambino durų skambutis. Prie durų stovėjo Birutė Pakštienė su maišeliu krapų iš turgaus.

— Jolanta, žinau, kad tu dėl Saujos bendrijai skundus rašei, bet pažiūrėk — ji praeitą savaitę patį vieną paskutinį savo šuniuką atidavė kaimynams iš gretimo namo. Krūtys jai dar pilnos pieno.

Jolanta pajuto, kaip viskas suspaudė krūtinėje nuo pasipiktinimo.

— Jūs juokaujate? Siūlote mano veislinį šuniuką prie mišrūnės pridėti?

— Siūlau pabandyti išgelbėti gyvybę, — ramiai atsakė Birutė. — Bet sprendimas jūsų.

Kai durys užsidarė, Jolanta atsigrįžo pažiūrėti į šuniuką. Jis gulėjo beveik nejudėdamas, kvėpavimas vos justi.

Vakare ji nusileido į kiemą. Sauja, kaip visada, snaudė prie laiptinės. Jolanta atsisėdo šalia, atidarė dėžutę su šuniuku.

Šunė pakėlė snukutį, apuostė kūdikį. Tada pažvelgė į Jolantą — ilgai, dėmesingai. Ir atsargiai laižė jauniklio snukutį.

Jolanta sustingo. Sauja atsigulė į šoną, nosimi pastūmė šuniuką prie pilvo. Tas, pajutęs šilumą ir pieno kvapą, suaktyvėjo. Rado spenelį ir prisisiurbė.

— Na ir šaunuolė, — sušnibžda priėjusi Birutė. — Protinga mūsų Sauja.

Jolanta negalėjo atplėšti akių. Šunė, prieš kurią ji tiek savaičių rašė skundus, dabar laižė jos šuniuką, šildė, maitino. Negalvojant. Tiesiog nes prieš ją buvo bejėgis kūdikis.

Kitas dvi savaites Jolanta nešiojo šuniuką tris kartus per dieną. Pirkdavo Saujai gerą ėdalą, parsinešė šiltą guolį. Kartais tiesiog sėdėjo šalia, tylėdama.

Šuniukas augo, priaugo svorio. Per mėnesį nebeatpažintum nuo brolių.

— Kaip jį pavadinsite? — paklausė Birutė, kai Jolanta paskutinį kartą atnešė mažylį pas Saują.

— Vikis, — nedvejodama atsakė ta. — Viktoras. Jam pasisekė, tegu vardas patvirtina.

Jolanta toliau vaikščiojo prie Saujos, dabar jau be reikalo, tiesiog taip. Nešė maistą, glostė. Vieną kartą nupirko šiltą šunidę ir pastatė prie laiptinės.

— Jolanta, kas su tavimi? — nustebo draugė, užsukusi į svečius. — Tu juk ant šito šuns bendrijai skundus rašei.

Jolanta tik pastūmė jai arbatos puodelį ir papylė dar šiltos arbatos iš termoso — atsakymo neprireikė, draugė pati suprato, pažvelgusi, kaip pro langą kieme Sauja, Freja ir Vikis kartu voliojasi sniego properšoje.

Vikis augo stambus, gražus šuo. Tris šuniukus Jolanta pardavė, jį pasiliko. Kartais vaikščiojo trise — Freja, Vikis ir Sauja. Neįprasta kompanija, bet Jolantai nerūpėjo kreivi žvilgsniai.

Sauja pragyveno kieme dar aštuonerius metus, pagausindama Jolantos šeimą kone kaip ketvirtą narį. Kai ji nugaišo, Jolanta ilgai sėdėjo prie jos guolio, rankomis klostydama seną antklodę, kurią jai dar prieš metus parnešė Birutė.

Vietoje šunidės gyventojai pastatė nedidelę lentelę: "Čia gyveno Sauja."

Praėjo dar pora metų. Vieną pavasario vakarą, grįžusi iš darbo, Jolanta rado prie savo durų voką nuo sesers Rasos, dirbančios gyvūnų prieglaudoje "Lesė". Viduje — nuotrauka šunės, rusvos, ilgaausės, labai panašios į Saują, ir raštelis: "Jol, šita devynerių, širdis serga, vaistams per mėnesį reikia šimto trisdešimt eurų, kurių prieglauda jau nebeturi. Pažiūrėk, ar negalėtum padėti?"

Jolanta nuvažiavo tą pat vakarą. Prieglaudos narve stovėjo ta šunė, ir kai Jolanta pritūpė priešais, ji iš karto prilipo prie grotų, uosdama jos delnus.

Tą vakarą Jolanta pasirašė nuolatinę paramos sutartį prieglaudai, tris šimtus eurų per mėnesį, ir pasiėmė šunę namo, pavadinusi ją Antra Sauja.

Grįžusi ji padėjo pasirašytą sutartį į aplanką — prie Vikio veterinarinio paso ir nuotraukos, kurioje matyti lentelė kieme. Tada nuėjo į virtuvę, pripylė į dubenėlį šilto vandens ir statė jį prieš naująją Saują, kuri, dar nedrąsiai apsižvalgiusi po svetimą butą, prigludo prie jos kojų taip, kaip prieš metus prigludo ta pirmoji, bevardė, rudeninė.