Vestuvės su sąskaitos numeriu

Belieka dvylika valandų iki mano vestuvių, kai sugrįžau pasiimti pamiršto paltuko ir per plonas sienas išgirdau, kaip mano sužadėtinio šeima kalbasi, kaip atimti iš manęs teisę valdyti savo įmonę. O Jonas — vyras, kuris žadėjo mane mylėti — ne tik žinojo apie tą planą. Jo nutylėjimas buvo plano dalis.

Repeticijos vakarienė Haltonų dvare, prie Trakų ežero, ką tik pasibaigė. Namas su baltomis kolonomis ir langais į vandenį vis dar švietė, lyg švęsti reikėtų be perstojo.

Aš jau važiavau atgal į viešbutį, kai pajutau šaltą orą pro automobilio langą ir prisiminiau savo paltą. Palikau jį antro aukšto svečių kambaryje. Atrodė smulkmena — dvidešimt minučių sugrįžti prieš miegą. Nežinojau, kad tas pamiršimas išgelbės visą mano gyvenimo darbą.

Mano vardas Simona Vaitkutė, man trisdešimt vieni metai, vadovauju „Vaitkus Logistika“ — įmonei, kurią paveldėjau beveik bankrutuojančią ir per metus atstačiau iš bemiegių naktų, priešiškų susitikimų ir sprendimų, kainavusių draugystes, sveikatą ir didelę dalį jaunystės.

Kitą rytą turėjau tekėti už Jono Haltono. Beveik tris metus maniau, kad jis mato moterį, o ne direktorę. Tą naktį man pirmą sykį kilo abejonė.

Viskas pradėjo ryškėti prie marmurinio židinio, kai Jono motina Rūta, mano būsima uošvė, laikydama taurę vyno, paklausė pernelyg švelniu balsu:

— Tu pasirašei atnaujintą vedybų sutartį, tiesa?

— Dar ne, — atsakiau. — Advokatas patarė perskaityti kelis punktus iš naujo.

Jos šypsena nepajudėjo, bet pirštai sukietėjo aplink taurę.

— Vestuvės rytoj, Simona.

— Žinau.

— Jonas jaučia, kad tavo abejonės gali atrodyti kaip nepasitikėjimas.

Kvartetas tolumoje vis grojo. Netoliese stovinti moteris nustojo tvarkyti sau karolius ir apsimetė, kad ją domina gėlių kompozicijos.

— Sutartyje Jonui atitenka dalis akcijų, susijusių su mano įmone, — pasakiau. — Prašyti aiškumo nereiškia nepasitikėti.

Rūta tik trumpai palingavo galvą.

— Santuoka reikalauja tikėjimo.

— O sutartys reikalauja supratimo, ką pasirašai.

Tada priėjo Jonas, su tamsiai mėlynu kostiumu, sutvarkytais plaukais ir ta švelnia išraiška, kuri metų metus man atrodė kaip apsauga.

Jis uždėjo delną man ant nugaros.

— Mama tik nori, kad rytoj visa viskas būtų gerai.

Pažvelgiau jam tiesiai į akis.

— Tau trukdo, kad dar nepasirašiau?

Jis pabučiavo mane į kaktą.

— Žinoma, kad ne. Noriu, kad tu jaustumeis gerai.

Atsakymas buvo tobulas. Pernelyg tobulas.

Kai sugrįžau paltuko, pagrindinis įėjimas buvo atviras. Vienas darbuotojas tvarkė gėlių puokštes ir vos pažvelgė į mane. Užlipau be triukšmo, aukštakulnius nešinasi delne, kad nieko nepažadinčiau.

Paltą radau ant kėdės prie lango. Kai pakėliau jį, už sienos išgirdau balsus. Kambarys dalinosi vidaus durimis su Rūtos privačiu kabinetu.

Pirmiausia pažinau jos balsą.

— Rytoj ji turi pasirašyti dar prieš ceremoniją.

Prispaudžiau paltą prie krūtinės ir stovėjau nejudėdama.

— Jos advokatas jau nepasitiki, — atsakė vyras. Tai buvo Mantas, Jono vyresnysis brolis. — Jei ji vėl perskaitys valdymo punktą iki galo, viskas sustos.

Tada išgirdau Joną.

— Tai tiesiog neduokite jai perskaityti viso teksto.

