Connect with us

LT

Kamera, kurios niekas nepastebėjo

Published

on

Prie ūkinio kiemo vartų šlapias sniegas krito ant pečių, o nuo autobusų stotelės atsklido dyzelino kvapas. Pirštai be pirštinių sustiro, bet negalėjau jų susikišti į kišenes – laukiau spaustuvės kurjerio, kuris turėjo atvežti naujas natas žiemos koncertui. Dangus virš Alytaus buvo sunkus, o metalinė statinė prie tvoros jau rūko, kai ūkvedys į ją sumetė šlapių lentgalių.

Austėja pasirodė su Gabriele ir Urte. Ji sukikeno – garsas priminė ne juoką, o lemputės spragtelėjimą, kai ji užgeso per praėjusią perklausą. Tądien, vos paskelbus rezultatus, Austėja suplėšė mano natų sąsiuvinio pirmą lapą ir numetė jį tiesiai po fortepijono pedalais. Tada dar įtikinėjau save, kad tai nebuvo tyčia, bet dabar ji priėjo per arti.

– Vėl ta malka? – pasakė, rodydama į futliarą. – Gal reikėtų pagaliau ją iš čia išmesti?

Gabrielė ir Urtė užstojo praėjimą. Nespėjau atsitraukti. Austėja čiupo smuiką – tėčio nulaizuotą apatinę deką, kurios ąžuolas buvo imtas iš močiutės sodybos prie Žuvinto ežero. Aštuonis mėnesius jis užsidarydavo garaže po pamainos „Alytaus baldų“ fabrike, drožinėdavo, šlifuodavo, o aš laukdavau prie durų, klausydamasi dildės šnypštimo. Dabar Austėja pasuko link statinės.

Man pavyko tik ištarti: – Ne.

Balsas nuskambėjo tarsi iš po vandens. Ji sviedė smuiką į liepsnas. Lakas pradėjo burbuliuoti dar prieš tai, kai aš pajudėjau, o sargas Stasys čiuožė per purvą gesintuvu. Kai ištraukė, tiltelis buvo perskėlęs, stryko plaukai susitraukę, o po mazgeliu ant dekoės – smulkus įtrūkimas, tarsi medis bandė atsidusti.

Stasys atnešė termosą su arbata ir pastatė jį šalia, ant šlapio betono. Aš sėdėjau ir negalėjau atplėšti akių nuo rūkstančių nuodėgulių.

Nauja apsaugos kamera virš ūkinio kiemo suko objektyvą. Direktorius Mindaugas Bagdonas prieš savaitę liepė ją įrengti, nes kažkas nešdavo kuro briketus. Tą popietę jis savo kabinete vartė koncerto programą, o antrame monitoriuje sukosi tiesioginis vaizdas. Paskui jis pakėlė galvą ir sustingo.

Po kelių valandų, jau vėliau, sužinojau, kas ten vyko. Į direktoriaus kabinetą įsiveržė Austėjos tėvas Rimantas, valdęs kelis automobilių salonus prie magistralės į Kauną. Jis padėjo ant stalo voką.

– Čia penki tūkstančiai eurų. Užteks nupirkti geresnį instrumentą. Siūlau užmiršti.

Mindaugas paėmė voką. Pasvėrė jį delne, lėtai, tarsi bandytų įsivaizduoti, kiek svorio gali turėti tyla. Paskui padėjo jį atgal ant stalo, taip ir neatplėšęs.

– Ne, – ištarė. Paspaudė klavišą ir pasuko planšetę link jų. Ekrane sustingo kadras: Austėja sviedžia smuiką, girdžiuosi mano „ne“, o paskui – gesintuvo šnypštimas.

Rimantas išbalo. Austėja pradėjo aiškinti, kad tai buvo pokštas, bet direktorius ją pertraukė:

– Pokštas baigiasi, kai kitas žmogus pasako „stop“. – Jis pažvelgė į Rimantą. – Gimnazija neprekiauja teisingumu.

Tą pačią akimirką jis paskelbė sprendimą: Austėja, Gabrielė ir Urtė nušalinamos nuo vakaro koncerto, visą mėnesį po pamokų valys repeticijų sales ir raštu paaiškins, ką reiškia gerbti kito žmogaus darbą.

Aš apie tai dar nieko nežinojau. Susirinkusi paskutines jėgas nutariau išvalyti spintelę rūbinėje, palikti natų segtuvą ir dingti. Baisiausia buvo grįžti namo ir pasakyti tėčiui, kad aštuoni mėnesiai jo rankų darbo dabar yra pelenai statinėje.

Atidariau spintelę Nr. 23. Viduje, vietoj mano nudėvėtų batų, stovėjo tamsiai mėlynas profesionalus futliaras. Priekyje – ranka rašyta kortelė su išsiuvinėta raide „G“. Atsegusi radau gintaro spalvos smuiką, naują stryką, stygas. Tarp jų gulėjo raštelis: „Ši vieta scenoje – tavo. Neik iš čia. M. Bagdonas“.

Apsigręžiau – prie pat durų stovėjo direktorius. Jis nedelsdamas ištarė:

– Šis smuikas yra mano asmeninė dovana. Ne iš mokyklos lėšų.

– Negaliu priimti. Jis per brangus.

Mindaugas tyliai atsiduso – garso beveik nebuvo, tik krūtinė kilstelėjo šiek tiek giliau. Prisitraukė kėdę ir atsisėdo priešais.

– Aš irgi buvau stipendininkas, – pradėjo jis. – Kauno muzikos gimnazijoje. Prieš lemiamą perklausą bendramoksliai paslėpė mano nuomotą smuiką. – Jo pirštai braukė per futliaro kraštą, lėtai, be reikalo. – Praleidau galimybę. Bet vėliau įsipareigojau kurti mokyklą, kurios man pačiam taip trūko.

