Birštono pyragas su viena žvakute

Eglė Marcinkevičienė šeštadienio vakarą apsigyveno pačiame prašmatniausiame Kauno restorano salone, ten, kur kristalo sietynai metė šviesą ant stalų, nuklotų baltomis staltiesėmis ir dovanomis, kurių vien pakuotės kainavo daugiau nei vidutinis mėnesinis atlyginimas. Šeštadienis, spalio dešimta diena, buvo jos šešiasdešimtmetis.

Prie stalų sėdėjo giminė — sūnus Tomas su žmona, teta iš Vilniaus, ilgametis advokatas Rimantas Vaitkus, be kurio Eglė nieko svarbaus nepasirašydavo trisdešimt metų. Padavėjas atnešė šampano, kurio butelį Eglė pati rinkosi iš restorano kortelės, žinodama kainą iki cento. Stalus ji užsakė prie langų, matančių į Laisvės alėją, nes taip buvo visada — net nepaskambinus iš anksto, vadovas pats paskirstė staliukus, žinodamas, kieno pavardė įrašyta rezervacijoje.

Vakaras jau riedėjo link tostų, kai pro stiklines durų plokštes kažkas pastebėjo judesį lauke. Ant šaligatvio, spalio šaltyje, stovėjo berniukas. Basas. Striukė perplyšusi ties rankove, veidas išblyškęs, lūpos sumėlynavusios. Jo rankose — mažas, kampuotas, aiškiai namuose keptas pyragas su viena žvake, įsmeigta kreivai, tarsi pirštai, kurie ją statė, drebėjo iš šalčio.

Kelias minutes jo niekas nepastebėjo. Tada Eglė atsitiktinai pažvelgė pro langą ir nustojo šypsotis.

— Kas leido tam vaikui prieiti prie mano šventės? — jos balsas buvo šaltas, kaip ir visada, kai kažkas nesutapo su jos planu.

Apsaugininkas, stovėjęs prie durų, žengė lauk. Po minutės berniukas jau stovėjo salės viduryje, purvinomis kojomis ant marmurinių plytelių, laikydamas savo pyragą kaip ginklą, kurį bijo numesti.

— Ko tau reikia? — paklausė Eglė, nepakildama nuo kėdės.

Berniukas prisiartino ir atsargiai padėjo pyragą ant stalo, tarp kvepalų dėžučių ir aukso grandinėlės dėžutės.

— Atnešiau jums tai.

Kažkas prie gretimo stalo tyliai sukikeno. Teta pridengė lūpas delnu.

— Namie keptas pyragas? Eglei Marcinkevičienei?

Berniukas nuleido akis.

— Mama privertė mane pažadėti.

Juokas nutilo iš karto.

Eglės pirštai suspaudė šampano taurę.

— Ką tu pasakei?

— Mama sakė surasti jus prieš jūsų gimtadienį. Ji sirgo ir negalėjo pati atvažiuoti, tai paprašė kaimyno, kad mane atvežtų prie restorano, o paskui pabėgau iš automobilio basas, nes bijojau, kad kaimynas neleis man įeiti.

Vaikas lėtai įleido ranką į striukės kišenę ir išsitraukė seną, sulamdytą nuotrauką. Kraštai aptrupėję, spalvos išblukusios. Bet vos Eglė ją pamatė, taurė išslydo iš pirštų ir sudužo į šukes ant grindų.

Nuotraukoje buvo jauna moteris — ji pati, prieš trisdešimt metų — stovinti greta paauglės su tokiomis pat tamsiomis akimis kaip ir dabar pyragą atnešusio berniuko. Dukra. Dukra, kurią Eglė laikė praradusi dar devyniasdešimt šeštaisiais, kai mergina, vos septyniolikos, vieną rytą tiesiog nebeatsirado namuose, o po to visi — brolis, teisininkas, net Eglės motina — kartojo tą pačią frazę: ji pati pabėgo, palik ją, ji nenori, kad ją surastų.

— Iš kur tu gavai šitą? — Eglės balsas virpėjo.

— Mama laikė ją ant savo spintelės prie lovos.

— Tavo mama?

— Taip. Ji sakė, kad jūs pykote, kai ji išėjo.

