Vytauto dešra po paltu

Buvau dešimties, kai tėvas grįžo namo su kažkuo, ką laikė įsikišęs po paltu prie krūtinės, tarsi neštų ne maisto gabalą, o dokumentą, kurio niekam negalima matyti.

Gyvenome Panevėžyje, dviejų kambarių bute penkiaaukščiame name Klaipėdos gatvėje, trečiame aukšte. Buvo aštuoniasdešimtųjų pabaiga. Mama dirbo siuvykloje, tėvas – autobazėje mechaniku. Aš vaikščiojau į mokyklą per kiemą, kuriame žiemą visada stovėjo apledėjusi kalvelė, o rudenį pro langą tvyrodavo bulvių laužo kvapas iš gretimų sodų.

Tais metais žodis „išmetė" reiškė ne šiukšles, o prekes parduotuvėje. „Į „Dobilą" išmetė dešros" – ir per pusvalandį visas laiptinės skelbimų lentos rajonas jau žinojo. Mama grįždavo iš eilės su tuščiu tinklinuku arba su lauktuvėmis, ir niekada nebuvo aišku, kuris variantas bus tą dieną.

Tą vakarą virtuvėje degė viena lemputė virš stalo, aptraukto klijuote su gėlių raštu. Ruošiau pamokas, mama kepė bulves su svogūnais. Buvo šalta – radiatoriai vos šildė, todėl virtuvės duris laikydavome uždarytas, kad dujinė viryklė sušildytų bent tą kambarį.

Apie septintą suskambėjo raktai prieškambaryje.

– Grįžai? – šūktelėjo mama.

– Grįžau.

Bet tėvas nenuėjo pakabinti palto ant kablio, kaip darydavo visada. Įėjo tiesiai į virtuvę, žvilgtelėjo į mane, paskui į mamą.

– Uždaryk duris.

– Jos uždarytos.

– Gerai.

Atsisegė paltą. Iš vidaus ištraukė ilgą, popieriuje suvyniotą ryšulį ir padėjo ant stalo. Aš tuoj pat pamiršau sąsiuvinį.

– Kas tai?

Tėvas prasklaidė popierių. Mama liko su mentele rankoje.

– Iš kur tu tai gavai?

– Vienas žmogus davė.

Tai buvo visa vytinta dešra. Ne gabalas, ne atraiža – visa, sunki, dar kvepianti rūkymu.

– Koks žmogus?

– Iš darbo.

– Ir kodėl jis tau davė?

– Padėjau jam su viena reikale.

Mama nutildė balsą.

– Su kokiu?

– Moteriške, negi pagalvojai, kad pavogiau?

– Nesakiau, kad pavogei.

– Tai ko klausinėji?

– Kad tik į kokią bėdą nebūtum įsivėlęs.

Tėvas nusijuokė.

– Jeigu dar klausinėsi, nunešiu atgal.

– Dieve saugok! – ištarė ji taip greitai, kad visi trys susijuokėme.

Man buvo sunku suprasti, kodėl dešra sukelia tokį jauduli, bet jaučiau – tai kažkas ypatinga. Ne tokia prekė, kurią mama paprasčiausiai įmestų į krepšelį eiliniame apsipirkime. Tai buvo iš tų dalykų, apie kuriuos nesišneka laiptinėje.

Mama tuoj pat atsigręžė į mane.

– Ir tu rytoj mokykloje nė žodžio.

– Apie ką?

– Kad turim tokios dešros.

– Kodėl?

– Kad ne visas namas žinotų, kas mūsų šaldytuve.

– Bet kodėl?

– Todėl, kad taip sakau.

Tėvas paėmė duonos peilį.

– Ragaukim.

Mama sustabdė jį – reikia dar stalą padengti. Duona buvo rytinė, kraštai jau pradėję kietėti. Supjaustė tris riekes, tėvas – dešrą, plonais griežinėliais. Dėjo po du ant kiekvienos riekės.

Aš savo kąsnį prarijau beveik nekramčiusi. Prisimenu duonos skonį geriau nei pačios dešros.

– Dar duok.

– Dar turi.

– Bet dar tilptų.

Tėvas nusijuokė.

– Duok jai dar.

Kelias minutes niekas nekalbėjo, tik kramtėme.

Tada tėvas sustojo.

– Girdi?

– Ką? – paklausė mama.

– Pakviesk Zosę.

– Dabar?

– Dabar.

– Kam?

Tėvas žvilgtelėjo į dešrą.

– Kad ir ji paragautų.

Mama nutilo.

– Vyre, o jei kas pamatys?

– Ką pamatys?

– Kad pas mus ateina.

– Ji ir taip ateina.

– Bet dabar, vakare?

Tėvas gūžtelėjo pečiais.

– Tai eik pasakyk, kad ateitų.