Jis trumpam nutilo ir pasižiūrėjo pro langą, kur į stiklą vis dar klioksojo šlapias sniegas.

– Visus tuos mėnesius stebėjau tave. Mačiau, kaip prieš pamokas padedi virtuvėje, kaip taupai duoną broliui, kaip lieki šaltose repeticijų salėse iki vėlumos. Vengiau tau padėti viešai, kad nesukelčiau papildomos gėdos. Bet šiandien nebegaliu tylėti. – Jis palinko šiek tiek arčiau. – Kai pamačiau įrašą, žinojau, kad turiu veikti. Ne tik dėl tavęs.

Vėliau sužinojau ir kitą istorijos dalį, kurios tą akimirką Mindaugas nepasakojo. Jis buvo pardavęs paskutinį vertingą instrumentą, kad įkurtų fondą – tą patį, iš kurio vėliau man buvo paskirta nuolatinė stipendija, padengianti mokslą, maitinimą, transportą ir būsimas konservatorijos paraiškas. Bet tada, rūbinėje, jis tik papurtė galvą ir pasakė:

– Tiesiog griežk. Tėvas laukia.

Tą vakarą užlipau ant scenos su naujuoju smuiku. Tėtis sėdėjo paskutinėje eilėje – ta pačia darbo striuke su „Alytaus baldų“ logotipu. Kai uždėjau stryką ant stygų, garsas buvo gilesnis, tarsi instrumentas pats norėjo kalbėti. Griežiau ne dėl publikos – griežiau tėčiui, jo rankoms, praleidusioms šimtus vakarų garaže, ir kiekvienam vaikui, kuris mano, jog pinigai nulemia, vertas esi svajonės ar ne.

Po koncerto Mindaugas padavė tėvui segtuvą su stipendijos dokumentais. Tėtis ilgai vartė lapus, o paskui pakėlė akis ir nieko nepasakė – tik stipriai suspaudė segtuvą prie krūtinės.

Praėjo keli mėnesiai. Austėja grįžo po atliktos programos. Vieną popietę ji sutiko mane koridoriuje, nepažvelgė tiesiai, o padavė nedidelę medinę dėžutę. Viduje gulėjo keturi seni kaišteliai nuo mano sudegusio smuiko – nušlifuoti, su naujais perlamutro intarpais.

– Pati restauravau per technologijų pamokas. – Ji pasvėrė dėžutę savo delne, paskui atsargiai įdėjo man į rankas. – Norėjau, kad žinotum…

Nužvelgė į dėžutę, bet žodžių neužbaigė.

Tie kaišteliai guli mano naktiniame stalelyje. Kai nemiga, atidarau dėžutę ir braukiu pirštu per perlamutro intarpus – jie šiurkštoki, vienas su vos matoma įrantą, kur liepsna paliko rudą žymę. Kartais juos suimu į delną, pakratau – jie sužvanga, kaip maži kaulai, primindami, kad viskas, ką turiu, buvo išgelbėta tos popietės, kai ugnis paėmė aštuonių mėnesių meilę, o keturios nenudažytos medžio akys liko ridentis tarp pelenų.

Click to comment

Leave a Reply

Ваша e-mail адреса не оприлюднюватиметься. Обов’язкові поля позначені *

два × один =

Також цікаво:

NL19 хвилин ago

De recorder stond al aan voor hij zijn volgende zin afmaakte

De recorder was al aan voordat hij zijn volgende zin had afgemaakt De geur van versgebakken stroopwafels dreef door de...

HE25 хвилин ago

הוא חתם על הגירושים בהקלה – ובמשך שנים חיפש את האישה שאיבד

העט חרק על הנייר. צליל יבש, קטן, כמעט מבויש. ככה נשמעים נישואים שמתים, חשבה ליאת, בזמן שבעלה חתם על המסמך...

IT44 хвилини ago

Non era stato il fuoco

La custodia era ancora socchiusa quando sentii il primo scricchiolio. Quel rumore secco del legno che cede, lo riconoscerei fra...

HU45 хвилин ago

Az apám keze nyomán

Apám keze nyomán Aznap délután, amikor a hegedűtokom lángra kapott, rájöttem, hogy egy biztonsági kamera nem csak egy balesetet rögzít....

EN52 хвилини ago

I Bought This Diner Just to Tell Her the Truth

The November rain over Nashville had that cold bite that gets under your collar, nothing that washes anything clean. The...

LT54 хвилини ago

Kamera, kurios niekas nepastebėjo

Prie ūkinio kiemo vartų šlapias sniegas krito ant pečių, o nuo autobusų stotelės atsklido dyzelino kvapas. Pirštai be pirštinių sustiro,...

ES2 години ago

Cuando el médico dijo “metástasis”, Carolina no sintió nada. La palabra le rebotó en el pecho sin hacer ruido, como una moneda que cae sobre un colchón. Estaba más preocupada por el Dodge Stratus que había dejado mal estacionado en la calle Figueroa, por si ya le habrían puesto una multa. Después vino lo de “etapa cuatro”, “paliativo”, “semanas”, y lo único que atinó a preguntar fue si podía manejar ella misma de regreso a casa.

Tenía cincuenta y tres años. Nunca se casó, no porque no hubiera querido — a los treinta y tantos estuvo...

HE2 години ago

התיק השחור שנשאר במסדרון

אף אחד לא ראה את המצלמה החדשה שהותקנה מעל דלת השירות של הקונסרבטוריון הישן ברחוב לוינסקי. היא הותקנה שבוע קודם,...