Dingo, ir ačiū Dievui

— Klausyk, kaimyne, aš jūsų katino jau seniai laiptinėje nemačiau. Kaip jis apskritai laikosi? Gyvas, sveikas?

Kaimynas, išgirdęs apie katiną, netikėtai pagyvėjo ir išsiviepė:

— Tai dingo kažkur prieš kelias dienas. Ir ačiū Dievui!

— Kodėl ačiū Dievui? — Tomas pasistengė užduoti klausimą taip, kad balsas skambėtų ramiai. Nors viduje viskas kunkuliavo.

Paskutines dvi savaites Tomas pastebėjo, kad jo kaimynai ėmė nuolat išmesti savo naminį katiną į laiptinę. Taip, tiesiog paimdavo už sprando ir išmesdavo. Kartais tai darydavo katino šeimininkas. Kartais – šeimininkė. O kartais…

…tas nelaimėlis pralėkdavo tiesiai jam prieš nosį.

— Atsargiau reikia! — mestelėjo Tomas kaimynei.

Bet ši nė neketino klausytis. Vietoj to, kad atsiprašytų už savo elgesį, moteriškė dėbtelėjo į jį iš padilbų ir užtrenkė duris. Tiksliau – trinktelėjo taip stipriai, kad laiptinėje sužvangėjo stiklai, o namo pamatuose, ko gero, atsirado vienas kitas mikroįtrūkimas.

Iš pradžių Tomas naiviai manė, kad jo keistuoliai kaimynai katiną tiesiog pavedžioti išleidžia arba pratina prie savarankiškų pasivaikščiojimų. Tačiau netrukus suprato, kad tai bausmė už kažkokius nusižengimus. Kitaip tariant: prisidirbai – marš į laiptinę.

Kartais persigandęs, kartais labai liūdnas katinas valandų valandas tūnodavo ketvirto aukšto laiptinės aikštelėje prie ruda dermantinu aptrauktų durų ir laukdavo, kol jam atleis ir įsileis atgal. Ir šeimininkai jį, žinoma, atleisdavo. Ir pasiimdavo atgal namo, bet tai įvykdavo ne iš karto. O jei jis pradėdavo miaukti ar draskytis į duris, iškart gaudavo šeimininkės šluota.

Tomas savo akimis matė, kaip tai vyksta. Jis tuomet kaip tik lipo laiptais (liftas jų laiptinėje neveikė jau pusmetį) ir, pasiekęs ketvirtą aukštą, pastebėjo jau pažįstamą katiną. Net pasveikinti jo norėjo, bet…

…katinas tuo metu į Tomą nekreipė jokio dėmesio. Jis garsiai kniaukė ir draskėsi nagais į duris. Katinas akivaizdžiai norėjo patekti namo, bet kadangi jo neįleido, sumanė tokiu paprastu būdu apie save priminti.

Už durų pasigirdo žingsniai, tuomet durys staigiai atsivėrė, ir šeimininkė nuvelkėtu chalatu, nieko nesakiusi, iš visų jėgų užvožė katinui šluota ir tučtuojau uždarė duris. Tai įvyko taip greitai, kad Tomas net nespėjo nieko pasakyti. O pasakyti jis turėjo ką…

…gėdinti norėjo tą moterį, kuri taip negražiai elgiasi su savo augintiniu.

— Ką, smarkiai tau kliuvo, bičiuli? — paklausė Tomas, priėjęs prie katino.

Katinas pažvelgė į Tomą liūdnomis akimis, tačiau jo žvilgsnyje buvo ir dėkingumas – kad bent kažkas į jį atkreipia dėmesį.

Katiną į laiptinę išmesdavo už menkiausią prasižengimą. Kartą Tomas išgirdo, kaip kaimynė visam butui rėkė: „Ak tu, toks! Vėl vazą nuvertei! Andriau, išmesk katiną tučtuojau. Žinos, kaip po stalus šokinėti!“ – ir po minutės durys šiek tiek prasivėrė, o iš jų kyštelėjo plaukuota vyriška ranka, tvirtai laikanti katiną už sprando. Paskui pirštai atsileido, katinas nukrito ant laiptinės aikštelės, o durys iškart užsidarė.

Katinas atsikėlė ir atsisėdo veidu į duris – laukti, kol jam atleis ir įleis atgal namo. O Tomas tik nepritariamai papurtė galvą. Na, jis nesuprato tokių auklėjimo metodų.