— Aš nepykau, — tarė Eglė. — Aš jos ieškojau trisdešimt metų. Kiekvienais metais skelbimą laikraščiuose, kiekvienais metais naują detektyvą.

Berniukas susiraukė, kaip raukiasi vaikas, kai jam sako kažką, kas visiškai neatitinka to, kuo jis tikėjo visą gyvenimą.

— Mama sakė, kad jūs niekada neatvažiavote.

— Kaip tave vadina, vaikeli? — paklausė Eglė.

— Lukas.

— Lukas, kiek tau metų?

— Devyni.

Eglė suskaičiavo akimirksniu — devyni metai Luko, vadinasi, jis gimė praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po to, kai Daiva dingo. Tiek laiko Daiva galėjo gyventi svetur, pakeitusi vardą, baimėje slėpdama kiekvieną savo dieną — ir tik vėliau, jau suaugusi, pagimdyti sūnų, kuriam niekada nepasakė visos tiesos, nes pati nebuvo tikra, kiek tos tiesos verta sakyti.

Salėje stojo sunki tyla, tokia, kokia gali būti tik prabangiame restorane, kai visi staiga supranta, kad šventė jau baigėsi, nors dešinėje garsiakalbiai vis dar groja fortepijono muziką.

Eglė lėtai apsisuko į savo šeimą. Brolis Vytautas nustojo šypsotis ir nuleido akis į lėkštę. Advokatas Rimantas Vaitkus sukrebždėjo servetėle, bet nepažvelgė į nei vieną iš jų.

Eglė suprato — tylą prie stalo galima perskaityti kaip knygą — kad visi šie žmonės žino kažką, ko nežino ji.

— Kur dabar tavo mama? — ji paklausė berniuko, uždėjusi delną jam ant pečio.

Vaikas atšoko žingtelį atgal.

— Yra kažkas kita, — jis pasakė ir iš dėžutės, kurioje buvo pyragas, išėmė sulenktą voką. Ant jo, nelygia, vaikiška ranka, buvo užrašyta: Mamai. Pasakyk jai viską.

Eglė atplėšė voką drebančiomis rankomis. Pirmoje eilutėje buvo parašyta, kad dukra neišbėgo. Kad žmogus, pasivadinęs tarpininku, atvežė Daivą iš namų melu — pasakė, jog motina pati jos nebenori matyti ir sumokėjo, kad mergina dingtų, — o patys penkiolika tūkstančių dolerių atitekėjo ne Daivai, bet jam pačiam, kaip atlygis už tai, kad "sutvarkys" reikalą. Parašas po banko pavedimo kopija, pridėta prie laiško, buvo Rimanto Vaitkaus. Antrame lape Daiva pati surašė, kaip ją nuvežė į Lenkiją, paskui į Vokietiją, melagingai įtikinus, kad motina ją atstūmė ir nenori nei girdėti apie ją; kaip ji metų metais dirbo be dokumentų, bijodama grįžti ir tikrai patikėjusi, kad niekas jos namuose neieško; kaip prieš trejus metus, sunegalavusi, slapta parvažiavo į Panevėžį su sūnumi, pasikeitusi pavarde, ir tik tada, per laikraščių skelbimus apie motinos įmonės jubiliejus, pirmą kartą pamatė, kad Eglė visus šiuos metus ieškojo jos vardo detektyvų skelbimuose — ir supratus, kad buvo apgauta, neturėjo jėgų nei sveikatos pati atvažiuoti pasiaiškinti.

Berniukas uždegė vieną žvakę ir pasakė:

— Mama sakė, jūs pažinsite jo vardą.

Eglė pažvelgė į brolį. Vytautas jau stovėjo, servetėlę numetęs ant grindų, veidu balčiau negu staltiesė.

— Eglė, nereikia visko aiškintis prieš svečius, — jis tarė, bet balsas drebėjo.

— Tai tiesa? — Eglė pakėlė laišką aukštai, kad visi matytų. — Jūs sumokėjote žmogui, kad jis apgaule išvežtų ją iš šalies? Mano Daivą? Savo dukterėčią?

Rimantas Vaitkus, teisininkas, kurį Eglė laikė šeimos nariu trisdešimt metų, pabandė paimti laišką iš jos rankų.

