Connect with us

LT

Aš — Rūtos vyras. Šitą istoriją seniai turėjau papasakoti savaip.

Published

on

Sausis, dvidešimt vieni laipsniai šalčio, mūsų dviejų kambarių butas Fabijoniškėse, penktame aukšte be lifto. Radiatorius švilpia, kaip visada, kai šildymo sezonas įsibėgėja, o kaimynas apačioje vėl daužo baldus per savo naują virtuvę. Aš tada dirbau kurjeriu — vežiojau siuntas per visą Vilnių dviračiu, vėliau elektriniu motoroleriu, kol koją susilaužiau ant apledėjusio Ozo gatvės posūkio. Trys mėnesiai gipse. Tada ir prasidėjo.

Rūta dirba vaistinėje prie „Akropolio“, budi per pamainas, grįžta pavargusi, o aš — tas, kuris negali nueiti nusipirkti duonos be ramentų. Uošvė, Aldona Petrauskienė, atvažiuodavo kiekvieną trečiadienį iš Panevėžio autobusu, atsiveždavo dešrą, sūrį ir savo požiūrį į tai, koks aš vyras. Nė karto nepasakė tiesiai. Bet aš girdėjau, kaip ji virtuvėje šnabždasi su dukra: „tu dirbi, o jis guli“. Kartą palikau ant stalo sąskaitą už komunalinius — dvi dešimtys aštuoni eurai už vandenį — o ji pažiūrėjo į ją taip, lyg aš būčiau parašęs sau atlyginimo lapelį.

Man tada atrodė — teisingai. Aš tikrai negalėjau užsidirbti. Bet niekas neklausė, kaip aš jaučiuosi, sėdėdamas keturiasdešimt dienų ant sofos, žiūrėdamas į lubas, kol koja gyja. Skaudėjo ne kaulas — skaudėjo tai, kad tapau namų daiktu, apie kurį kalbama trečiuoju asmeniu.

Vieną vakarą, kai jau galėjau vaikščioti su lazda, nuėjau į garažų bendriją Justiniškėse, kur laikiau senelio „Moskvič“ — nesureguliuotą, surūdijusį, bet savo. Sėdėjau ten valandą, tik su šuniu, kuris ten visada sukiodavosi tarp garažų ir kurį visi vadino Rudžiu, nors jis niekam nepriklausė. Įdaviau jam pusę savo sumuštinio. Tada supratau — man reikia ne to, kad kažkas manimi pasirūpintų. Man reikia darbo, kurį galėčiau daryti pats, savo rankomis, be nuolatinio teisinimosi.

Grįžau namo ir pasakiau Rūtai: noriu mokytis elektriko. Kursai prie „Danske“ banko, šeši mėnesiai, vakarais. Ji patylėjo, tada nusišypsojo pirmą kartą per tas savaites taip, kad matėsi — ne iš mandagumo. Aldona, sužinojusi, pasakė: „Na, pažiūrėsim“. Tik tiek.

Baigiau kursus per keturis mėnesius vietoj šešių — nes neturėjau ko veikti be to. Pirmas užsakymas — kaimynės Danguolės skalbyklė, kuri gedo kas savaitę. Antrasis — visas laiptinės elektros skydas, kurį namo administratorius seniai norėjo pakeisti, bet niekas nesiėmė. Trečias mėnuo — jau turėjau savo sąrašą klientų, parašytą ranka bloknote, kurį nešiojausi kišenėje kaip kažkokį dokumentą.

Uošvė atvažiavo pavasarį, kai jau vaikščiojau be lazdos. Atsivežė, kaip visada, dešrą. Sėdėjome prie stalo, ji žiūrėjo, kaip skaičiuoju sąskaitas — vienam klientui už skydo remontą šimtas dvidešimt eurų, kitam — trisdešimt penki už rozetės pakeitimą. Ji ilgai tylėjo, tada pasakė: „Aš maniau, tu niekada nesikelsi“. Nepasakė atsiprašau. Bet ir daugiau nešnabždėjosi su dukra virtuvėje, kai manė, kad negirdžiu.

