Šis šaltinis yra publicistinis-mokslo populiarinimo straipsnis apie kraujo grupes, o ne dramos scenarijus su konfliktu tarp veikėjų, todėl nurodytos instrukcijos (herojai, antagonistai, “kitas asmuo” versija, kulminacija, poelgis su mechanika) jam netaikomos – čia nėra istorijos apie žmonių konfliktą, kurį reikėtų perpasakoti kitu balsu.

Rūta jau trečią kartą per savaitę stovėjo prie kraujo donorystės centro Vilniuje, Santariškėse, ir vis tiek negalėjo priversti savęs įeiti pro duris.

Prieš mėnesį jos tėtis gulėjo reanimacijoje po avarijos Ukmergės plente. Gydytoja tada pasakė trumpai: reikia retos kraujo grupės, AB rezus neigiamas, o Lietuvoje tokių donorų vos saujelė. Rūta stovėjo koridoriuje, žiūrėjo į savo rankas ir suprato, kad nežino net savo kraujo grupės. Trisdešimt dvejų metų, o šitiek nesirūpinusi savimi.

Tą naktį, kol tėtis buvo operacinėje, ji prisiekė sau, kad, jam pasveikus, taps donore. Tėtis pasveiko po trijų savaičių. Kraujo prireikė iš banko, ne iš jos – ji netiko dėl grupės nesutapimo. Bet pažadas liko.

Dabar ji stovėjo prie tų pačių durų su savo pase surašytu adresu ir nervingai maigė telefone atsisiuntusią eilės numerio programėlę. Vidun ją įleido slaugytoja, švelniai paėmusi už alkūnės.

— Pas mus pirmąkart? — paklausė slaugytoja, vardu Aušra, kabindama ant Rūtos riešo apyrankę su brūkšniniu kodu.

— Taip. Noriu sužinoti savo grupę ir, jei tinku, tapti donore.

Aušra nuvedė ją į kabinetą, kur mėginį paėmė iš piršto – kelios lašo kraujo ant plastikinės plokštelės su reagentais.

— A rezus teigiamas, — pasakė laborantė po penkių minučių, nubraukdama plokštelę į šalį. — Pusė Lietuvos tokia. Bet nemanykit, kad tai reiškia mažiau naudos – kai jūsų daug, jūs ir padedat dažniausiai. O va jūsų tėčio grupė, AB neigiama, čia bėda – jos ligoninėje beveik nesaugo, per mažai žmonių turi.

Po pusvalandžio Rūta gulėjo ant kušetės, žiūrėdama į lubas. Kai adata pradūrė odą alkūnės linkyje, ji sukando dantis ir įsikibo laisva ranka į kušetės kraštą – niekaip negalėjo priprasti prie to trumpo, aštraus tvinktelėjimo. Kambaryje tvyrojo spirito kvapas, o maišelis šalia lėtai tamsėjo, pildydamasis tirštu raudoniu. Trečioje minutėje jai apsisuko galva, prakaitas išmušė kaktoje.

— Man šiek tiek bloga, — sušnibždėjo ji.

Aušra tuoj pat pastatė kušetės galą aukščiau, padavė vandens su gliukoze ir prilaikė Rūtos petį.

— Kvėpuok giliau, žiūrėk į mane, ne į maišelį. Taip būna, kraujospūdis krenta. Tuoj praeis.

Praėjo. Po dešimties minučių Rūta jau sėdėjo prie staliuko su sausainiu rankoje, o Aušra padavė jai voką – dvylikos eurų kompensaciją už transportą ir maistą.

Praėjus dviem savaitėms telefonas suskambo pačiu netinkamiausiu metu – per pietų pertrauką darbe, kai ji jau buvo įsikandusi sumuštinį. Ekrane užsidegė nepažįstamas numeris.

— Ponia Rūta? Skambinu iš Santariškių kraujo centro. Jūsų kraujas prieš tris dienas buvo perpiltas vienai pacientei po sunkaus gimdymo – ji buvo netekusi labai daug kraujo, kritinė būklė. Norėjome pranešti, kad viskas praėjo gerai, ir mama, ir kūdikis gyvi.

Rūta padėjo sumuštinį atgal ant popierinės servetėlės. Rankos truputį virpėjo, kai ji spustelėjo skambučio pabaigos mygtuką telefone.

— Ačiū, — pasakė ji tuščiam biuro kambariui, nors ten nieko nebuvo.

Ji ilgai sėdėjo, žiūrėdama pro langą į Vilniaus stogus, ir bandė įsivaizduoti tos moters veidą, bet nepavyko – matė tik savo tėtį, gulintį reanimacijoje, ir save, stovinčią koridoriuje su rankomis, kurių tada net nepažino.

Grįžusi namo tą vakarą, ji parašė žinutę tėčiui: „Tapau donore. A teigiama, kaip ir pusė Lietuvos, bet šiandien mano kraujas išgelbėjo moterį po gimdymo."

Tėtis atsakė po kelių minučių: „Didžiuojuosi tavim." Ir po pauzės dar viena žinutė: „Kada vėl eini?"

Rūta pažiūrėjo į kalendorių ant sienos, kur ryškiu markeriu buvo apibraukta data po dviejų mėnesių – kitas leidžiamas donorystės terminas. Nusišypsojo ir parašė atsakymą: „Gruodžio dešimtą. Eisiu su tavim, jei tavo grupė vėl tiks."