Katinas, kuris nepaliko tėčio vieno

Skambutis atskrido apie devintą vakaro, kai lauke jau buvo visiškai sutemę ir per langą matėsi kaimynų balkone dar nenuimta skalbinių virvė. Mano vardas Tomas Žukauskas, man keturiasdešimt treji, ir tą vakarą aš dirbau prie kompiuterio, kai suskambo telefonas – seselė iš slaugos ligoninės Kaune pranešė, kad tėtė prašo manęs atvažiuoti kuo greičiau.

Tėtė, Algirdas, gulėjo ten jau tryliktą dieną. Plaučių vėžys, ketvirta stadija – diagnozę gavome pavasarį, o dabar buvo jau vėlyvas rudens vakaras, spalio pabaiga. Gydytojai sakė, kad liko nedaug, gal para, gal dvi. Aš tai žinojau. Bet nežinojau, ko jis paprašys, kai atvažiuosiu.

— Noriu pamatyti savo Murkį, — pasakė jis, vos girdimu balsu, kai atsisėdau šalia lovos. — Atvežk jį čia. Noriu atsisveikinti paskutinį kartą… Bet nenešk jo prievarta. Pakalbėk su juo. Jis protingas, viską supranta.

Murkis – trylikos metų senas ruduo katinas, beveik apakęs nuo kataraktos abiejose akyse – buvo vienintelis, kas per pastaruosius du mėnesius, kol tėtė gulėjo namuose prieš pervežant į ligoninę, kasdien sėdėdavo šalia jo krėslo. Aš tada dažnai užsukdavau po darbo, atveždavau vaistų iš vaistinės Ozo gatvėje, bet dirbau, turėjau savo šeimą, negalėjau likti visą laiką. O Murkis niekur neidavo. Jie sėdėdavo abu – vienas žmogus, pavargęs nuo ligos, ir vienas katinas, pavargęs nuo senatvės – valandų valandas be jokio garso.

Paskambinau kaimynei, kuri prižiūrėjo Murkį, kol tėtė gulėjo ligoninėje, ir po pusvalandžio jau važiavau atgal į palatą su pernešiojama pintine ant priekinės sėdynės. Katinas visą kelią tylėjo, tik retkarčiais žemai murkė.

Palatoje kvepėjo dezinfekantu ir kažkokiu saldžiu vaistų sirupu. Ant naktinio staliuko stovėjo stiklinė vandens su šiaudeliu, kurio tėtė seniai nebenaudojo. Aš nežinojau, kur padėti savo striukę, todėl tiesiog laikiau ją ant rankos, kol pagaliau numečiau ant kėdės atlošo.

Tėtė vos galėjo pajudinti ranką. Pirštai virpėjo ant paklodės. Akys, dar visai gyvos, kažko ieškojo palatoje.

Padėjau Murkį jam ant lovos krašto.

— Atsisveikink su tėčiu, Murki… jis čia, — pasakiau.

Katinas iškart nuėjo tiesiai prie tėtės veido ir prisiglaudė visu kūnu prie jo skruosto.

— Murki… — sušnibždėjo tėtė. — Mano Murki.

Katinas trynėsi į jo skruostus, akių vokus, lūpas. Lėtai, atsargiai, tarsi bandytų kiekvieną detalę įsiminti.

Iš pavargusių tėtės akių pradėjo riedėti ašaros. Neatsakiau nieko, tik stovėjau nuošalyje.

Didžiuliu vargu tėtė pakėlė ranką ir uždėjo ją ant šilto Murkio kailio. Pirštai jau vos klausė, bet katinas pajuto tą palietimą ir prisiglaudė dar arčiau.

— Ačiū… už viską… — sušnibždėjo jis.

Tada jo krūtinė paskutinį kartą pakilo ir nusileido, ir daugiau nebepakilo. Ranka su Murkio kailiu ant delno sustingo ant paklodės. Monitoriaus prie lovos garsas pasikeitė į tolygų vieną toną. Naktinė seselė, stovėjusi tarpduryje, tyliai priėjo, patikrino pulsą ir palingavo galva man.

— Viskas, — pasakė ji tyliai. — Jis iškeliavo.

Murkis liko sėdėti prie tėtės skruosto ir tuo metu, kai tai atsitiko, ir dar ilgai po to. Tik po kelių minučių atsargiai, vienu leteniu, palietė jau užmerktus tėtės vokus. Kartą. Paskui dar kartą.

Atsisėdau lovos krašte ir paėmiau tėtės ranką savosiomis.

— Tėti… mes čia. Tu nesi vienas.

Murkis pakėlė galvą ir sumiaukė vieną kartą – trumpai, sausai, ne kaip prašymą, o kaip atsakymą į mano žodžius. Tada vėl nuleido galvą prie tėtės skruosto ir liko taip, be jokio garso.

Niekas neskaičiavo valandų. Kai naktinė seselė vėliau užpildė popierius ir pasakė, kad mirties laikas – ketvirta valanda nakties, Murkis vis dar gulėjo tėčiui prie veido. Neatsitraukė nė per žingsnį.

Tik kai paėmiau jį į rankas ir prispaudžiau prie krūtinės, Murkis giliai atsiduso, paslėpė snukutį mano delne ir nurimo.

Po laidotuvių, kurios įvyko po savaitės Petrašiūnų kapinėse, parsivežiau Murkį pas save. Jis dabar guli ant palangės mano bute Žirmūnuose, ten, kur saulė šviečia popiet, ir kartais, kai grįžtu iš darbo per vėlai, randu jį sėdintį prie durų. Neseniai nuvežiau jį pas veterinarą patikrinti – gydytoja sakė, kad širdis silpna, bet dar tvarkoje. Kasdien duodu jam tuos pačius konservus, kuriuos jis mėgo, ir sėdžiu šalia jo prie tos pačios palangės tiek, kiek jis to prašo.