Tomas paglostė katiną ir nuėjo namo. O katinas liko sėdėti vienoje vietoje su visuotinio liūdesio išraiška ant savo ūsuoto snukučio.

Tomas nebuvo itin sentimentalus žmogus, bet šis vaizdas strigo jame lyg rakštis. „Na argi galima taip su gyva būtybe elgtis?“ – mąstė jis.

Po kiek laiko Tomas, eidamas pro šalį, kas kartą sulėtindavo žingsnį, o katinas, jį atpažinęs, imdavo negarsiai burzgti – sveikindamasis ir šiek tiek meilikaujamai. Kartais Tomas pritūpdavo šalia jo, pakasydavo katinui už ausies, o tas, užmerkęs akis, kišdavo galvą po pirštais, o paskui drėgna nosimi įsikniaubdavo jam į delną. Katinas buvo šiltas, gyvas ir labai pasitikintis, ir nuo to Tomui ant širdies darydavosi labai šlykštu. Na, jis nesuprato, už ką tokiam mielam katinui teko tokie beširdžiai šeimininkai. Kam, sakykite, jie apskritai gyvūną augino, jei, be savęs, nieko nemyli? „Keisti žmonės, dievaži“.

O kartą, vėl sutikęs katiną laiptinėje, Tomas tvirtai nusprendė: jei tie žmonės dar sykį išmes gyvūną į laiptinę, jis kažko imsis. Gana jau tyčiotis iš nelaimingo gyvūno. Jis nežinojo, ką būtent padarys, bet jautė, kad būtinai turi įsikišti, kitaip tai niekada nesibaigs.

Diena, kai Tomo kantrybė galutinai trūko, išaušo penktadienį, kai jis grįžo namo ypač piktas. Darbe susibarė su kolegomis, transporte žmonės grūdosi ir mynė kojas, o dar ir gatvėje nuo pat ryto dulksnojo smulkus bjaurus lietus. Žodžiu, jo nuotaika buvo ties nuliu. O gal net ir žemiau nulio.

Lipdamas laiptais, Tomas jau nuo trečio aukšto išgirdo pažįstamą skurdų „miau-u-u“. Katinas, kaip visada, ištikimai sėdėjo prie savo durų, tačiau namo jo neįleido. O laiptinėje, tarp kitko, buvo gana vėsu. Ne gegužės mėnuo juk lauke, kaip sakoma.

Tomas sustojo laiptų aikštelėje ir susimąstęs žiūrėjo į katiną, kuris, jį pamatęs, kaip įprastai, suburzgė ir nuėjo artyn.

O paskui – bum! Ir visos šios dienos problemos akimirksniu pasirodė Tomui visišku nieku. Va katinas turi problemų. Kokių? Didžiulių! Su juo elgiasi kaip su daiktu. Kaip su žaislu kokiu. Kas gali būti baisiau?

Tomas įsiklausė į tylą už dermantininių durų. Nieks nerūpėjo tam katinui. Ir jam labai užsinorėjo pamokyti savo kaimynus.

— Viskas, gana, — ištarė Tomas balsu, pats stebėdamasis savo ryžtu. — Eime su manim.

Jis pasilenkė, paėmė katiną ant rankų. Tas tučtuojau užgirgždėjo garsiau ir pasitrynė galva į jo šlapią švarką, palikdamas vilnų dryžius. O paskui jie patraukė į septintą aukštą, kur gyveno Tomas.

Jis paėmė katiną tik porai dienų. „Tegul šeimininkai išsigąsta, tegul paieško, pasijaudina. Supras, kad taip negalima daryti…“ – mąstė Tomas, įeidamas į butą.

Pas jį namuose katinas apsiprato stebėtinai greitai. Apuostė kampus, užšoko ant sofos, pasisukiojo, rinkdamasis vietą, ir susirangė ant pledinio užtiesalo, dėkingai žvelgdamas į savo gelbėtoją.

Ir kol katinas ilsėjosi, Tomas, nepaisydamas smulkaus bjauraus lietaus ir nuovargio, nubėgo į artimiausią gyvūnėlių parduotuvę, nupirko katinui paties geriausio kačių ėdalo, „tualeto reikmenų“ ir dar žaislų – tam atvejui, jei gauruotajam nuomininkui pasidarytų nuobodu, o jo tuo metu nebūtų namie.

