Aaronas sakė: „Mama tave mėgsta, tik dar nepažįsta.

Nuo ketvirto aukšto laiptinės, kur stoviu su šluota rankoje, girdžiu beveik visą pokalbį per ventiliacijos groteles – akustika šiame name tokia, kad net šnabždesys iš trečio aukšto atsklinda kaip per telefoną. Esu Rūta Žukauskienė, šio namo Kaune, Žaliakalnio rajone, prižiūrėtoja vienuolika metų – tvarkau laiptines, šienauju kiemą, kartais pažeriu grūdų paukščiams, kurie susirenka ant palangių. Žmonės čia manęs nepastebi, kol neprireikia kibiro ar laipto. Taip ir turi būti.

Tą vakarą buvo spalio pradžia, lauke pūtė šaltas vėjas, o kieme kaimynė jau buvo iškabinusi moliūgus prie durų – ruošiasi Helovinui, kurį dabar visi vaikai vis labiau mėgsta. Aš plačiau duris penktam aukšte, kur gyvena Viktorija Lenkauskienė – ponia, kuriai priklauso visas namas ir dar du kiti Vilniaus gatvėje. Jos sūnus Aaronas tą vakarą atvežė merginą – Mariją, apie trisdešimties, su paprasta šviesiai mėlyna suknele ir batais, kuriuos, matyt, pirko kažkokioje nuolaidų parduotuvėje. Aš tai pastebėjau, nes pati tokius dėvėjau dešimt metų.

Vakarienė buvo surengta ne restorane, kaip paprastai, o Lenkauskienės bute – didžiuliame, su balkonu į Nerį, kur ji mėgsta rengti savo fondo renginius artimiesiems. Aš tą vakarą turėjau tik vieną darbą: išnešti šiukšles iš laiptinės ir patikrinti, ar lifto durys neužstringa – jos ten dažnai įstringa, kai kas nors per ilgai laiko ranką ant jutiklio.

Marija įėjo pirma. Pamačiau, kaip ji sustojo prie veidrodžio koridoriuje, pažvelgė į savo suknelę, tada į kitas moteris, atvykstančias su kailiniais apsiaustais ir aukso papuošalais, kurie, atrodo, kainavo daugiau nei visas mano metinis atlyginimas. Marija neištarė nė žodžio, tik truktelėjo suknelės apykaklę žemyn, kaip norėdama ją pailginti.

Viktorija pasirodė koridoriuje su taure šampano rankoje. Pirmiausia nužvelgė Mariją nuo galvos iki kojų – lėtai, be skubos, kaip žmogus, tikrinantis prekę parduotuvėje. Tada pažvelgė į sūnų, ir aš, stovėdama už pravertų durų su šiukšlių maišu rankoje, supratau viena: ji jau nusprendė, kad kažkas čia negerai, ir kaltas bus Aaronas.

– Mamyte, čia Marija, – pasakė jis.

– Žinoma, – atsakė Viktorija ir net nepasisveikino rankos paspaudimu, tik kilstelėjo galvą, kaip sveikinasi su padavėja.

Aš uždariau duris ir nuėjau žemyn tvarkyti antro aukšto šiukšlių kambario, bet po pusvalandžio turėjau vėl kilti aukštyn – kaimynė pranešė, kad penktame aukšte užsikimšo vandens čiaupas vonioje. Kai pravėriau duris, pokalbis salone buvo pačiame įkarštyje, ir aš, neturėdama kito kelio į vonią kaip tik pro prieangį, likau stovėti ten, laukdama tinkamos pertraukos, kad galėčiau praslinkti nepastebėta.

Viktorijos balsas pasiekė kiekvieną kampą – matyt, metų metus praktikuotas fondo susirinkimuose.

– Aaronai, brangusis, ar tu žinai, kiek mūsų svečių čia dirba teisėje, medicinoje, finansuose? O tavo draugė, kaip sakei, dirba… dizaino srityje?

– Mama, ji vadovauja projektams dizaino studijoje. Tai rimtas darbas.

– Aš nesakau, kad nerimtas. Sakau, kad ji galėjo pasitempti labiau, jei žinojo, kur eina.

Marija tuo metu stovėjo prie lango, nugara į juos, žiūrėdama į Nerį. Pamačiau, kaip jos pirštai suspaudė taurės koteliuką stipriau, nei būtina. Ji neatsisuko. Tiesiog stovėjo.

Prieangyje buvau taip arti, kad girdėjau net jos kvėpavimą – lygų, sąmoningai sulaikomą, kaip žmogaus, kuris skaičiuoja iki dešimt, kad neatsakytų pirmu žodžiu, kuris ateina į galvą. Čiaupo taip ir nepataisiau tą vakarą: vanduo vonioje liejosi silpna čiurlena, o aš stovėjau prieangyje su šluoste rankoje ir klausiausi, nes tai buvo svarbiau.

Tą naktį aš praleidau viršuje ilgiau, nei turėjau – mano pamaina jau buvo pasibaigusi prieš valandą, bet maišiausi po virtuvę, tvarkydama taures, kurias svečiai pastatė ant palangių, nes nenorėjau eiti namo, kol nesužinosiu, kaip baigsis vakaras. Taip, pripažįstu – smalsumas. Žmogiška savybė, kurios ir prižiūrėtojos neišvengia.

