Sūnaus klausimas po dvidešimt septynerių metų ritualo

Mano vardas Rimantas, man septyniasdešimt dveji, ir prieš tris mėnesius pabandžiau atiduoti savo sėdimą vietą „Žalgirio" tribūnoje. Ne žmogui — sūnui. Pasakiau jam, kad nuo kito sezono eisiu rečiau, kad abonementą gali naudoti su kuo norės. Galvojau, jis atsidus iš palengvėjimo. Vietoj to jis pastatė kavos puodelį ant stalo taip, kad net lėkštutė sužvangėjo, ir paklausė: „Tai tu jau nebenori eiti su manimi?"

Gyvenu Kaune, Žaliakalnyje, aukščiau Nemuno. Sūnus Tomas — jam keturiasdešimt treji — su šeima gyvena netoliese, Centre. Kai jam buvo aštuoneri, pirmą kartą nusivedžiau jį į „Žalgirio" areną žiūrėti krepšinio. Tiksliau, nuvedžiau į seną sporto halę prie Nemuno — arena dar nebuvo pastatyta. Jis apsivilko man per didelį žalią šaliką, kurį pats numezgiau iš likusios vilnos, ir pusę rungtynių praleido ne žiūrėdamas į aikštę, o skaičiuodamas, kiek žmonių salėje dėvi tokią pat spalvą kaip jis.

Nuo to vakaro ėmėme eiti kartu kiekvieną savaitgalį, kai tik buvo namų rungtynės. Vaikystėje prieš įeinant pirkdavome po bandelę su mėsa iš to paties kiosko prie įėjimo — moteris ten dirbo mažiausiai penkiolika metų, pažinojo mus iš veido. Paauglystėje Tomas ateidavo su draugais, bet rungtynėms visada susirasdavo vietą šalia manęs. Kai pradėjo dirbti ir atsirado mergina, galvojau, kad mūsų tradicija baigsis. Nebaigėsi. Vėliau jis vedė, susilaukė dviejų vaikų, gyvenimas pasidarė sudėtingesnis — bet kažkaip visada suradome būdą nueiti.

Krepšinį visada mėgau, bet su metais arena man pradėjo atrodyti varginanti. Laiptai sunkiai duodasi, triukšmas vakare mane išsunkia, o žiemą sušąlu, nors apsivelku tris sluoksnius. Ilgą laiką tylėjau, nes žinojau, kiek tai svarbu Tomui. Paskui pradėjau galvoti — gal jis irgi eina tik dėl manęs, iš pareigos.

Praėjusį sezoną, vieną sausio sekmadienį, grįžau namo tokiu nugaros skausmu, kad beveik dvi dienas negalėjau normaliai vaikščioti. Žmona Danutė tada pasakė, kad nesupranta, kodėl toliau darau tai, kas man jau nebeteikia tiek malonumo. Atsakiau, kad tai „mūsų su Tomu reikalas". Bet būtent ta frazė manyje kažką pajudino. Sūnui keturiasdešimt treji metai. Tikrai kartais norėtųsi nueiti su draugais ar pasiimti vyresnįjį sūnų Mantą.

Po kelių savaičių, geriant kavą jo virtuvėje, pasakiau, kad nuo kito sezono eisiu nebe kiekvieną savaitgalį. Siūliau abonementą — tegul naudoja su kuo nori. Tikėjausi, kad jis atsakys, jog tai logiška.

Tomas nutilo. Pirštais perbraukė stalo briauną, kur buvo įrėžtas senas pjūvis nuo peilio. Tada paklausė tą patį klausimą dar kartą, kitais žodžiais: „Tai aš tau jau nebeįdomus?"

Balso tonas mane nustebino. Jis vėl skambėjo kaip tas aštuonerių metų berniukas su per dideliu šaliku. Paaiškinau, kad reikalas ne jame. Esu pavargęs, noriu kai kurias rungtynes žiūrėti namie per televizorių, ir maniau, kad jis tik apsidžiaugtų galėdamas eiti su draugais laisviau.

„Su draugais galiu eiti bet kurią kitą dieną", — atsakė jis. Ir tada pradėjo pasakoti dalykus, apie kuriuos niekada anksčiau nebuvom kalbėję.

Sakė, kad metų metais tie sekmadieniai buvo vienas iš nedaugelio momentų, kai likdavom dviese. Paauglystėje, kol važiuodavome troleibusu per Nemuno tiltą link arenos, pasinaudodavo kelione papasakoti man problemas, apie kurias nenorėjo kalbėti prie motinos. Kai gimė vyresnysis sūnus ir jis buvo visiškai išsekęs nuo nemigo naktų, krepšinio popietė buvo vienintelė, kai kelioms valandoms vėl pasijusdavo tiesiog mano sūnumi, o ne vyru, tėvu ar darbuotoju.

Aš beveik neprisiminiau tų pokalbių. Man tai buvo paprasti plepalai troleibuse, prie bandelių kiosko ar geriant alų prieš rungtynes. Tomas prisiminė daugybę. Papasakojo netgi apie dieną, kai jį atleido iš pirmojo darbo — didelėje statybų bendrovėje, dirbo ten vos aštuonis mėnesius. Tai jis man pasakė ne namuose. Pasakė einant į areną, nes žinojo — aš nekelsiu drąmos ir po to turėsime porą valandų, per kurias apie tai nereikės kalbėti.

Klausydamas jaučiau gniuždantį gumulą gerklėje, bet nenorėjau tų sekmadienių paversti pareiga, kurią turėčiau tempti, kol fiziškai jau nebeįstengsiu. Tad tradiciją pakeitėme. Dabar einu maždaug kartą per mėnesį. Rungtynes renkamės kartu, iš anksto. Tomas eina kitomis dienomis su draugais, su vyresniuoju sūnumi ar net vienas.

Kai einu aš, nebebėgame skubėdami spėti prieš varpą. Ateiname anksčiau, surandame vietą arenos bare išgerti kavos prieš žaidimą.

Praėjusį mėnesį buvome kartu. „Žalgiris" laimėjo vos šešiais taškais, prasčiausioje rungtynių atkarpoje aš net užsnūdau ant kėdės atlošo, ir Tomas manęs nežadino. Po rungtynių, einant palei Nemuną link automobilio stovėjimo aikštelės, jis pradėjo pasakoti apie problemą darbe — viršininkas spaudžia dėl projekto, kurio terminai nerealūs, o komanda per maža. Klausiausi, uždėjau ranką jam ant pečių ir nedaviau jokio patarimo, kol pats nepaprašė.

Prie automobilio Tomas atsisegė per dideliam vaikui numegztą šaliką nuo kaklo — tą patį, kurį vis dar velka per šaltas rungtynes — ir padavė man.

„Sušalsi grįždamas", — pasakė.

Įsivilkau šaliką, kvapas kvepėjo arenos bufeto bandelėmis ir šalnotu oru. Tomas užsivedė automobilį ir paklausė, kada kitas mėnuo — ar vasarį eisime kartu, ar vėl jis vienas su Mantu.

„Vasarį", — atsakiau. — „Jau susitarta."