Kitą dieną, šeštadienį, Tomas kelis kartus priėjo prie lauko durų, pravėrė jas ir dairėsi į laiptinę. Ir labai stebėjosi, kad laiptinėje buvo labai tylu. Niekas nevaikštinėjo po aukštus, nešaukė katino vardu (tiesą sakant, kaip jį vadina, Tomas taip ir nežinojo), neklijavo skelbimų. Iš visko atrodė, kad niekas neieško dingusio katino. Ir tai buvo keista. Labai keista…

Tomas grįždavo į butą, žiūrėdavo į katiną ir gūžčiodavo pečiais. O tas savo ruožtu tingiai rąžydavosi ant sofos ir nė negalvojo prašytis laukan.

— Klausyk, gal tu nori atgal į laiptinę? — paklausė Tomas sekmadienį, rodydamas į duris. — Aš tavęs nelaikau. Eik, jei reikia.

Katinas pažvelgė į duris, permetė žvilgsnį į Tomą ir demonstratyviai ėmė laižyti leteną. Paskui atsistojo, priėjo ir pasitrynė į jo koją. Atsakymas buvo aiškesnis už bet kokius žodžius.

Tomas uždarė duris, šyptelėjo ir paėmė katiną ant rankų. Jie patraukė į virtuvę pusryčiauti, o paskui į kambarį – žiūrėti televizoriaus. Savaitgalis juk vis dėlto. Katinas gulėjo jam ant kelių ir urgzdė tarsi mažas traktoriukas, ir bute pirmą kartą per ilgą laiką pasidarė tikrai jauku.

Paskui atėjo pirmadienis. Katino taip niekas ir neieškojo. Ir Tomas nusprendė, kad kol kas neatiduos jo šeimininkams. Vienintelis dalykas, nedavęs jam ramybės – tai kad kaimynai gali apkaltinti jį vagyste. Faktiškai jis pavogė svetimą turtą. Tebūnie gyvą, tebūnie kilniais tikslais ir išimtinai auklėjimo sumetimais, bet pavogė.

Tomas mintyse sukiojo galimus scenarijus: kaimynai iškvies policiją, jį apkaltins svetimo turto vagyste, teks viską aiškinti, teisintis. Jo motyvų gali nesuprasti. Ši mintis gręžė jam smegenis ir neleido iki galo atsipalaiduoti. Todėl visą dieną, būdamas darbe, Tomas tarsi ant adatų nuolat tikrino telefoną – ar jam neskambino. Bet tądien nebuvo nė vieno praleisto skambučio.

O kai Tomas vakare grįžo namo – pamatė kaimyną, einantį išmesti šiukšlių. Juodame maiše nieko nesimatė, tačiau iš kontūrų viduje buvo kažkas, labai panašaus į kačių tualeto dėklą.

Tomas mostelėjo kaimynui ranka, kad šis sustotų ir, priėjęs arčiau, lyg tarp kitko paklausė:

— Klausyk, kaimyne, o aš jūsų katino jau seniai laiptinėje nemačiau. Kaip jis apskritai laikosi? Gyvas, sveikas?

Kaimynas, išgirdęs apie katiną, netikėtai pagyvėjo ir išsiviepė:

— Tai dingo kažkur prieš kelias dienas. Ir ačiū Dievui!

— Kodėl ačiū Dievui? — Tomas pasistengė užduoti klausimą taip, kad balsas skambėtų ramiai.

— Tai žmona norėjo jį į sodo namelį nuvežti ir ten palikti. Nusibodo, sako, vilnos visur, kniaukia naktimis, vazas verčia. O ten tai – peles gaudys. Nors kokia iš jo nauda. O man į tą sodą važiuoti visai nesinori. Pirma, toli. O antra, žmona vistiek privers ką nors ten daryti. O dabar katinas pats išėjo, ir niekur važiuoti nereikia. Aš ta proga vakar net du litrus alaus išgėriau. Šventė juk.

— O katino jums visai negaila? Staiga jam kas nors atsitiko?

— Tai ko čia jo gailėti? Čia juk ne žmogus. Klausyk, o tu ko apie jį klausinėji? — kaimynas primerktomis akimis su lengvu įtarimu pažvelgė į Tomą.

— Taip sau, tiesiog paklausiau… — susimąstęs atsakė Tomas, po to neatsisveikinęs greitu žingsniu patraukė laiptinės link.

Viduje pas Tomą viskas kunkuliavo iš pasipiktinimo. „Į sodo namelį, reiškia…. Spalio gale. Atvežti ir palikti ten katiną tikrai pražūčiai. Ir nė lašo gailesčio. Dar ir džiaugiasi, kad „pats išėjo“ ir išvadavo juos nuo būtinybės važiuoti ir susitepti rankas“.