Zosė gyveno bute priešais, per laiptinę. Aštuoniasdešimt dvejų, maža, sudžiūvusi moteris, sena. Vyras jos jau buvo miręs, o dukra gyveno Vilniuje ir parvažiuodavo retai. Mačiau ją beveik kasdien laiptinėje – šluojanti prie durų, einanti su tinklinuku į parduotuvę, retkarčiais užklystanti pasiteirauti, kada mokėti už šildymą. Mama jai nešdavo sriubos lėkštę, kai virdavo daugiau nei reikia.

Mama vėl pažvelgė į tėvą.

– Gal geriau nunešim jai kelis griežinėlius?

– Ne.

– Kodėl?

– Kad ateitų pas mus, prie stalo.

– Vyre…

– Pakviesk.

Mama išėjo į prieškambarį. Aš tuoj pat pašokau.

– Sėdėk čia, – pasakė tėvas.

Aišku, nesėdėjau. Prislinkau prie durų. Girdėjau, kaip mama atsargiai atrakina lauko duris. Nespaudė skambučio – pabeldė ranka, du kartus.

Po valandėlės durys atsivėrė.

– Zose…

– Kas, mieloji?

– Ateik pas mus.

– Kas nutiko?

– Nieko. Ateik.

– Dabar?

– Dabar. Bet taip… niekam nesakyk, kad einam.

Tuo metu nesupratau, kam tiek slaptumo. Vėliau supratau tų laikų nuotaiką. Žmonės labai atidžiai sekė, kas kur ką turi ir kam apie tai pasakoja. Iš po prekystalio gauti dalykai galėjo sukelti pavydą, kalbas, o baimė, kad kaimynas skųs valdžiai ar tiesiog paleis liežuvį, nebuvo tuščia baimė tiems, kas pergyveno tuos metus.

Po minutės Zosė įėjo. Vilkėjo tamsų chalatą, ant jo užsimetusi megztinį.

– Kas gi čia? – sausai paklausė ji, apžvelgusi virtuvę.

– Nieko, – atsakė tėvas. – Sėskis.

– Gerieji žmonės, jūs mane išgąsdinot.

Mama uždarė prieškambario duris, paskui virtuvės.

Zosė atsisėdo. Ir tada pamatė dešrą ant stalo. Pažvelgė į ją, paskui į tėvą.

– Kas čia?

– O ko atrodo?

Tėvas šyptelėjo. Senutė prisiartino.

– Tai vytinta dešra?

– Ji pati.

– Iš kur ištraukei?

Tėvas nusijuokė.

– Jei ir tu pradėsi kaip mano žmona, paslėpsiu atgal.

Zosė prisidengė burną ranka.

– Dieve… Aš tokios nevalgiau jau…

Nutilo. Pati nebeprisiminė, nuo kada.

Mama paėmė duoną, supjaustė riekę. Tėvas uždėjo kelis griežinėlius dešros.

– Imk, Zose.

Senutė mostelėjo rankomis.

– Ne, mielieji. Valgykit patys. Turit vaiką.

– Turim užtenka.

– Palikit, aš jau valgiau.

Tėvas žvilgtelėjo į ją.

– Ką valgei?

– Valgiau aš.

– Ką?

Zosė nejaukiai šyptelėjo.

– Bulvių šiek tiek.

Tėvas pastūmė lėkštę arčiau jos.

– Tai dabar suvalgysi ir dešros.

– Ne, mielasis…

– Zose. – Nepakėlė balso. – Valgyk.

Senutė paėmė riekę. Iš pradžių atsargiai atsikando, sukramtė ir pažvelgė į mus.

– Skani? – paklausiau aš.

Ji nusijuokė.

– Skani, vaikeli.

Dar atsikando. Mama dėjo dar vieną riekę.

– Užtenka.

– Imk dar.

– Ne, tai jau vaiko dešrą suvalgysiu.

Aš iškart pažvelgiau į tėvą. Zosė ką tik ištarė ir mano pačios baimę.

Tėvas turbūt pamatė mano veidą.

– Vaikas dar turi.

– Bet juk nesigauna…

– Todėl ir pakviečiau tave.

Senutė pažvelgė į jį.

– Bernuž, kam gi to reikia?

Tėvas gūžtelėjo pečiais.

– Kad valgytume kartu. Ir viskas.

Jokios didelės kalbos nebuvo pasakyta. Sėdėjome prie stalo, valgėme duoną su dešra, mama pridėjo svogūno. Tėvas ištraukė tris mažas taureles ir įpylė kiek vyno suaugusiems. Man – arbatos. Ir pusvalandžiui mūsų mažoje bloko virtuvėje tapo beveik šventiška.

Kažkuriuo metu Zosė pasakė:

– Man daugiau nebepjaustyk.

– Kodėl?

– Jau ir taip per daug suvalgiau.

– Dar valgyk.

– Ne.

Ir tada pasakė tai, ko neužmiršau.

– Palik, mieloji, kad ir rytdienai liktų. Man ir taip užteko prisiminti, koks tai skonis.

Tėvas nieko neatsakė. Bet vis tiek uždėjo jai dar vieną griežinėlį.