Pajutau, kaip krūtinėje atsiveria tuščia vieta, tarsi kažkas ją būtų išskobę peiliu.

Neverkiau. Net neatsidusau garsiai. Tik išsiėmiau telefoną iš rankinės, įjungiau diktofoną ir prikišau jį prie durų.

Rūta nutildė balsą.

— Kai tik jie susituoks, Jonas galės kišti pirštus į „Vaitkus Logistika“ sprendimus. Tada pajudinsime valdybą. Simona mano, kad tai tik apsauga nuo rizikos.

— O jei ji rytoj atsisakys? — paklausė Mantas.

Pauzė.

Tada Jonas atsakė:

— Ji neatsisakys. Jau apsirengusi, svečiai, žurnalistai, pusė savivaldybės laukia. Ji neištvers tokios gėdos visų akivaizdoje.

Taip stipriai spaudžiau paltą, kad viena saga nutrūko ir nukrito ant medinių grindų.

Už sienos balsai nutilo.

Pamačiau mažą tamsią sagą, riedančią, kol sustojo prie durų plyšio.

Tada rankena pradėjo pasisukti.

Neleidau sau pabėgti. Atidariau duris pirmoji — stovėjau prie slenksčio su paltu ant rankos ir telefonu kišenėje, kuriame jau buvo įrašyti šeši minutės pokalbio. Rūta pabalo. Mantas pirmas prakalbo, tvirtinant, kad tik „aptarinėjo bendrą turtą santuokoje kaip visos šeimos“. Jonas stovėjo per žingsnį nuo motinos, nebandė net išsiginti — tik pasakė mano vardą, tokiu tonu, kokiu kreipiamasi į žmogų, kurį reikia nuraminti.

— Nereikia nieko aiškinti, — pasakiau. — Girdėjau viską.

Nakvojau viešbutyje, bet neigulau. Advokatei paskambinau pusę pirmos nakties — ji priėmė skambutį miegodama ir, išklausiusi įrašą, pasakė tik vieną sakinį: „Vestuvių rytoj nebus.“

Ryte, kai svečiai jau rinkosi į bažnyčią Trakuose, aš buvau Vilniuje, notarų biure, su savo teisininke ir seserimi, kuri atvežė man ryškiai raudoną suknelę, nes balta tą dieną nebetiko. Pasirašiau tris dokumentus: pirma — oficialų pareiškimą apie vestuvių atšaukimą, antra — pareiškimą „Vaitkus Logistika“ valdybai, kuriame pridėjau garso įrašo nuorašą ir aiškiai nurodžiau, kodėl bet kokia derybinė linija su Haltonų šeima nuo šios dienos nutraukiama, trečia — sutartį su advokato kontora dėl trijų šimtų aštuoniasdešimt tūkstančių eurų skolos, kurią Jonas buvo pasiėmęs iš mano įmonės vardu praėjusių metų „bendram projektui“, ir kurią dabar reikalavau sumokėti per devyniasdešimt dienų, kitaip byla eis į teismą.

Jonas skambino tą rytą keturiolika kartų. Nepriėmiau nė vieno skambučio. Po pietų jis pats atvažiavo prie įmonės biuro Vilniuje, Gedimino prospekte, stovėjo prie uždaryto įėjimo, nes apsaugai jau buvo nurodyta neleisti jo be išankstinio susitarimo. Mačiau jį pro antro aukšto langą — stovėjo gatvėje su telefonu rankoje, žiūrėjo į užrakintas durys, kurių kodas jau buvo pakeistas tą pačią dieną.

Rūta atsiuntė laišką po savaitės, prašydama „neskubėti su teismais, susitarkime kaip žmonės“. Atsakiau trumpai: paskola grąžinama per devyniasdešimt dienų, arba perduodu bylą advokatams. Jonas sumokėjo paskutinę dalį penkiasdešimt septintą dieną — pardavęs savo dalį šeimos nekilnojamo turto Palangoje, kaip vėliau sužinojau iš bendrų pažįstamų.

Daugiau niekada su juo nekalbėjau. Vestuvinė suknelė tebekaba spintoje, dar su pakabos etikete — niekada nenusprendžiau, ką su ja daryti. Bet biuras Gedimino prospekte vis dar mano, durys vis dar užrakintos tuo kodu, kurį aš pati tada įvedžiau, ir niekas kitas jo nežino.