Jis minutėlei įsivaizdavo tą gerą ir patiklų katiną, sėdintį ant tuščio sodo namelio slenksčio (ar išvis – po tvora) ir laukiantį, kol jo sugrįš. Laukiančio taip pat ištikimai ir atsidavusiai, kaip jis tą darė po durimis laiptinėje.

Jo kaimynams katinas buvo daiktas, kuris tai džiugina, tai trukdo, ir jei trukdo per dažnai, jį išneša už slenksčio. Iš pradžių į laiptinę porai valandų, paskui į sodą visam laikui.

Kai Tomas užlipo į septintą aukštą ir įėjo į butą, ir pamatė, kad katinas ištikimai ir atsidavusiai laukia jo prie durų, ant širdies iškart tarsi sušilo. Ir jis staiga suprato, kad viską padarė teisingai…

Teisingai, kad pavogė katiną iš tokių beširdžių žmonių, kurie ketino jį vėlyvą rudenį išvežti į sodą ir ten palikti. Jis pavadino jį Pūkiu – paprastai ir jaukiai. Pūkis atsiliepė iš pirmo karto, tarsi visą gyvenimą tik ir laukė šio vardo.

Tomas nusišypsojo, paėmė Pūkį ant rankų, ir jie nuėjo į virtuvę gaminti vakarienės. O po vakarienės – gulėjo ant sofos ir žiūrėjo televizorių. Tiksliau – Tomas žiūrėjo, o katinas tiesiog buvo šalia. Tai ant vieno šono pasivers, tai ant kito. Štai katinas vėl sukrutėjo, bet šįkart apsivertė ant nugaros ir patikliai atidengė pilvą – pačią pažeidžiamiausią savo vietą. Jis tai padarė nesusimąstydamas. Nes jau nebebijojo.

Visą kitą savaitę jie gyveno savo mažame pasaulyje. Tomas eidavo į darbą, o grįžęs rasdavo Pūkį, laukiantį prie durų. Šis išmoko jo žingsnių garsą. Kartą Tomas grįžo kiek vėliau, ir vos pravėręs duris išgirdo nekantrų kniaukimą, o paskui pajuto šiltą kailiuką, besitrinantį į kojas. „Pasiilgai?“ – šyptelėjo Tomas, ir tas paprastas žodis staiga tapo svarbia jų ritualo dalimi.

Tačiau ramybė truko neilgai. Vieną vakarą, kai Tomas su Pūkiu sėdėjo virtuvėje, į duris kažkas pabeldė. Keistas beldimas – ne iš karto reikalaujantis, o tarsi apgraibomis. Tomas pažvelgė pro akutę. Koridoriuje stovėjo kaimynė Asta – ta pati moteris su šluota. Tik šįkart ji atrodė… kitokia. Ne pikta. Sutrikusi.

Tomas pravėrė duris, palikdamas grandinėlę.

— Tomai, atsiprašau, kad trukdau, — ji nervingai glamžė rankose kažkokį popieriaus lapą. — Aš… mes su Andrium pametėm katiną. Žinai, tą margąjį. Gal matei?

Tomo širdis suspurdėjo. Jis stovėjo tarpduryje, už nugaros jausdamas, kaip Pūkis tyliai sėdi koridoriaus gale ir stebi.

— Prieš kelias dienas jūs sakėte, kad dingo, ir ačiū Dievui, — sausai priminė jis.

Asta nuleido akis. Lūpos jai šiek tiek sudrebėjo.

— Taip, aš žinau, ką Andrius tau pasakė. Bet… mes susipykome. Rimtai. Jis išėjo iš namų, o aš sėdėjau viena ir staiga supratau… — ji nutilo, rinkdama žodžius. — Kai tas kvailys išėjo, bute pasidarė taip tuščia. Niekas neknarkia ant sofos. Niekas neina iš paskos į virtuvę. Aš įpratau, Tomai. Įpratau prie to įžūlaus snukio.

Ji išskleidė glamžytą lapą. Tai buvo spalvotu spausdintuvu atspausdintas skelbimas: „Dingo katinas! Atsiliepia į Pūkio vardą. Mylinčiai šeimai labai jo trūksta. Atlygis garantuotas.“ Nuotraukoje buvo Pūkis – tas pats liūdnas žvilgsnis iš laiptinės.

Tomas pajuto, kaip gerklėje įstrigo gumulas. Skelbime buvo jo Pūkis. O juk katinas tikrai atsiliepia į šį vardą… bet tą vardą jam davė jis pats. Ne jie.

