Trisdešimt šešeri baimės metai: kaip teta Zofija laikė šeimą pavadžiu

Kaunas, rugpjūtis, tokia kaitra, kad asfaltas Laisvės alėjoje lipa prie padų. Žaliakalnio bute, senoje aukšto lubomis kambaryje, kur ventiliatorius ūžia kaip įstrigusi jame kamanė, ant sofos guli Regina Kazlauskienė ir dejuoja taip, lyg jai liktų paskutinė valanda.

— Vytai, man negera, — sako ji vyrui. — Labai negera.

Vytautas, šešiasdešimt dveji metai, trisdešimt šeši iš jų santuokoje su šita moterim, atsideda laikraštį „Kauno diena" ir pažvelgia į žmoną tuo ypatingu žmogaus žvilgsniu, kuris jau atmintinai išmokęs visas jos „negera" atmainas.

— Kviesti greitąją? — klausia jis, nors pats netiki tuo nė sekundės.

— Kokią greitąją, Vytai! Gydytojai nieko nesupranta!

Čia jis galėtų paprieštarauti — medicina vis tiek neatsistoja vietoje, yra naujų vaistų, yra kardiologų, baigusių ne bet kokią, o Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos fakultetą. Bet ginčytis neverta. Priešaky — mūšis, jėgas reikia taupyti.

— Tai ką daryti, Regute? — klausia jis atsargiai.

— Kentėti, — atsako ji balsu žmogaus, kuriam liko maksimum keturiasdešimt minučių gyventi.

Tai jau rimtas signalas. Vytautas tokį „kentėti" pažįsta tik vienu atveju — kai reikia važiuoti pas tetą Zofiją į Vilijampolę.

Teta Zofija — tai atskira žmonių kategorija, kuriai Kaune seniai egzistavo taiklus žodis. Tiesiai nepasakysi, kad ji pikta ar nepakenčiama — pasakysi trumpai: „ta". Ir visi iškart supranta, apie ką eina kalba ir kas laukia.

Jos šeimoje bijo iš tų pačių priežasčių, dėl kurių bijojo visada: ji vyresnė, ji pirmoji, ji atmena visus mirusius ir visas skolas, ir apie kiekvieną žino tokių dalykų, kurių geriau neišgirsti nei vestuvėse, nei šermenyse. Reginos motina, tuo metu, kai Vytautas tik atėjo į šią giminę, buvusi gyva, pasakė jam paprastai: „Tetą Zofiją reikia lankyti. Taip priimta, ir taškas." Ir trisdešimt šešerius metus tas taškas stovėjo stipriau už bet kokią sutartį.

— Gal maršrutiniu nuvažiuosim prie Nemuno, paalsuosi gryną oru? — bando Vytautas paskutinį kartą atsipirkti nedidele auka. Auka, pasakysim, visiškai simbolinė — pinigus šeimoje tvarko pati Regina, iki paskutinio cento.

— Vytai, aš net iki laiptinės nenueisiu!

— Tada, matyt, teks važiuoti į Petrašiūnų kapines, apžiūrėti kapą? — jau nebe juokais nusigąsta jis ir pereina į atsakomąjį smūgį. — Žinai, Regute, man taip pat kažkas spaudimas šokčioja.

Tai jau atviras maištas. Kad jį tučtuojau nuslopintų, Regina pradeda mirti galutinai.

— Oi, Vytai, man visiškai negera… atrodo, aš…

Ir ji bejėgiškai krinta ant pagalvės. Tokiais atvejais priklauso atnešti stiklinę vandens ir į taurelę nuo trauktinės įlašinti dvidešimt lašų valerijono. Vytautas atneša. Žmona drebančia ranka geria, ir, kaip žanrui priklauso, po kelių minučių jai turi palengvėti ir užsimanys atsisveikinti su mylima teta — juo labiau kad metinis apsilankymas pas ją, pagal neparašytą Kauno šeimų įstatymą, yra būtinas, nors pati Regina tą moterį nekenčia nė kiek mažiau nei vyras.

Teta Zofija per visą savo ilgą gyvenimą nepasakė jokio nuoširdaus komplimento. Jos akys buvo gyvatės, šypsena — angelo.

— Vaikeli, — sakydavo ji dukterėčiai, — kaip tu nusivarginusi! Dar prasčiau negu pernai… — turėdama mintyje, kad Regina seniai nebuvo pasirodžiusi, todėl pokyčiai jai pasirodė tiesiog stulbinantys.

Vytautui taip pat tekdavo.

— Vytai, ta jūsų palaidinė jums tinka taip, kaip man kilpa ant kaklo!

— Taip juk jūs ją man ir padovanojot gimtadieniui! — negalėjo susilaikyti jis nuo pasitenkinimo.

— Oi, kaip laikas bėga, — teta visai nesutrikdavo. — Pernai ji tau tiko. O dabar ir mada pasikeitė, ir tu pats subjaurėjai. Geri, matyt.

Toliau ratu eidavo kitos stalo aukos. Giminaitę Danutę klausdavo, ar nesusivedžiojo jai kirmėlės, kad tokia sulysusi. Kaimynei domėjosi, kodėl obuoliai kirminuoti, o agurkai — „panašūs į kažką, rastą šiukšlyne". Pati teta Zofija ant stalo nestatydavo nieko, tik blyškią arbatą, spalvos, kaip tos, kurią įprasta nešti į kraujo analizę poliklinikoje — apie ką ji taip pat mėgo pakalbėti tiesiai valgymo metu.