— Eglė, leisk man pasiaiškinti. Tai buvo seniai, visi norėjo, kad įmonė nebūtų padalinta, Daiva buvo pilnametystės slenksčio, jau galėjo reikalauti savo dalies, tavo brolis bijojo, kad —

— Kad ji gautų savo dalį? — Eglės balsas pakilo tiek, kad visoje salėje stojo visiška tyla. — Ji buvo septyniolikos. Jūs melu išviliojote ją iš namų ir sumokėjote, kad ji dingtų, kol ji neatimtų iš jūsų akcijų, kurias aš jai paliksiu testamentu? Trisdešimt metų aš ieškojau detektyvų kontoroje Kaune, trisdešimt metų jūs žinojote, kas atsitiko, nes jūs tai sumanėte.

Vytautas nieko nesakė. Tai ir buvo atsakymas.

Eglė atsisėdo, bet ne todėl, kad nusilpo — ji atsisėdo, nes suprato, kad jai reikia rašiklio, o ne ašarų.

— Kur ji dabar? — paklausė dar kartą, šįkart jau ramesniu balsu, žiūrėdama į berniuką.

— Panevėžyje. Ligoninėje. Jai labai sunku.

Eglė paėmė telefoną ir surinko Panevėžio ligoninės priėmimo skyriaus numerį, kurį jai padiktavo Lukas. Per pusvalandį buvo iškviestas vairuotojas su juoduku BMW, per valandą automobilis jau riedėjo greitkeliu link Panevėžio.

Likusieji restorane stovėjo tarp sutriuškintų dovanų ir šampano taurių, kurių niekas nebegėrė.

Antradienį, spalio trylikos dieną, Eglė sėdėjo Panevėžio ligoninės nefrologijos skyriaus palatoje, laikydama savo dukros ranką — moters, kurios veidas po trisdešimties metų buvo kitoks, bet akys tos pačios, kaip nuotraukoje. Daiva sunkiai sirgo inkstų nepakankamumu daugiau nei metus, bet dializei ir gydymui pinigų neturėjo — dirbo pardavėja mažoje maisto prekių parduotuvėje ir augino Luką viena.

— Aš niekada nenustojau tavęs ieškoti, — pasakė Eglė. — Aš pasamdžiau žmones. Aš skelbiau laikraščiuose. Niekas man nesakė tiesos, nes ieškojo Lietuvoje, o tu buvai už sienos, įkalbėta, kad aš tavęs atsisakiau.

— Aš žinau, — tarė Daiva. — Dabar žinau.

Praėjus savaitei, Eglė kreipėsi į kitą advokatų kontorą — ne į Rimanto Vaitkaus biurą, kuriame ji trisdešimt metų pasirašinėjo kiekvieną dokumentą be klausimų. Lapkričio pradžioje, notaro biure Kaune, ji pasirašė naują testamentą. Notarė, pritaikiusi akinius, lėtai skaitė kiekvieną punktą garsiai, o Eglė, klausydamasi, sukiojo tarp pirštų vieną senąją nuotrauką, kurią atsinešė kaip talismaną. Trisdešimt procentų įmonės akcijų su balsavimo teisėmis valdyboje ji perrašė Daivos vardu — dar gyvai, dar tą pačią dieną. Rimantui Vaitkui ji pati užnešė į paštą registruotą laišką, kuriame pranešė, kad jo paslaugomis nebesinaudos, o visi dokumentai, kuriuos jis saugojo šeimos byloje, per penkiolika dienų turi būti perduoti naujam teisininkui.

Vytautui ji nepaskambino. Jis atvažiavo pats, gruodžio pradžioje, į jos biurą Kaune, ir stovėjo priešais uždarytas duris, nes jo kortelė nebeveikė lifto skaitytuvui — Eglė pakeitė visų direktorių prieigos kodus tą pačią savaitę, kai pasirašė naują testamentą.

— Eglė, atidaryk, — jis sakė per durų telefoną. — Tai šeima.

— Šeima nesumoka žmogui, kad apgaule išvežtų mano dukrą už sienos trisdešimt metų, — ji atsakė ir uždarė ryšį.

Lukas, dabar gyvenantis su mama ir močiute name Kauno pakraštyje, kurį Eglė nupirko prieš Kalėdas, kiekvieną sekmadienį kepa pyragus kartu su Eglė. Žvakę jie vis dar statosi kreivai — tai jau tapo jų pačių tradicija.