Rūpintojėlė iš Dzūkijos girininkijos

Girininkas Kazimieras Vaitkus tą rudenį vos spėjo apeiti savo valdas – Dzūkijos nacionalinio parko pakraštį, kur pušynas susilieja su pelkynu. Spalio pabaigoje, kai jau šalnos buvo pakandžiojusios paskutines bruknes, prie jo būdos pradėjo slankioti vilkė. Sulysusi, šonkauliai matėsi pro kailį, viena koja šiek tiek vilkinama – matyt, spąstai kažkur buvo pakenkę.

Kazimieras nieko neaiškino niekam. Tiesiog kas vakarą, grįžęs iš apvaikščiojimo, nukirsdavo gabalą mėsos nuo to, ką jam atveždavo iš miestelio skerdyklos – šeši kilogramai per savaitę, ne daugiau, kad nepriprastų prie žmogaus visai. Padėdavo prie seno beržo kelmo, už kokių dvidešimt metrų nuo būdos, ir nueidavo. Vilkė ateidavo temstant. Niekada arčiau nei tas kelmas. Žiūrėdavo į langą, kur degdavo šviesa, bet neitų nei žingsnio arčiau.

Kaimynas, senas Petras Žukauskas, kuris prižiūrėjo gretimą sklypą, juokdavosi: "Tu, Kazy, dar ir vilkus prisišauksi prie avidės." Bet Kazimieras tik gūžtelėdavo pečiais. Jam, pergyvenusiam dvi skyrybas ir vieną infarktą, ta vilkė buvo vienintelė gyva būtybė per dieną, su kuria jis "kalbėdavosi" – garsiai, nesidairydamas aplinkui, kaip kad daro vienišas žmogus, kai niekas negirdi.

Lapkričio viduryje vilkė dingo. Praėjo savaitė. Praėjo dvi. Kazimieras vis tiek nešdavo mėsą prie kelmo, nors ji jau buvo pradėjusi pūti nedalyta. Jis nusprendė, kad vilkę arba nušovė brakonieriai, arba ji tiesiog nuėjo toliau, link Baltarusijos pasienio, kur miškas tankesnis.

Tada, gruodžio pirmą, kai jau buvo iškritęs pirmas tikras sniegas, jis išėjo pro duris su kibiru pamazgų šunims ir sustingo. Prie kelmo stovėjo vilkė. Ir šalia jos – du maži vilkiukai, vos kelių mėnesių, prisiglaudę prie jos šonų, baimingai žiūrintys į žmogų pro medžių šešėlius.

Kazimieras stovėjo nejudėdamas. Kibiras rankoje pasidarė sunkus, nors buvo tuščias. Jis suprato iš karto – ta mėsa, kurią jis nešdavo kiekvieną vakarą, niekada nebuvo suvalgyta vietoje. Vilkė nešdavosi ją jaunikliams, kažkur už kalvos, kur duobėje po išverstu eglės kamienu buvo jos guolis.

Vilkė nepajudėjo. Stovėjo ir žiūrėjo tiesiai į jį – ilgai, be mirksėjimo, be jokio priešiškumo akyse. Vilkiukai spaudėsi prie motinos šono, bet nebėgo. Tą akimirką pro medžius pralėkė kėkštas, suriko kažkur toli, ir vėl viskas nutilo. Kazimieras pajuto, kaip po oda perbėgo šaltis, nesusijęs su gruodžio temperatūra.

Po kelių sekundžių vilkė apsisuko ir patraukė link miško, jaunikliai – iš paskos, nesileisdami per žingsnį atsilikti. Netrukus visi trys dingo tarp pušų, tolyn, savo keliu.

Kazimieras parėjo į vidų, pasidėjo kibirą ant slenksčio ir ilgai sėdėjo prie stalo, nežiūrėdamas į nieką konkrečiai. Tą vakarą paskambino sūnui Vilniuje – pirmą kartą per penkis mėnesius. Sūnus nustebo, paklausė, ar kas atsitiko. Kazimieras pasakė, kad nieko, tiesiog norėjo pasikalbėti.

Sūnus paklausė, ar gali trumpai, nes rytoj anksti į darbą. Kazimieras atsakė, kad gali, ir padėjo ragelį po dviejų minučių.

Kitą rytą Kazimieras nuvažiavo į Varėną, pas notarą. Jis jau senokai galvojo, kam paliks savo sodybą ir dešimt hektarų miško palei upelį – buvęs žmonos sūnus, su kuriuo nebendravo nuo skyrybų, vis dar buvo įrašytas kaip įpėdinis pagal seną testamentą, parašytą dar prieš dvidešimt metų, kai santykiai dar nebuvo nutrūkę. Notarė Rasa Grigaitė, pažinojusi Kazimierą dar iš mokyklos laikų, išklausė jį, perrašė testamentą per keturiasdešimt minučių. Sodyba ir žemė atiteko Dzūkijos parko direkcijai – su sąlyga, kad teritorija liks žvėrių apsaugos zona, o maitinimo vieta prie beržo kelmo nebus naikinama.

Kazimieras pasirašė, paėmė savo egzempliorių – plonas rudas aplankas su įrištais lapais – ir išėjo iš kontoros į sningantį kiemą. Grįžęs namo padėjo aplanką į stalčių, šalia senų nuotraukų, ir pirmą kartą per daug metų nejuto reikalo niekam skambinti ir nieko aiškintis.

Vilkė su vilkiukais grįžo dar kartą, jau sausį, kai sniegas buvo giliai pridengęs takus. Pasirodė prie kelmo, pasiėmė mėsą ir dingo – be jokio dramatiško žvilgsnio, paprastai, kaip kaimynė, kuri žino, kad jos laukia. Sūnus iš Vilniaus taip ir neatvažiavo per šv. Kalėdas, pasakė, kad darbai. Kazimieras nei pyko, nei verkė. Tiesiog uždegė žvakę prie lango, pasidėjo arbatos ir sėdėjo, žiūrėdamas į mišką, kur už poros valandų, kaip ir kiekvieną vakarą, turėjo pasirodyti šešėlis tarp medžių.