Kai ji ruošėsi eiti, mama pirmoji išėjo į laiptinę, apsidairė į vieną pusę, paskui į kitą.

– Eik.

Zosė peržengė tuos porą metrų iki savo durų. Prieš įeidama atsisuko.

– Ačiū.

Tėvas mostelėjo ranka.

– Labos nakties, Zose.

Durys užsivėrė. Grįžome į virtuvę. Aš nuėjau tiesiai prie stalo ir pažiūrėjau į likusią dešrą. Ji akivaizdžiai sumažėjo.

– Tėti…

– Ką?

– Kam ją pakvietei?

– Kaip tai kam?

– Galėjom valgyti dar kelias dienas.

Tėvas pažvelgė į mane.

– Galėjom.

– Tai kodėl?

Jis atsisėdo ant kėdės.

– Tau patiko?

– Taip.

– Mamai patiko?

Linktelėjau.

– Man patiko.

Tada jis parodė į duris priešais.

– O jai mažiau patiko?

– Ne.

– Tai kodėl?

Man loginė seka nebuvo pakankama.

– Bet mes turim mažai.

Tėvas šyptelėjo.

– Būtent kai turi mažai, ir matyti, kiek esi pasiruošęs pasidalinti. Kai šaldytuvas pilnas, tai lengva.

Dešimties metų nesakysiu, kad buvau sužavėta. Vėl pažiūrėjau į dešrą – vis dar atrodė, kad Zosė suvalgė kažkiek per daug.

Kitą rytą mama vėl kepė duoną su dešra. Man dvi riekes, tėvui kelias. Pastebėjau, kad sau ji nieko nepasiruošė.

– O tu?

– Aš ką?

– Tu nevalgai?

– Paragavau, kai pjausčiau.

Patikėjau. Metų metais vėliau suprasiu, kad mama „ragaudavo pjaustant" įtartinai daug dalykų mano vaikystėje. Kai atsirasdavo mėsos. Kai apelsinai. Kai gaudavom šokoladą. Kai likdavo per mažai pyrago gabalėlių.

„Paragavau." „Nenoriu valgyti." „Anksčiau pavalgiau." Turbūt nemaža dalis tos kartos mamų ištisus metus gyveno su tokiais mažais melais, sakomais savo vaikams.

Dešra baigėsi po kelių dienų. Nebeprisimenu tiksliai, kiek jos tęsėsi. Nebeprisimenu ir kas ją tėvui davė. Žinau tik, kad jis ją gavo padėjęs kažkam, ir kad parsinešė paslėpęs po paltu prie krūtinės. Tais metais tokie nematomi keliai, kuriais žmonės pasiekdavo dalykus, neprieinamus paprastose parduotuvėse, buvo įprasti.

Tai nebuvo gražu. Ir nemanau, kad tų metų trūkumus reikia šiandien paversti romantiška pasaka apie tai, kaip gerai buvo neturint. Nebuvo gerai. Nebuvo gerai stovėti eilėje nežinant, ar pavyks ką nors gauti. Nebuvo gerai, kad maisto produktas tapdavo paslapties priežastimi. Nebuvo gerai bijoti, kad pavydus kaimynas ims uždavinėti klausimus arba paskųs. Nebuvo gerai, kad tėvai turėdavo taupyti riekeles, kad užtektų iki rytojaus.

Bet iš viso to laikotarpio man liko viena nuotrauka. Ne dešros, paslėptos po paltu. O mažos bloko virtuvės vaizdas. Keturi žmonės aplink stalą su klijuote. Duona. Svogūnas. Ir kelios riekelės vytintos dešros. Trys iš tų žmonių ten gyveno. Ketvirtoji – vieniša senutė iš priešais, pakviesta beveik pašnibždomis, kad niekas nepamatytų per daug ir neprasidėtų kalbos.

Tėvas galėjo uždaryti duris ir viską pasilikti savo šeimai. Turėjo visas priežastis. Sunku buvo gauti. Turėjo vaiką. Nežinojo, kada dar kada tokio dalyko pasitaikys namuose. Bet turbūt būtent todėl, kad žinojo, kaip retai tai nutinka, pagalvojo ir apie moterį iš kito buto.

Šiandien gali įeiti į „Maximą" ir rasti lentynas, pilnas dešrų. Gali pirkti, kiek nori. Ir tai be galo geriau, nei buvo tada. Bet kartais, matydamas, kaip lengvai išmetame dalykus, kurių jau nebelaikome ypatingais, prisimenu tėvą. Jo dešrą, paslėptą po paltu. Ir Zosę, lėtai valgančią duonos riekę su dešra ir sakančią: „Palik, mieloji, kad ir rytdienai liktų. Man ir taip užteko prisiminti, koks tai skonis."

Gal tų laikų ir neverta gailėtis. Bet kai kurie žmonės, pergyvenę juos, verti to, kad juos prisimintume. Nes kartais turėjo labai mažai. Ir vis tiek atsirasdavo vietos prie stalo dar vienam.