Apie vienuoliktą valandą, kai dauguma svečių jau buvo išėję, likusiame salone girdėjau, kaip Viktorija pasikvietė Mariją į savo kabinetą – nedidelę biblioteką su knygomis, kurių, spėju, ji niekada nebuvo skaičiusi, tik rikiavo pagal spalvą. Durys buvo pravertos per plyšį, pakankamą, kad garsas keliautų tiesiai į prieangį, kur aš, su šluoste rankoje, apsimečiau valanti palangę.

– Aš noriu būti sąžininga su tavimi, – pasakė Viktorija. – Aaronas yra jautrus berniukas. Jis visada rinkosi moteris, kurios jo nevertos. Nenoriu, kad ir tu būtum viena iš jų.

Marija tylėjo kelias sekundes. Tada atsakė balsu, kuris buvo kur kas tvirtesnis, nei galima tikėtis po tokio vakaro:

– Ponia Lenkauskiene, aš atvykau čia pažinti žmogų, su kuriuo mylime vienas kitą, ne gauti jūsų leidimą jam mylėti mane.

– Tai įžūlu.

– Tai sąžininga.

Po to – kelios sekundės, kurias girdėjau per plyšį kaip ledo gabalėlį, lūžtantį taurėje kitame kambaryje. Tada durys atsidarė, ir Marija išėjo, ne verkdama, ne skubėdama, tiesiog eidama normaliai, suknelės apykaklę vėl pataisiusi į vietą.

Tą naktį, grįžusi namo, aš dar ilgai negalėjau užmigti – galvojau apie tai, kaip ta mergina, kurią visas vakaras vertino pagal batus, išėjo nenulenkusi galvos.

Praėjo šiek tiek mažiau nei dvi savaitės. Buvau nuėjusi į prekybos centrą netoli namų pirkti duonos, kai pamačiau juos pro restorano langą – Viktoriją ir Mariją, sėdinčias už staliuko prie pat vitrinos. Sustojau, nes buvo neįmanoma nesustoti: po tos vakaro scenos tikėjausi, kad šios dvi moterys daugiau nebesusitiks niekada, ne tokiu būdu – ramiai, dviese, be Aarono.

Stiklas glušino balsus, bet veidus mačiau puikiai. Marija pasakojo kažką, rodydama rankomis formą – tarsi aiškintų interjero planą. Viktorija klausėsi, laikydama šaukštelį virš kavos, nemaišydama. Tada Marija išsitraukė iš krepšio voką ir padėjo jį ant stalo, neatidarydama. Nepasakė nė žodžio apie pinigus, apie sutartis, apie sumas – tik uždėjo voką Viktorijai priešais ir pasakė kažką, nuo ko ta sudėjo rankas ant stalo ir nuleido akis į staltiesę.

Vėliau, kai Aaronas kartą atvažiavo paimti paskutinių savo mamos daiktų iš sandėliuko, papasakojo man, kas buvo tame voke. Ne banko išrašas, ne sutartis – kvietimas į Marijos ir Aarono vestuves, numatytas kitą rudenį, su užrašu ranka: „Jūs galite ateiti kaip svečias, ne kaip teisėja." Viktorija, pasirodo, tą kvietimą pasiliko nesutraukytą dar visą mėnesį, kol pati paskambino sūnui ir paklausė, kokios spalvos suknelę dera vilkėti tokiai vestuvėms – ne baltos, žinoma, kad nesusipainiotų su nuotaka.

Praėjo beveik metai. Aš vis dar čia dirbu, vis dar prižiūriu šį namą, bet dabar penktame aukšte gyvena kiti žmonės – Lenkauskienė pardavė butą pavasarį, kai Aaronas persikėlė gyventi su Marija į kitą rajoną. Vestuvės, apie kurias Aaronas minėjo, įvyko šį rugsėjį, ir, kaip jis sakė, Viktorija vilkėjo pilkai žalią suknelę ir sėdėjo pirmoje eilėje, verkdama taip, kaip, anot jo, niekada nebuvo mačiusi verkiant savo motinos – net ne į nosinę, tiesiog delnu braukdama skruostus, nesivaržydama, kad sujauktų tušą.

Dabar, kai tvarkau penkto aukšto laiptinę, butas jau priklauso kitiems – šeimai su dviem vaikais, kurie palieka dviratį, kurį aš kaskart turiu pastumti į šoną, kad netrukdytų praeiti. Vonios čiaupą, kurį tą spalio vakarą taip ir nepataisiau, galiausiai sutvarkė pats naujasis savininkas, pirmą savaitę po įsikraustymo – pasirodo, reikėjo tik naujo sandariklio, apie kurį aš tiesiog nepaklausiau meistro dvylika mėnesių. O ant palangės, kur anąkart stovėjo šampano taurės, dabar guli vaikiška kepuraitė, kurią kažkas pamiršo – ryškiai geltona, su pompono kutu, ir aš ją kiekvieną kartą nukeliu į šalį, kad galėčiau nuvalyti stiklą.