Nulaužtas medinis automobilis

Kai medinis žaislinis traktorelis nukrito ant šaltų Panevėžio laidojimų namų plytelių, visi pasisuko vienu metu.

Berniukas stovėjo prie karsto, per plonu švarkeliu tokiai spalio dienai, rankos dar kybojo ore ten, kur prieš sekundę buvo žaislas.

Prabangiai apsirengusi našlė Vilhelmina, juodu kašmyro paltu, pirštu nurodė į duris.

— Čia tau ne vieta.

Berniuko akys pritvinko ašarų, bet jis nepasitraukė.

— Jis pats liepė man ateiti.

Vilhelminos veidas sustingo.

Laidojimo namų administratorius Algimantas pasilenkė ir pakėlė traktorelį nuo grindų. Pavartė rankose. Apačioje — raižyti inicialai. Ir data, devynių metų senumo.

Tie inicialai sutapo su mirusiojo — Kazimiero Vaitkaus — vardu ir pavarde.

Algimanto balsas pasikeitė.

— Kas šitą padarė?

Berniukas priartėjo prie karsto.

— Mano tėtis.

Vilhelminai dingo oras.

— Tavo… tėtis?

Berniukas pažvelgė į karste gulintį vyrą, ašaros riedėjo per suodintą skruostą.

— Jis mane lankydavo kiekvieną sekmadienį.

Vilhelminos pirštai paleido juodą skraistę, ir ji nukrito ant grindų.

Salėje stingo tyla, tik kažkas iš giminaičių eilės suniurnėjo: „Kokia nesąmonė."

Berniukas, kurio vardas buvo Lukas, laikėsi tiesus, kaip buvo pratęs. Mama jam liepė nesijuokti ir nelakstyti, bet ji nesakė, kad reikės meluoti. O jis ir nemelavo.

— Kazimieras atveždavo manęs ledų iš Šiaulių turgaus, — tarė jis, žvelgdamas į moterį juodu paltu. — Rudenį nupirko dviratį. Sakė — tik nesakyk mamai, kad jis pirkęs, sakyk — radai kieme.

Vilhelmina atsisėdo į gretimą kėdę, pirštais spausdama paltu apjuostą kelio sąnarį, kol krumpliai pabalo.

— Tai nesąmonė. Kazimieras… Kazimieras visą gyvenimą praleido įmonėje. Baldų ceche. Jis neturėjo nei laiko, nei… nei kito vaiko.

Bet Algimantas, laikydamas rankose medinį automobilį su inicialais „K. V. 2017", žiūrėjo į ją taip, kad ji nutilo.

Prie karsto priėjo moteris apie trisdešimt penkerių, vilkinti paprastu rudu paltu, be grimo, rankose laikanti nedidelį rankinį krepšelį. Tai buvo berniuko mama, Rasa.

— Atsiprašau, — tarė ji, žiūrėdama į grindis, o paskui į duris, tarsi vis dar skaičiuotų, ar spės išeiti. — Nenorėjau čia ateiti. Jis prašė. Testamente parašyta, kad Lukas turi ateiti, jeigu kas. Aš maniau — niekas nesužinos, kas mes.

Vilhelmina pakilo, žengė žingsnį priekin, kumščiais susiglaudusi po smakru.

— Devyniolika metų santuokos. Devyniolika metų aš jam skalbiau, maitinau, slaugiau, kai sirgo. Ir dabar, prie karsto, sužinau, kad buvo… kas buvo Šiauliuose?

— Ne namas, — atsakė Rasa, žiūrėdama į savo rankinio krepšelio rankeną, kurią sukiojo pirštais. — Kambarys. Antrame aukšte, virš siuvimo dirbtuvės. Nuoma, maistas, vaikui — šis bei tas. Daugiau nieko. Jūsų pinigų jis nelietė. — Ji nutilo, paskui pridūrė tyliau, beveik sau: — Aš irgi nenorėjau tiek žinoti.

Teisininkas, pavarde Žukauskas, kuris atvyko palydėti testamento vykdymo, atsistojo iš paskutinės eilės ir priėjo prie grupelės žmonių.

— Ponia Vaitkiene, — tarė jis Vilhelminai, — ponas Vaitkus man patikėjo voką, kurį turėjau atidaryti po laidotuvių. Bet, matau, situacija pasikeitė. Galbūt verta atidaryti dabar.

Vilhelmina linktelėjo, nes neturėjo jėgų atsisakyti.

Žukauskas ištraukė baltą voką, atplėšė antspaudą ir perskaitė garsiai, kad visa salė girdėtų:

„Jeigu skaitote šį laišką, vadinasi manęs nebėra. Vilhelmina, atleisk man. Aš mylėjau tave visus tuos metus, tikrai mylėjau. Bet prieš dešimt metų padariau klaidą, apie kurią neturėjau drąsos tau pasakyti. Lukas — mano sūnus. Aš jo neatsisakiau ir nenoriu, kad jis gyventų gėdoje po mano mirties. Palieku jam ir jo mamai Rasai ketvirtadalį akcijų baldų ceche Šiauliuose — tai apie trisdešimt septynis tūkstančius eurų vertės dalis. Likusi įmonės dalis ir butas Panevėžyje, kaip buvo sutarta, priklauso tau, Vilhelmina. Prašau, neatstumk berniuko. Jis nekaltas."

Salė sustingo. Vilhelmina žiūrėjo į popieriaus lapą rankose, tada — į Luką, kuris tebelaikė sugniaužęs kumščiu nedidelę medinio automobilio dalį, nulūžusį ratą.

Ji priklaupė prieš berniuką ir ištiesė ranką link nulaužto rato, bet sustabdė ją pusiaukelėje, taip ir nepalietusi.

— Atleisk, kad liepiau tau išeiti, — pasakė. — Nežinojau.

Lukas žiūrėjo į ją įtariai, bet neatsitraukė.

Praėjo trys savaitės. Žukausko kontoroje Panevėžyje, Respublikos gatvėje, Vilhelmina sėdėjo priešais stalą, ant kurio gulėjo dokumentų aplankas su įmonės akcijų perdavimo sutartimi. Ji perskaitė kiekvieną punktą dar kartą, uždėjo parašą po Rasos parašu ir nė nedvejojo.

— Norėjau pati atvežti, — pasakė ji Rasai, kuri atvyko su Luku. — Ne per advokatą paštu.

Ji padavė Rasai antrą aplanką — su banko sąskaitos išrašu. Trisdešimt septyni tūkstančiai eurų, pervesti į naują sąskaitą Luko vardu, kurią galės naudoti sulaukęs pilnametystės.

Tada ji atsegė nuo lagaminėlio dar vieną dėžutę ir padavė Lukui. Viduje, apvyniotas plonu popieriumi, gulėjo pataisytas medinis automobilis — naujas ratas pritvirtintas šiek tiek kitokio atspalvio medžio, dar kvepiantis lako cecho dažais.

— Meistras Kupreliškio dirbtuvėse pataisė, — pasakė ji. — Sakė, prireiks savaitės, bet padarė per tris dienas.

Lukas apžiūrėjo žaislą, apgraibė inicialus apačioje, pasukiojo naująjį ratą pirštu, ar sukasi laisvai, ir pirmą kartą per visą tą laiką nusišypsojo.