Uodai atnešė dengės karštligę į Kairėnų sodus — Vilnius paskelbė avarinį purškimą

Čia, prie Neries krantinės netoli Kairėnų, uodų visada netrūkdavo — vėlyvais rugpjūčio vakarais jie kylanti debesimi nuo užliejamųjų pievų, ir vietiniai su tuo pripratę gyventi. Bet šįmet viskas kitaip.

Danutė Rimkuvienė tai suprato penktadienio rytą, kai negalėjo sulenkti kelio, kad atsikeltų iš lovos. Prieš dieną darbavosi sode — rovė piktžoles tarp bulvių vagų, purškė pomidorus nuo maro, kaip darydavo kiekvieną vasarą pastaruosius dvidešimt metų. Vakare pajuto, kad kojos gelia, tarsi po ilgo kasinėjimo, ir viską nurašė senatvei bei drėgnai nugarai. O rytą sąnarius sukaustė taip, lyg per juos būtų pervažiavęs automobilis. Smilkinius spaudė, už akių plakė bukas skausmas, o termometras rodė keturiasdešimt.

— Maniau, peršalau darže, — pasakoja ji. — Išgėriau aspirino, atsiguliau. O iki vakaro jau ir šaukštą sunku buvo laikyti.

Antakalnio poliklinikos registratūroje tą dieną stovėjo tokia eilė, kokios Danutė neprisiminė nuo karantino laikų. Kaimynystėje gyvenanti pagyvenusi moteris prie smilkinio laikė šildomąjį maišelį, koks trisdešimtmetis vyras sėdėjo susigūžęs, apglėbęs kelius rankomis. Gydytoja Danutę priėmė po dvidešimties minučių, pasimatavo spaudimą, išklausė skundus ir nedvejodama išrašė siuntimą tyrimui.

— Dėl dengės? — persiklausė Danutė. — Juk tai kažkur tropikuose būna, ne pas mus, Kairėnų pusėje.

Infekcinių ligų gydytoja Rasa Petrauskienė iš Vilniaus infekcinės ligoninės tą savaitę priėmė tokių pacientų kaip Danutė vieną po kito. Per septynias dienas iki jos kreipėsi vienuolika žmonių su panašiais skundais, ir nė vienas niekur nebuvo išvykęs.

— Anksčiau pas mus būdavo tik atvežtiniai atvejai, — aiškina ji. — Žmogus grįžta iš Tailando ar Vietnamo, parsiveža virusą, gydome. O čia uodas įkando žmogui, kuris iš namų toliau daržo niekur nebuvo išėjęs. Tai jau visai kita istorija.

Iš vienuolikos įtarimų pasitvirtino šeši. Bet jau kitą savaitę į ligoninę su tais pačiais simptomais atėjo tiek žmonių, kad patvirtintų atvejų suskaičiuota keturiolika — daugiau nei dvigubai lyginant su pradine savaite. Daugiausia — būtent Kairėnų privačių namų sektoriuje, kur dėl senų vandentiekio kolonėlių ir apleistų sodų sąstingęs vanduo stovi tiesiog kiekviename kieme.

Karštligę perneša Aedes aegypti rūšies uodas — prieš penkerius metus entomologai jį fiksuodavo nebent Pietų Lietuvoje, o ir tai retai. Dabar klimatas šiltėja, žiemos trumpėja, ir uodas, kuris anksčiau neišgyvendavo šalčių, ramiai peržiemoja daugiabučių rūsiuose.

Daugumai sergančiųjų simptomai praeina nepastebimai — lengvas silpnumas, ir per kelias dienas viskas praeina. Bet simptominiais atvejais tai aukšta, iki keturiasdešimties laipsnių temperatūra, galvos skausmas už akių, pykinimas, o sunkiomis formomis — kraujavimai ir reali grėsmė gyvybei. Vilniaus ligoninėje tą savaitę su lašeline gulėjo du pacientai, ir būtent tada Danutė gavo tyrimo rezultatą.

Teigiamas. Dengės karštligę, tą pačią „kaulų laužytoją", jai patvirtino praėjusį antradienį.

Gydytojai paguldė Danutę dviem dienoms stebėti — įsitikinti, kad neprasidės sunki forma, — ir paleido namo su sąrašu, ko negalima daryti. Tą patį vakarą ji paskambino dukrai į miestą ir paprašė neatvežti anūko savaitgaliui.

— Jam ketveri, — sako ji. — Kol sergu, tegul pabūna pas ją. Nežinau tiksliai, ar nuo manęs galima užsikrėsti, gydytoja sakė, kad ne, tik per uodą. Bet kol kieme stovi bent lašas vandens — jo čia neįsileisiu.

Vilniaus miesto savivaldybės tvarkymo tarnybos nuo pirmadienio išvedė brigadas kiemų purškimui insekticidais — ir antžeminiam, ir pirmą kartą per daug metų sraigtasparniu virš Neries pievų, kur, epidemiologų įtarimu, ir prasidėjo plitimas. Purškimas truks iki rugsėjo pabaigos.

Vilniaus visuomenės sveikatos biuras ragina gyventojus naikinti bet kokį sąstingusį vandenį sklypuose — kibirus, senas padangas, laistymui skirtas statines — ir naudoti repelentus, ypač prieš saulėlydį, kai uodai aktyviausi.

Dabar kas vakarą, vos atslūgus karščiui, Danutė pasiima žibintuvėlį ir apeina kiemą. Apverčia laistymo statinę, išpila vandenį iš kibiro, kuriame kadaise laikė daigus. Prie sandėliuko randa seną kibirėlį — dugne pirštas lietaus vandens, ir jau sukiojasi lervos. Išpila, nušluosto sausai, pastato apverstą. Anksčiau į tokius dalykus dėmesio nekreipdavo.

Anūkas atvažiuos tada, kai kieme neliks nė vieno šlapio lopinėlio, galinčio išlaikyti vandenį bent parą. O kol kas Danutė kas vakarą apeina kiekvieną kampelį — ir kaskart, keldama dar vieną kibirą, pajunta, kaip kelis primena apie save bukiu, tąsiu skausmu.