— Jūs norėjot jį nuvežti į sodą ir palikti. Spalio mėnesį, — balsas skambėjo kietai.

— Aš žinau. Tai buvo baisu. Bet Andrius… jis visada taip elgiasi su sunkumais – išmeta juos. Žodžiu arba fiziškai. O aš jam pritardavau, nes taip buvo lengviau. Kol nepajutau, ką reiškia, kai tas sunkumas tikrai dingsta. Aš pasiilgau. Galbūt pirmą kartą per gyvenimą ko nors pasiilgau iš tikrųjų, — Asta neatrodė kaip ta moteris, kuri mosavo šluota. Ji atrodė maža ir pavargusi.

Už Tomo nugaros pasigirdo tylūs žingsniai. Pūkis priėjo arčiau. Ne išskubėdamas pas buvusią šeimininkę, o atsargiai, laikydamasis atstumo. Asta pamatė jį ir aiktelėjo.

— Jis pas tave… — iškvėpė ji. Ir tada, netikėtai, apsiverkė. Ne teatrališkai, o tyliai, užsidengusi veidą rankomis. — Ačiū Dievui…

Po minutės jie sėdėjo Tomo virtuvėje. Asta gėrė arbatą, Pūkis sėdėjo ant palangės, nusisukęs į langą, o Tomas kalbėjo. Jis išpasakojo viską – nuo stebėjimo laiptinėje iki pokalbio su Andrium prie šiukšlių konteinerio. Neslėpdamas nieko. Asta klausėsi nuleidusi galvą.

— Aš jo neatiduosiu, — tyliai, bet tvirtai pasakė Tomas. — Jis manimi pasitiki. O jūs to pasitikėjimo neturite. Ir neužsitarnausite, net jei priklijuosite šimtą skelbimų.

Asta ilgai tylėjo, sukiodama puodelį rankose.

— Aš suprantu, — pagaliau ištarė ji. — Ir turbūt neturiu teisės prašyti. Bet gal… gal galėčiau bent kartais ateiti? Arba padėti tau su ėdalu? Aš noriu jam nupirkti tą brangų ėdalą, kurio Andrius niekada neleisdavo.

Tomas pažvelgė į Pūkį. Šis pagaliau pažvelgė į kambarį, pažvelgė į Astą, ir jo uodegos galiukas vos pastebimai sudrebėjo. Jis neatėjo artyn. Bet ir nebėgo. Tai buvo startas. Mažytis plyšys lede, kurį dar reikėjo tirpdyti.

— Gerai, — lėtai pasakė Tomas. — Bet tik ėdalas. Ir tik trumpi vizitai. Pradžiai.

Po mėnesio Andrius išsikraustė visam laikui. Jų skyrybos buvo tylios, be skandalų – jis tiesiog susikrovė daiktus ir dingo iš Astos gyvenimo, kaip anksčiau dingo katinas. Asta liko viena, bet šįkart ji nebebuvo pikta. Ji rado darbą miesto gyvūnų prieglaudoje – prižiūrėdavo kates, valydavo narvus, padėdavo surasti joms šeimininkus. „Atidirbu skolą“, – juokaudavo ji, bet Tomas matė, kad tai jai padeda.

O Pūkis… Pūkis liko pas Tomą. Kiekvieną vakarą jie kartu leisdavo laiką ant sofos, ir katinas, užšokęs ant kelių, urgzdė kaip laikrodukas. Kartą Asta atėjo su nauju pledu – minkštu, vilnoniu – ir padėjo jį ant sofos. Pūkis atsargiai apuostė dovaną, paskui užlipo ant jos ir pirmą kartą, Aštai esant kambary, apsivertė ant nugaros, parodydamas pilvą.

Asta suėmė orą ir susigrūdo plaukus. Jos akyse vėl sužibo ašaros, bet šįkart kitokios. Ji nepriėjo arčiau – tik linktelėjo katinui, tarsi sakydama: „Aš suprantu. Ir užtarnausiu.“

Tomas stebėjo šią sceną iš fotelio ir galvojo apie tai, kaip keistai gyvenimas viską sustato. Apie tai, kad kartais reikia ką nors prarasti, kad suprastum jo vertę. Ir apie tai, kad tikras namas – tai ne tik stogas virš galvos ir dubenėlis su kačių ėdalu.

Tikras namas yra ta vieta, kur nereikia užsitarnauti teisės būti. Ir kur tave myli. Tiesiog taip. Už tai, kad esi.