Praėjo pusantrų metų. Dabar turiu savo individualią veiklą, oficialiai įregistruotą, ir du nuolatinius klientus — daugiabučių bendrijas, kurioms tvarkau elektros ūkį. Uždirbu daugiau nei Rūta vaistinėje, bet apie tai namie nekalbame skaičiais — tiesiog abu mokame nuomą už garažą, kur dabar laikau įrankius, o ne senelio automobilį.

Prieš mėnesį Aldona vėl atvažiavo, jau nebe tikrindama, o tiesiog aplankyti. Atsinešė ne dešrą — atsinešė voką su dviem šimtais eurų, sakė, tegul būna „ant nelaimės atvejo“, kaip ji sako. Aš vokelio nepaėmiau. Padėjau jį ant spintelės prie durų ir pasakiau: „Aldona, dabar aš tvarkausi pats. Jeigu norit padėti — ateikit tiesiog į svečius, be voko“.

Ji pažiūrėjo į mane ilgai, tada linktelėjo ir vokelį pasiėmė atgal. Kitą savaitę atsiuntė žinutę Rūtai: „Ar jam reikia elektros medžiagų sandėliui įrengti? Žinau vieną vyrą Panevėžyje, parduoda pigiau“. Tai buvo pirmas kartas, kai ji manimi pasirūpino ne kaip našta, o kaip žmogumi, su kuriuo galima tartis.

Aš tą kontaktą pasiėmiau. Nuvažiavau, nusipirkau kabelių ir skydų už tris šimtus eurų mažiau, nei būčiau sumokėjęs Vilniuje. Grįžęs uždėjau naują lentyną garaže, kur dabar tvarkingai suguldyti visi įrankiai — kiekvienas savo vietoje, pažymėtas markeriu ant lentos. Rudis, tas pats garažų šuo, dabar guli prie durų, kol dirbu, ir laukia, kol vėl atsineš man sumuštinį.

Click to comment

Leave a Reply

Ваша e-mail адреса не оприлюднюватиметься. Обов’язкові поля позначені *

2 × чотири =

Також цікаво:

CZ11 хвилин ago

Pes u plotu na Vinohradské

Max seděl u plotu každé ráno a čekal na muže, který se už nevrátí. Aspoň to si tehdy myslel. Bydleli...

CZ12 хвилин ago

Zámek na chatě po tátovi

Byl jsem zvyklý, že u nás doma se vždycky vařilo z toho, co bylo po ruce, a nikdo se neptal,...

CZ12 хвилин ago

Piknik u Slapské přehrady

Věra rozprostírala károvaný ubrus na dřevěném stole u vody a počítala v duchu, kolikátý je to pokus. Třetí. Možná čtvrtý,...

LT1 годину ago

Gedimino keturi šimtai eurų per mėnesį

Mane vadina Tomu, man keturiasdešimt vieni, ir tą vakarą, kai Rasa uždarė duris automobilių servisui, kurį aš pats stačiau septynerius...

NL1 годину ago

Het gezicht in de wachtkamer

Ik werk al zeventien jaar als doktersassistente bij de huisartsenpraktijk aan de Vondelstraat in Almelo, en normaal gesproken onthoud ik...

LT1 годину ago

Aš — Rūtos vyras. Šitą istoriją seniai turėjau papasakoti savaip.

Sausis, dvidešimt vieni laipsniai šalčio, mūsų dviejų kambarių butas Fabijoniškėse, penktame aukšte be lifto. Radiatorius švilpia, kaip visada, kai šildymo...

BG1 годину ago

Гаражът на Николай Петров

Не съм лош човек. Искам това да е ясно, преди изобщо да разкажа какво стана онази вечер на улица „Витоша"...

LT2 години ago

Kraaken

Rūta Vaišnorienė devyniolika metų dirba Klaipėdos uosto direkcijoje, bet tokio ryto rugpjūčio pabaigoje dar nebuvo mačiusi: laivas, ilgas kaip trys...