O Vytautui buvo atskiras, metinis, nekintantis ritualas.

— Vytai! Ar tu jau tapai autoservisų direktorium?

— Ne, — kantriai atsakydavo jis.

— O gal vyriausiuoju mechaniku? Taip pat ne? Tada gal vyresniuoju meistru? Vėl ne? Tai kas tu toks esi? Paprastas šaltkalvis? Ech, nepasisekė mūsų Reginai! Tiek metų gyventi su vyru, kuris jokių pareigų nepasiekė. Jūs bent nebadaujate? Basi nevaikštote? O tai aš žiūriu — Reginos ta pati suknelė, kaip ir užpernai. Vytai, ir tau nesigėda?

Regina tada po stalu suspausdavo jo pirštus ir sušnabždėdavo: „Pakentėk, Vytai, ji sena, jai nebedaug likę" — tai ji sakydavo ir prieš dešimt metų, ir prieš penkerius, ir pernai, ir kiekvieną kartą po tų žodžių jiedu abu kažkodėl pasijusdavo kalti, tarsi iš tikro kažką jai skolingi, nors nė vienas iš jų negalėtų paaiškinti, kas tiksliai.

Ir štai, tetos Zofijos beveik laimėtas mūšis dėl priverstinio apsilankymo, tą pačią akimirką pasikeičia netikėtumu. Regina, prisiminusi visus šiuos pokalbius iš anksto, staiga atsisėda ant sofos tiesiai, sveiku balsu, lyg ir ne mirė prieš minutę.

— Vytai, — sako ji tvirtai. — O važiuojam mes tikrai prie Nemuno. Tik ne į Lampėdžius. Į Vilijampolės paplūdimį, dabar ten naujas estrados stogas, koncertas turėtų būti.

Vytautas, apstulbęs tokia laime, akimirksniu nusigąsta dėl žmonos.

— Regute, teta tau šito neatleis!

— O man nusispjaut, — išduoda ji tvirtumą, kokio jos balse nebuvo, matyt, penkiolika metų.

— Ji mus keiks ant kiekvieno kampo!

— Cha, o ar ji ir dabar to nedaro?

Regina keliasi nuo sofos taip lengvai, lyg minutę atgal nesiruošė mirti, ir eina pas telefoną — seną, su diskiniu ciferbliaku, likusį dar nuo jos motinos ir vis dar veikiantį patikimiau negu bet kuris šiuolaikinis. Bet telefonas ją aplenkia — pradeda ilgai, aštriai skambėti.

Ir ji jau žino, kas tai.

— Regina! Jūs pinigų maršrutiniam neturite, kad senutę tetą aplankytumėte?

— Pinigų maršrutiniam mes turime, — atsako Regina ramiai. — Tik noro slampinėti, kur mums nepatinka, nė kiek.

— Ką tu sakai? Ką tu tokio sakai?! — užsiplieskia teta Zofija, jausdama, kaip svyruoja visas jos pasaulis, pastatytas ant valdymo giminaičiams. — Kaip tu drįsti? Tai aš apie tave ir tavo vyrą dabar tiek papasakosiu visai gatvei…

— O man nusispjaut, — sako Regina ir padeda ragelį.

Ji žvelgia į Vytautą pergalingai. Jis žvelgia į ją su susižavėjimu, kuriame susimaišė ir nuostaba, ir trisdešimt šešeri bendro gyvenimo metai.

Bet šiuo skambučiu istorija nesibaigia — teta Zofija po valandos skambina antrą kartą, jau ašarotu balsu, grasindama atimti palikimą, iškirsti iš testamento senelį vienkambarį Vilijampolėje, kurį žadėjo palikti „už elgesį". Ir čia Regina pagaliau garsiai prisipažįsta tai, ko metų metus nedrįso net pagalvoti: visus šiuos trisdešimt šešerius metus ji kentėjo ne dėl buto — butas buvo tik patogi priežastis tylėti, o iš tikro kentėjo iš baimės, pažįstamos dar iš motinos pamokymų, ir iš gėdos prieš giminę, kuri dabar jai atrodo juokinga ir menka.

— Tetule, o man tas jūsų butas niekada iš tikro nebuvo reikalingas, — sako ji. — Mes su Vytautu seniai patys stovime eilėje dėl kooperatinio būsto, duos dviejų kambarių Šilainiuose per du metus, pirmajam įnašui mums pakanka, taupėme vienuolika metų. Aš trisdešimt šešerius metus bijojau jus įskaudinti ne dėl buto, tetule. Paprasčiausiai bijojau. O dabar — gana. Gyvenkite ilgai ir pačios savo sienose.

Kitame gale — tyla, ilga kaip eilė prie taupomosios kasos.

Vytautas iš spintos ištraukia senąjį lagaminą — gelsvą, su metaliniais kampais, dar sovietmečio, pirktą vestuvėms prieš trisdešimt šešerius metus — ir sudeda į jį rankšluostį, žmonos maudymosi kostiumėlį ir butelį šalto gervuogių kompoto iš šaldytuvo. Jie išeina iš buto, užrakina duris dviem apsisukimais, ir eina prie maršrutinio taksi stotelės — to, kuris tiesiai iki Vilijampolės paplūdimio.

Ventiliatorius tuščiame kambaryje ilgai sukasi, varinėdamas šen bei ten įkaitintą rugpjūčio orą, o telefonas ant spintelės tyli — pirmą kartą per daugelį metų tuo pačiu metu, kai turėtų skambėti.